Neseniai Italijos Pjemonto regiono pilyje surengtame aukcione 830 gramų sveriantis baltasis trumas buvo parduotas net už 103 tūkst. eurų. Kas tie trumai ir kodėl jie tokie brangūs?

Trumai – tai grybai, augantys po žeme simbiozėje su tam tikrais medžiais, pavyzdžiui, ąžuolais, lazdynais, pušimis, liepomis. Paprastai trumas būna šiek tiek didesnis už riešutą, tačiau kai kurie grybai gali būti didesni už stambią bulvę ir sverti daugiau nei kilogramą. Pats trumas atrodo kaip bulvė. Grybą dengiantis išorinis sluoksnis gali būti lygus arba sutrūkinėjęs, taip pat gali būti padengtas savotiškomis karpomis. Perpjautas grybas išsiskiria ryškia marmuro tekstūra. Trumo minkštimo spalva priklauso nuo rūšies: ji gali būti balta, juoda, šokoladinė, pilka.

Trumų rūšių yra ne viena, ne dvi ir ne trys... Jų – daugiau nei šimtas, tačiau kulinarus domina tik dešimt, pirmiausia – juodieji trumai (Tuber melanosporum) – subtilaus aromato, melsvai juodos išorės su juodai violetiniu minkštimu. Būtent šiuos grybus prancūzai valgo per šventes. Retesni ir gurmanų dar labiau vertinami yra baltieji trumai (Tuber magnatum). Jie – brangiausi ir sunkiausiai randami iš visų trumų.

Kaip auga?

Juodaisiais deimantais vadinamus trumus visada gaubė paslaptys. Šie grybai nuo seno laikomi ypatingais afrodiziakais. Gastronomija itin domėjęsis rašytojas Aleksandras Diuma apie afrodiziakines trumų savybes rašė štai ką: „Tam tikromis daugeliui žinomomis aplinkybėmis jie gali moterį padaryti švelnesnę, o vyrą – karštesnį.“ Taip pat teigiama, kad trumai gurmaną stumte įstumia į meilės nuotykių sūkurį.

Trumų pramonės suklestėjimo laikas – XIX a. pabaiga, o aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šių grybų gamyba sumažėjo. Nuosmukio priežastis buvo ne tik du pasauliniai karai, bet ir sparti žemės ūkio plėtra. Trumai dabar ir yra tokie brangūs, nes jų gamybos mastai nėra tokie dideli, kaip anksčiau. Kita priežastis – klimato kaita.

Šie grybai auga po žeme nedidelėmis grupėmis – jas sudaro nuo trijų iki septynių kremzlėtos ar mėsingos konsistencijos vaisiakūnių. Jie renkami Europos ir Azijos, Šiaurės Afrikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų lapuočių ir spygliuočių miškuose. Šiaurės Italijoje augančių baltųjų trumų grybiena formuoja simbiozę su beržų, tuopų, guobų ir liepų šaknimis, o juodųjų trumų galima rasti Ispanijoje, Šveicarijoje ir Pietų Prancūzijoje ąžuolų, skroblų ar bukų giraitėse. Grybautojų teigimu, trumų auga ir Lietuvoje, tik jų sunku rasti ir randama ne pačių brangiausių, o kitų rūšių.

Augina ir žmonės

Gali kilti klausimas, ar galima trumų užsiauginti patiems? Gamtoje šie grybai plinta miškų gyventojų dėka – jie aptinka subrendusių grybų ir suvalgo. Trumų sporos kartu su gyvūnų išmatomis patenka į medžių šaknų sistemą ir sudaro simbiozę. Daugelyje Europos šalių ir Kinijoje juodųjų trumų auginimas yra itin paplitęs jau daug metų. Tačiau baltieji trumai nėra tinkami auginti namų sąlygomis.

Kad trumai sėkmingai augtų, reikia, kaip jau minėta, kelių veiksnių: optimalių oro sąlygų, tinkamo dirvožemio ir tinkamų medžių. Šiandien trumų plantacijos sukuriamos sodinant ąžuolų, po kuriais buvo rasta šių grybų, giles. Kitas būdas – daigų šaknis užkrėsti specialiai paruošta trumų grybiena. Trumų auginimas – ilgas ir brangus procesas, todėl namuose užauginto trumo kaina mažai skiriasi nuo rasto gamtoje, nors namų sąlygomis užaugintų grybų skonis šiek tiek nusileidžia natūraliai išaugusių.

Ieško šunys ir kiaulės

Trumų paieška ir rinkimas nėra paprasti: jų rinkėjai naudoja daugybę gudrybių ir subtilybių, kad grįžtų namo su trokštamais radiniais. Vietos, kur galima rasti trumų, dažniausiai išsiskiria šiek tiek sustingusia augalija, pelenų spalvos žeme. Šie grybai retai išlenda į dirvos paviršių, dažniau slepiasi žemėje, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į virš žemės iškilusius gumbus: jei pasirodė, kad ten slepiasi trumas, verta atkasti kelis kauburėlius – gal ten tūno skanių grybų šeimyna. Prisiekę trumų rinkėjai tinkamas vietas gali nustatyti tiesiog bakstelėję lazdele į žemę, tačiau tai – jau per daug metų sukaupta patirtis. Neretai virš subrendusių trumų sukiojasi mašalai, tad jie taip pat gali padėti ieškant šių miško gėrybių.

Trumai skleidžia labai stiprų kvapą, tačiau žmogui neįmanoma jo užuosti iš po dirvožemio sluoksnio, o štai gyvūnai jį junta iš tolo. Būtent dėl to kai kurie gyvūnai, pirmiausia – šunys ir net kiaulės, specialiai mokomi ieškoti šių grybų. Kiaulė trumo kvapą užuodžia 20–25 metrų atstumu. Tada ji pradeda uoliai atkasinėti skanėstą, todėl pagrindinė grybautojo užduotis yra atitraukti gyvūno dėmesį, kai tik jis užtinka grybą. Šunims trumai kaip maistas yra visiškai neįdomūs, todėl šiuos keturkojus reikia ilgai treniruoti, kad jie išmoktų užuosti trumus.

Šių grybų ieškoma dažniausiai naktimis, nes esant vėsiam orui grybų aromatą geriau užuodžia medžiokliniai šunys ar kiaulės.

Naudingosios savybės

Unikalios kulinarinės trumų savybės yra žinomos jau seniai. Jie tinka tiek paštetams, padažams ir pyragų įdarams gaminti, tiek su paukštienos ir jūros gėrybių patiekalais. Kartais šie grybai patiekiami ir kaip atskiras patiekalas. Trumus galima šaldyti ar konservuoti su aukštos kokybės konjaku.

Šiuose grybuose yra baltymų, angliavandenių, vitaminų C ir PP, B grupės vitaminų, įvairių mineralų, antioksidantų, feromonų, gerinančių emocinę būklę, ir daug skaidulų. Trumų sultys yra naudingos kai kurioms akių ligoms gydyti, o minkštimas padeda podagros kamuojamiems žmonėms.

Ypatingų kontraindikacijų valgyti šiuos grybus nėra, pagrindinės sąlygos – kad grybai būtų švieži ir gurmanas nebūtų alergiškas penicilinui.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.