Pasaulyje yra daugiau kaip 7 tūkst. kalbų, ir beveik visomis jomis galima užrašyti tekstus. Dažniausiai vartojama garsinė abėcėlė, kai kiekvienas garsas turi jį žyminčią raidę.

Ramutė ŠULČIENĖ

Šiandien lietuvių kalbos abėcėlę sudaro 32 raidės. Tačiau taip buvo ne visada. Pirmą kartą lietuvių kalbos abėcėlė buvo pateikta 1547 m. Martyno Mažvydo „Katekizme“ esančiame 4 puslapių elementoriuje „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“. Šiame raidyne – 23 didžiosios ir 25 mažosios raidės. Raides M. Mažvydas vadino didžiosiomis ir mažosiomis skaitytinėmis, suskirstė į balsines, dvibalsines ir sanbalsines (dabar egzistuoja balsės, dvibalsės ir priebalsės). Šiandien lietuvių kalbos abėcėlėje esančių raidžių ą, ę, ė, č, į, ų, ū, š, ž tuo metu dar nebuvo.

Piešiniai, simboliai ir raidės

Rašto sistemų yra įvairių. Seniausia rašto sistema yra piktografija – minčių perteikimas piešiniais. Iš šio rašto kilo ideografinis raštas. Jo ženklai reiškia visą sąvoką. Ir šiandien ši sistema vis dar vartojama skaičiams, matematikos simboliams žymėti. Pavyzdžiui, tekste pamatę klaustuką, mes suprantame, jog taip išreiškiamas klausimas.

Labiausiai paplitusi rašto sistema – fonografija. Čia žodžio dalys žymimos tam tikrais rašmenimis. Jais gali būti žymimas ir visas skiemuo, ir atskiras garsas. Iš skiemenų sudarytas raštas šiandien būdingas Indijos ir Pietryčių Azijos kalboms. Toks raštas, kai kiekvienas garsas žymimas atskiru ženklu, yra vadinamas garsiniu, arba foneminiu. XXI a. pasaulyje šis raštas vyrauja, jo pagrindu yra sudarytos daugumos kalbų abėcėlės, taip pat ir lietuvių.

Graikų palikimo neužteko

Įdomu, kad ne viena šiuolaikinės abėcėlės raidė yra kilusi iš piktografinio rašto. Pavyzdžiui, lotyniška a yra atėjusi iš senovės graikų alfa, ši – iš finikiečių alefo, t. y. raidės, reiškiančios „jautis“ ir atsiradusios iš kadaise naudotos piktogramos „jaučio galva“. Taip pat lotynų g kilmė nuveda iki finikiečių gimelio – raidės, reiškiančios „kupranugaris“ ir kilusios iš atitinkamos piktogramos.

Pirmąją visiškai garsinę abėcėlę, kai kiekvienas garsas turi savo raidę, sukūrė graikai. Vėliau graikų abėcėlės pagrindu formavosi lotynų, armėnų, gruzinų, slavų ir kiti raidynai. Ilgainiui daugumai kalbų lotynų abėcėlė buvo nepakankama, todėl pridėta įvairių diakritinių ženklų. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje taip atsirado nedidelis lankelis apatiniame dešiniajame raidės kampe (nosinė), taškas (ė), brūkšnys (ū), varnelė (š) virš raidės.

Keitėsi daug kartų

Lietuviškos abėcėlės istorijoje tie garsai, kurie lotynų abėcėlėje neturėjo atitikmenų, t. y. č, š, ė, ū ir pan., žymėti ypač įvairiai. Pavyzdžiui, garsas š raštuose žymėtas tokiais variantais kaip ſch, ß, ś, ſz, sż, śʒ ir kt. Tik XIX a. pabaigoje pradėta dažniau vartoti raidė š.

Lietuvių kalbos raidyną kūrė ne vienas autorius. Visi jie abėcėlę tobulino, daug kartų keitė. Štai ė pirmą kartą pasirodė 1653 m. Danieliaus Kleino išleistoje pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje „Grammatica Litvanica“. Nosinės raidės ą, ę, į ir ų buvo perimtos iš lenkų. Raidę ū lietuvių abėcėlei pasiūlė Jonas Jablonskis ir pats ją aktyviai vartojo savo raštuose, straipsniuose.

Šiuolaikinę mūsų abėcėlę jau galima pamatyti Vinco Kudirkos 1890 m. išleistame rašybos taisyklių rinkinyje „Statrašos ramsčiai“. Jo pateiktas raidynas nuo dabartinio tesiskiria tuo, kad neturi ū. Abėcėlė, visiškai sutampanti su dabartine, užrašyta 1901 m. Jono Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatikoje“.

Ilgis varijuoja

Trumpiausią abėcėlę – vos 12 raidžių – turi rotokas kalba. Šią kalbą vartoja nedidelė tauta, gyvenanti Bugenvilio saloje, priklausančioje Papua Naujajai Gvinėjai. Ilgiausias raidynas – khmerų kalbos (Kambodžoje). Jame yra 74 raidės, nors dalis jų šiuo metu nevartojamos. Nepaliečių kalba turi 64 raides, hindi – 50, čekų – 42. Mažiau nei mūsų kalboje raidžių yra ispanų (27), prancūzų, vokiečių (po 26), italų (21) kalbose.

Vienos populiariausių pasaulyje kalbų – anglų – abėcėlė taip pat yra trumpesnė nei lietuvių. Joje – 26 raidės. Anglų kalbos raidynas tarp Europos kalbų ypatingas tuo, kad pradėjo formuotis XVII a. ir nuo to laiko jame neatsirado jokių raides papildančių, t. y. diakritinių, ženklų.

Išrinktųjų klubas

Suskaičiuoti, kiek raidžių iš tiesų turi kuri nors abėcėlė, – ne visada lengva užduotis. Atsakymas priklauso nuo to, kas laikoma atskira raide. Vienose kalbose balsės įgauna kirčiuotas formas, kitose, išreiškiant ilgumą, rašomos dvi iš eilės balsės ir pan. Atsakymą gali pateikti tik patys kalbos vartotojai, nors ir tarp jų rastume skirtingų nuomonių. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje yra sutaptiniai dvibalsiai ch, dz, dž, ie ir uo. Jie nėra įtraukti į mūsų raidyną, nors, kaip teigia kai kurie kalbininkai, iš esmės žymi atskirus garsus.

Abėcėlės keičiasi ir pasikeitus realijoms, kai į kalbą ateina daugiau svetimvardžių, kurių garsų neturime kaip pažymėti. Taip čekų kalboje, siekiant adaptuoti x, įsitvirtino raidė ch. Ji buvo įtraukta ir į pagrindinį raidyną. Lietuvių kalboje situacija – panaši, tačiau ch vis dar lieka už abėcėlės ribų. Problemų jau kurį laiką ne vienai kalbai kelia raidė w. Vienose kalbose ji yra įtraukta į abėcėlę, bet vartojama tik svetimžodžiams rašyti. Kitose, kaip ir mūsų, keičiama į v. Trečiose, pavyzdžiui, estų kalboje, apskritai neapsisprendžiama – w tai pakliūva į abėcėlę, tai vėl išmetama. Taigi, kaip rodo istorija, abėcėlė nėra iškalta akmenyje: raidyno ilgis gali kisti, įvedus naujų raidžių ar kai kurias pašalinus.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.