Yra vardų, kurie meta tamsų šešėlį juos gavusiems žmonėms, ir bene didžiausias juodulys užgulęs Judo vardą. Štai net pagerbdami šventąjį apaštalą Judą Tadą minime jį kartu su Simonu ir jų dieną vadiname Simajudu...

Stasė RUDALEVIČIŪTĖ

Niekšingų išdavysčių simbolis

Karijoto gyventojas, tapęs vienu iš Jėzaus apaštalų, tikrai nenusipelnė savo puikaus Judo vardo, nes jis reiškia „giriamas“, „šlovinamas“.

Pirmasis Judas – hebrajų tautos patriarcho Jokūbo sūnus. Jokūbo žmona Lėja, norėdama padėkoti Dievui už savo motinystę (tuomet vaisingumas laikytas didele Jo malone), sulaukusi jau ketvirto sūnaus, pavadino jį Judu. Ir štai praėjus maždaug 1 800 metų šis Dievo garbei skirtas vardas atiteko žmogui, išdavusiam Dievo sūnų – Jėzų Kristų...

Dėl tokio nusikaltimo šis Judas tapo niekšingų išdavysčių simboliu. Judo poelgį kartais bandoma lyg ir teisinti tuo, kad ir „Uola“ – Petras – tris kartus išsižadėjo Kristaus. Vis dėlto tarp šių žmonių bei jų poelgių esama didžiulio skirtumo. Petras pabūgo, kad ir jį suims, jis patyrė žmogiško silpnumo valandėlę.

Tačiau Petras nuoširdžiai mylėjo Jėzų. Rašoma, kad jis visą likusį gyvenimą atgailavo dėl to nuopuolio ir, išgirdęs gaidžio giedojimą, karčiai pravirkdavo, todėl ilgainiui jo veide dėl ašarų atsirado dvi gilios raukšlės. Nepamirškime ir to, kad galiausiai Petras žuvo kaip kankinys dėl Kristaus tikėjimo.

Tikroji priežastis

Judo Iskarijoto išdavystė dar aiškinama jo idėjiškumu. Neva jis buvo žydų patriotas, troškęs išvaduoti šalį iš romėnų okupacijos. Iš pradžių Judas manė, kad Jėzus vadovaus kovai dėl nepriklausomybės. Įsitikinęs, kad jo lūkesčiai neišsipildys, Judas smarkiai supyko ant Mokytojo ir todėl apie Jį pranešė žydų hierarchams.

Kiti apaštalai taip pat iš pradžių manė, kad Jėzus taps žemiškojo Izraelio valdovu, ir net prašė aukštų vietų šalia Jo sosto (Mt 20, 21–24). Tačiau jie neišdavė Jo priešams. O Judas apsiėmė tai padaryti ir „pradėjo ieškoti progos išduoti jiems Jėzų“. Be to, išduoti taip, „kad minia nesužinotų“ (Lk 22, 2–6).

Net jeigu Judas Iskarijotas buvo idėjos žmogus, tai netrukdė jam mylėti pinigus. Ši aistra, matyt, buvo jį stipriai užvaldžiusi. Judas turėjo savo rankose pinigus, kuriuos Jėzui su mokiniais aukojo žmonės, ir grobstė įplaukas, todėl apaštalas ir evangelistas Jonas vadino jį vagimi (Jn 12, 6). Taigi Judas, galima sakyti, pardavė Jėzų. Vėliau, suvokęs, kad pražudė „nekaltą kraują“, pasigailėjo ir bandė grąžinti kruviną atlygį – 30 sidabrinių.

Emocijų pagautas Judas nusižudė (Mt 27, 4–5) ir taip užkirto sau kelią atgal, prie Dievo. Šį kelią tiesia atgaila ir uolios pastangos keistis į gera.

Lėjos sūnus

Minėtas Lėjos sūnus – pirmasis Judas – mums reikšmingas tuo, kad yra vienas iš žemiškųjų Jėzaus Kristaus protėvių. Pradžios knygoje jam skirta gana daug vietos.

Priminsime, kad šis Judas – vienas iš dvylikos Jokūbo sūnų. Dvylika – Dievo Karalystės žemėje simbolis, todėl neatsitiktinai Jėzus išsirinko dvylika apaštalų. Esama ir daugiau šio skaičiaus simbolinių reikšmių, bet šįkart į tai nesigilinsime, pasakysime tik tiek, kad Jokūbo sūnūs ne visada elgėsi deramai. Pavyzdžiui, dešimt iš jų nekentė už juos jaunesnio Juozapo, nes šis pranešdavo tėvui apie brolių nusižengimus, be to, jų manymu, nepagrįstai puikavosi. Broliai nutarė nužudyti Juozapą, bet Judas įkalbėjo to nedaryti ir verčiau parduoti jį į vergiją Egipte. Vėliau Judas, ko gero, labiausiai krimtosi dėl Juozapui padarytos skriaudos.

Biblija piešia nepadailintus, tikroviškus žmonių paveikslus, todėl nenutyli ir Judo silpnybių. Jis, tapęs našliu, sykį susigundė pasinaudoti pakelės kekšės paslaugomis. Tiesa, tai buvo kekše apsimetusi našlaujanti bevaikė jo marti Tamara, kurią Judas delsė ištekinti už kito sūnaus... Tamara po to pagimdė Judui dvynukus. Vieno iš jų palikuoniui – Jesei – gimė sūnus Dovydas, vėliau tapęs Izraelio karaliumi. Tiek Dovydas, tiek jo sūnus Saliamonas – žemiškieji Jėzaus protėviai.

Gerbiamas ir mėgstamas

Taigi žemiškieji Jėzaus protėviai priklauso Judo giminei. Izraelitams užėmus Pažadėtąją žemę, Judo palikuonims tekusi jos dalis gavo Judėjos vardą. Suskilus karalystei, Judėja tapo savarankiška karalyste. Kita izraelitų karalystė buvo vadinama Izraeliu.

Iš Judo vardo kilo monoteistinės etninės žydų religijos pavadinimas – judaizmas (tai valstybinė nūdienos Izraelio religija). Žydų raštija vadinama judaika. Ir pats žodis „žydas“ sietinas su Judo vardu, nes vietoj mūsų „ž“ kitomis kalbomis (pavyzdžiui, prancūzų) rašoma „j“, o lotyniškai „žydiškas“ – iudaicus.

Judo vardas buvo toks gerbiamas, kad iki Jėzaus ir Jam atėjus būta gana daug Judų. Tarp jų nestigo ir iškilių, garsių žmonių. Štai II a. pr. Kr. hebrajai pabandė atsikratyti graikų valdžios, ir jų kovotojams vadovavo Judas Makabiejus. Vienas iš vadinamųjų Jėzaus brolių irgi buvo Judas.

Žmogui šiuo populiariu vardu priklausė namas Damaske, kur buvo apsistojęs apaštalas Paulius (Apd 9, 11). Tarp žymesnių pirmųjų Jeruzalės krikščionių minimas apaštalų patikėtinis Judas Barsabas (Sabo sūnus; Apd 15, 22).

Nieko tikra

Spalio 28 d. kartu su Simonu pagerbiame taurų Judą – vieną iš dvylikos apaštalų. Nepaisant Judo vardo populiarumo, Iskarijotui išdavus Jėzų, išdaviko bendravardį apaštalą pradėta vadinti Tadu. Manoma, kad šis papildomas vardas atspindi ramų, meilų apaštalo būdą, nes Tado vardas kilęs iš veiksmažodžio „girti“ (tad Tadas – tas, kuris giria, giriantysis).

Apaštalas Judas Tadas dažnai tapatinamas su vadinamuoju Viešpaties broliu Judu (Mt 13, 55), bet tai – du žmonės Evangelijoje. Judas Tadas minimas pokalbyje su Jėzumi. Apaštalas klausė, kodėl Jėzus žada apsireikšti apaštalams, o ne pasauliui (Jn 14, 22–23), ir Jėzus jam atsakė, kad Jis ir Tėvas ateis ir apsigyvens širdyse tų žmonių, kurie Jį myli ir laikosi Jo žodžių...

Kaip klostėsi Judo Tado gyvenimas po Sekminių ir dar vėliau, nieko tikra nežinoma. Tiesa, manoma, kad ne kitas Tadas (vienas iš 70-ies apaštalų), o būtent Judas Tadas buvo nukeliavęs į Edesą. Šios valstybės valdovas Abgaras sunkiai sirgo ir dar prieš nukryžiuojant Jėzų per pasiuntinį kvietė Jį, prašydamas pagydyti. Jėzus palengvino Abgaro būklę ir pažadėjo, kad vienas iš Jo mokinių atvyks ir padės jam.

Judas Tadas Edesoje pagydė Abgarą, padarė daug kitų stebuklų ir daugybę žmonių atvertė į Kristų. Vėliau Tadas apaštalavo Mesopotamijoje ir Armėnijoje, kur ir žuvo kankinio mirtimi. Toje vietoje, dabartinio Irano šiaurės vakaruose, vėliau įsikūrė armėnų vienuolynas.

„Viešpats išgirdo“

Pirmasis Simonas (tiksliau – Simeonas), kaip ir Judas, buvo Jokūbo ir Lėjos sūnus. Jokūbas turėjo antrą mylimą žmoną, Lėjos seserį, ilgai nesusilaukusią vaikų (minėtas Juozapas – šios žmonos vaikas). Lėjai buvo skaudu, kad vyras jai – abejingas, bet ji juto Dievo globą. Sulaukusi antrojo sūnaus, Lėja tarė: „Viešpats išgirdo, kad aš nemylima, todėl ir davė šį sūnų“ (Pr 29, 33). Simeono vardas (hebr. Šama) ir reiškia „jis išgirdo“ ar „girdėjimas“.

Šis Lėjos sūnus buvo ūmaus būdo. Kartu su broliu Leviu jis, nepasitaręs su tėvu, žiauriai atkeršijo sesers Dinos skriaudėjams ir apiplėšė jų miestą (Pr 34, 13–31). Jokūbas pasmerkė sūnų įniršį.

Vis dėlto Simeonas – vienas iš dvylikos hebrajų tautos patriarchų, todėl ir šis vardas buvo gerbiamas ir mėgstamas. Nenuostabu, kad ir Šventajame Rašte minimi net 19 Simonų (ar Simeonų). Štai ir tarp vadinamųjų Jėzaus brolių buvo Simonas (Mt 13, 55), o iš dvylikos apaštalų – net du Simonai (Mt 10, 2–4).

Vieną iš jų Jėzus pavadino Petru, o kitas Simonas – Kananietis (gr. kananaios – „uolusis“). Manoma, kad Simonas Kananietis, prieš tapdamas Jėzaus mokiniu, galėjo priklausyti zelotams, arba uoliesiems, – politinei žydų srovei (zelotai kovojo su romėnų viešpatavimu).

Vestuvės Kanoje

Tikėtina, jog apaštalas Simonas Kananietis – tai jaunikis, kurio vestuvėse dalyvavo Jėzus, Jo Motina ir mokiniai. Vestuvės vyko Galilėjos Kanoje. Čia Viešpats padarė pirmąjį stebuklą. Mergelė Marija atkreipė Jo dėmesį į tai, kad vestuvių šeimininkai nebeturi vyno. Pagailėjęs jų, Jėzus Kristus pavertė vandenį puikiu vynu. „Taip Jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo Jį“ (Jn 2, 1–11).

Apaštalas Simonas Kananietis kartais tapatinamas su kitu Jėzaus mokiniu Simonu (Simeonu), tapusiu Jeruzalės vyskupu po Jokūbo žūties. Pasak Bažnyčios padavimo, Simonas Kananietis apaštalavo Judėjoje, po to – Egipte, Libijoje. Gali būti, kad jis pabuvojo ir Persijoje (kartu su Judu Tadu). Viena legenda byloja, kad Simonas buvo nukeliavęs net į Britaniją.

Prie jūros krantų

Paskutinė Simono apaštališkosios tarnystės vieta – Kaukazas, Juodosios jūros pakrantė. Ten jis ir buvo nukankintas.

Teigiama, kad apaštalas Simonas amžinojo poilsio atgulė Nikopsės mieste, bet kur jis buvo, neaišku. Pasak vienų tyrėjų, dabar tai – Novomichailovskio gyvenvietė Krasnodaro krašte (Rusijoje), pasak kitų, – Naujasis Atonas Abchazijoje. Netoli Naujojo Atono yra ola, kurioje, manoma, maždaug 55 metais glaudėsi apaštalas.

XIX a. jo garbei buvo įkurtas Naujojo Atono vienuolynas. Na, o šventojo apaštalo relikvijos pateko į Vatikaną. Jos yra Šv. Petro katedroje (dalis jų – Šv. Andriejaus bazilikoje, esančioje Kelne (Vokietijoje), ir Bukarešte (Rumunijoje)).

Grįžtant prie Judo vardo, telieka apgailestauti, kad vardas neatimamas iš nuo jį suteršusio žmogaus. Tiesa, Jėzų išdavęs mokinys buvo vadinamas Iskarijotu. Dažniausiai rašoma, jog ši pravardė reiškia „žmogus iš Karijoto“. Tačiau esama ir kito, mažiau paplitusio, aiškinimo. Teigiama, kad Iskarijoto pravardė kilusi iš aramėjiško žodžio šekarija, reiškiančio „melagis“, „dviveidis“. Šekarija – šiam žmogui tinkantis apibūdinimas, kurio niekam nedera linkėti...

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.