Ji nemėgsta didelių kompanijų, mieliau renkasi pabuvimą su savimi. Scena? Kiekvieną sykį ji kelia stresą. Bet tik kol į ją užlipi... Bėgantys metai suteikia brandos. Išvaizdai ir santykiams. Ugnis pamažėle blėsta, o ledas ima tirpti.

Birutė JANČIENĖ

– Jau tuoj tuoj, rugpjūčio 8-ąją, nutiks pasimatymas su gerbėjais – koncertuosite Kairėnų vasaros festivalyje Vilniaus universiteto Botanikos sode. Ko gero, laukiate šio pasirodymo su jauduliu?

– Prisipažinsiu, jaudulys jau kiek apmalšo. Pirmasis susitikimas su klausytojais po beveik dvejų metų nesimatymo jau įvyko. Pažaislyje. O tas jaudulys – natūrali emocija, juk porą metų nebuvau scenoje, nedainavau, nemačiau publikos. Antrojo pasimatymo laukiu ramiau.

– Kuo pradžiuginsite savo gerbėjus – naujais kūriniais ar hitais tapusiomis dainomis?

– Vasaros programą sudariau pati. Iš archyvo iškapsčiau tokių dainų, kurių klausytojai galbūt nėra girdėję, tačiau aš jas labai myliu. Be abejonės, skambės ir hitais tapusios dainos. Išgirsite įvairių kūrinių – nuo mano karjeros pradžios iki pastarųjų metų.

– Ir kada gi prasidėjo jūsų karjera?

– Na, tiksliai nefiksuoju datų. Pirmąją dainą įrašiau būdama 25–26 metų. Kartu su Ovidijumi Vyšniausku atlikome visiems žinomą „Prakalbėk“. Po to – pirmasis mano albumas „Būk šalia“.

– Geras jausmas matyti degančias klausytojų akis, girdėti plojimus?

– Tai malonu, neprieštarausiu. Tačiau aš tikrai nesu iš tų žmonių, kurie be scenos negali gyventi. Galėčiau gyventi ir nedainuodama. Kiekvienas lipimas į sceną, kad ir kaip dėtumeis drąsi, laisva, nesuvaržyta, yra stresas. O aš streso prisibijau. Tačiau ši būsena trunka tik tol, kol užlipi į sceną.

Tuomet įsijungia kažkoks mygtukas, stresą pakeičiantis adrenalinu, kurio semiesi iš žiūrovų akių, jų palaikymo, buvimo šalia, iš jų šypsenų, iš to, kad jie atpažįsta kai kurias dainas ir dainuoja kartu. Tas virsmas – baimės, nedrąsos, nejaukumo į adrenalino pliūpsnį, kurį patiri iš auditorijos, – nenusakomas jausmas.

Niekada nemaniau esanti drąsi, laisva, mėgstanti bendrauti. Priešingai, esu visiška introvertė, mieliau būnanti vienumoje nei bendrijoje. Tačiau sceną prisijaukinau ir labai myliu savo klausytojus.

– Kaip išgyvenote karantiną? Toks uždaras laikas daugelį meno žmonių tiesiog dusino.

– Galbūt nuskambės nekorektiškai, tačiau man išbūti tą laiką nebuvo sudėtinga. Juk aš – vienišė. Kita vertus, ir aplinkybės išgyventi karantiną buvo palankios. Viena – spaustis ankštame bute, visai kas kita – būti erdviame name.

O tai, kad negalėjome išeiti į viešumą, bendrauti su bičiuliais, man tikrai nebuvo kančia. Psichologiniu požiūriu karantiną išgyvenau labai stabiliai. Taip, renginiai nevyko, tačiau turiu ir kitų veiklų – įgarsinu garsaknyges, filmus.

Tikrai nenutiko taip, kad negalėdama dainuoti visiškai nieko neveikiau. Per karantiną atradau vaikščiojimą – to anksčiau nemėgau. Gyvename ežerų ir miško pašonėje, tad pasivaikščiojimai gamtoje teikia didelį malonumą.

– Ar paprieštarautumėte manantiesiems, kad filmų įgarsinimas – vieni niekai?

– Šis darbas man labai patinka ir puikiai sekasi, tačiau tikrai nėra vieni niekai. Užsidedi ausines, patogiai įsitaisai ant kėdutės ir perskaitai tekstą? Visiems, panašiai galvojantiesiems, siūlau pabandyti! Kad įsitikintų, jog įgarsinti filmą nėra taip lengva. Geras – ne bet koks – filmų garsinimas pirmiausia reikalauja profesionalumo.

Daugelis mano, kad ir dainuoti scenoje – nieko ypatinga. Tave pagražina, papuošia, užlipi į sceną ir dainuoji. Šiandien dainuoti moka visi. Taip pat kaip ir visi dedasi išmaną krepšinį ar mediciną. Taigi, apie garsinimą. Tai netgi fiziškai nėra lengva, nes kelias valandas reikia sėdėti nė nekrustelint – jokių pasirąžymų, kojų perdėliojimo, nusižiovavimų, kostelėjimų ar krenkštelėjimų.

Mikrofonas – labai jautrus, jis sugeria menkiausią garsą. Skaityti tekstą reikia ir tinkamos intonacijos, dikcijos, ir vietoje sudėtų loginių kirčių. Ir, be abejo, gero balso tembro. Dažnai nežiūriu filmo vien todėl, kad mane erzina garsintojo balsas – per aukštas, per šaižus. Toks įgarsinimas nupigina net patį geriausią filmą.

– Buvote ne vieno „Muzikinės kaukės“ projekto komisijos narė. Smagu žiūrėti, o ar lengva vertinti?

– Labai sunku. Iš tiesų. Galbūt žiūrovų ir dalyvių akyse pelniau griežtos vertintojos reputaciją. Tačiau sunkiausia yra ne vertinti, o parašyti balus. Vertinimo skalė – labai griežta ir kategoriška: nuo 2 iki 12. Tarp dalyvių randasi didelis atotrūkis. Nors iš tiesų – menine kūrinio perteikimo raiška – jie nėra taip toli vienas nuo kito. Štai kodėl balus įprastai skaitome nudūrę akis į popieriaus lapą.

– Koks jausmas stebėti save, t. y. projekto dalyvį, persikūnijusį į Ingą Valinskienę?

– Įdomu. Viduje aš visada šypsausi – būna linksma. Stebėdama pasirodymą atrandu tiek nepastebėtos savasties – manierų, detalių. Manau, kad stebėti iš šono ir perteikti yra daug paprasčiau. Aš juk dainuodama nematau savęs. O ir nesu iš tų, kurie mėgsta peržiūrėti koncertų įrašus, net po šimtą kartų.

Nepatinka žiūrėti į save televizoriaus ekrane. Man tai kelia įtampą. Tuomet ieškau minusų, kabinėjuosi prie savęs. Netgi savoje kompanijoje, jei kam nors parūpsta pasižiūrėti kokį nors įrašą, visada pasiūlau tai daryti, kai manęs nebus. Tad ir „Muzikinėje kaukėje“ kitiems komisijos nariams, kurie nėra aš, lengviau stebėti Ingos Valinskienės įkūnijimus.

Su atlikėja Dileta Meškauskaite turime netgi fizinių panašumų, o dar ir panašūs balso tembrai – man regis, jai įkūnyti mane nereikėjo ypatingų pastangų. Tačiau visai neblogai nuskambėjo ir Katažina Zvonkuvienė. Tado Rimgailos išvis išskirtinis bandymas – vyras moters kailyje – labai pralinksmino ir pelnė gan aukštą balą.

– Darbas TV pažįstamas iki menkiausių smulkmenų? Ar galėtų nutikti kas nors tokio, kas išmuštų iš pusiausvyros?

– Prisipažinsiu, nesu baili. Televizijoje sukiojuosi jau daug metų. Įvairūs renginiai, laidos, šou. Tiesioginis ir netiesioginis eteris. Kokių dar gali būti staigmenų? Na, nebent pasitaikytų koks nors agresyvus, nemandagus, šiurkštus ir brutalus pašnekovas.

Tiesa, koncertuose irgi visko nutinka – kas nors bando replikuoti, pasakyti ką nors nekorektiško. Tačiau net ir tokie dalykai manęs neišmuša iš vėžių. Manau, kad ir pokalbių laidoje gebėčiau susitvarkyti su panašiu pašnekovu. Seniai išmokau valdyti emocijas ir greitai reaguoti.

– Jūs tokia santūri – gebanti susitvardyti, nesitaškote emocijomis?

– Ko gero, taip. Isterikuojančios, besiblaškančios, rėkaujančios manęs tikriausiai nelabai kas matė. Taip pasakytų ir šeimos nariai, ir draugai. Tikriausiai kaltas tas pats introvertiškumas. Tokie žmonės linkę viską išgyventi savyje. Tiesa, kartais ir jie praplyšta – leidžia išsiveržti emocijoms. Tačiau taip nutinka itin retai.

– Esate matavusis ir aktorystę – vaidinote teatre ir kine. Patiko?

– O, taip! Viskas išbandyta – ir serialai, ir kinas, ir teatras. Manau, kad mano smalsumo demonas liko patenkintas. Juolab kad tai buvo sėkmingi gyvenimo atsitiktinumai. Aš neieškojau nei teatro scenos, nei kino. Viskas atėjo savaime. Režisieriai patys mane susirado ir pasiūlė. Aktorės amplua – smagi patirtis. Ir nesvarbu, kas dar įvyks arba neįvyks.

– Aksominio balso savininkė. Šis jūsų įvardijimas pabodo ar vis dar malonina?

– Oi, ne! Kaip gali pabosti komplimentai? Pabūsiu nekukli patikindama, jog mano balso tembras – geras. Juolab filmams garsinti. Džiaugiuosi šiandien vis dažniau išgirstanti žemų tembrų – reklamose, filmuose ir pan. Tai malonina ausį. Kartais pagalvoju, na, jei kas nors ir bando mane kopijuoti, tegu tai daro – man nuo to tik maloniau.

– Kaip aksominio balso savininkei pavyksta sutarti su auksinio proto šeimininku Arūnu Valinsku? Jūs gi – ugnis ir ledas?

– Mes kartu – per trisdešimt metų. Tad ta ugnis po truputį blėsta, o ledas pamažėl tirpsta. Žinoma, niekada negali būti tikras dėl to, kas gali nutikti. Tačiau ilgainiui pradedi toleruoti vienas kito trūkumus, nugludinami aštrūs kampai. Jei žmonės, vos ištikus kokiai krizei, neskubėtų skirtis, tikriausiai santuokos būtų tvaresnės. Šiais laikais žmonės tampa labai nekantrūs – savo ego vertina labiau už bendrystę, kuri, kaip žinome, be kompromisų neįmanoma.

– Nejau jūsų namuose niekada nebuvo trinties ir trypčiojimo ant skyrybų slenksčio?

– Žinoma, kad buvo. Ir nė neketinu to slėpti. Su Arūnu niekada nevaizdavome idilės. Mes visada stengėmės būti natūralūs. Būta ne vienos ribos. Tačiau tai, kad šiandien esame kartu, tikriausiai leidžia manyti, kad, užuot skubėjus nutraukti santykius, galbūt vertėjo dar kartą bandyti.

– Kokias profesijas pasirinko jūsų sūnūs – Arūnas ir Šarūnas?

– Vyresnėlis Arūnas bando tvarkyti reikalus Lietuvoje – jis yra Seimo narys. Šarūnas baigia medicinos studijas. Nė vienas sūnus nepasuko tėvų pėdomis. Keista? Šiek tiek. Bet taip jau yra. Nė vienas vaikas niekada nesiveržė į šou pasaulį. Jie nuo pat sąmoningos jaunystės užsiėmė savais reikalais.

– Kiek metų jau esate močiutė?

– Rugsėjį bus treji. Būti močiute manęs nėmaž netrikdo. Man juokinga, kai parduotuvėje kokia nors moteris prašo anūko vadinti ją ne močiute, o vardu – kad, gink Dieve, aplinkiniai neįvertintų jos amžiaus. Dėl to, kad tapau močiute, nepasijutau kitokia – vyresnė, senesnė. Tegu anūkė mane vadina, kaip tik panorės: močiute, baba, močia. Svarbiausia – kaip tu jautiesi savo viduje, kaip sutari su savimi.

– Vaikai – iš namų... Ar neišgyvenote tuštėjančio šeimos lizdo sindromo?

– Kol kas to nejaučiu. Namai dideli – mūsų jaunėlis tebegyvena kartu. Savaitgaliais dažnai aplanko ir vyresnėlis su šeima. Taigi, tuštėjančio lizdo sindromo nepatyriau.

– O jūsų kieme ir namuose vis dar apstu gyvūnų?

– Taip! Trys šunys, trys katės, papūgos. Kartais su Arūnu juokiamės, kad ne gyvūnai gyvena pas mus, o mes pas juos. Nuo pat bendro gyvenimo pradžios mūsų namuose būdavo koks nors augintinis. Seniai nustojau svajoti apie švarias sofas ir sterilius namus. Su augintiniais tai neįmanoma. Taip, jie galbūt sujaukia tvarką, tačiau įneša labai daug jaukumo. Namai be gyvūno būtų šalti.

– Inga, atrodote puikiai. Nejaugi iš tiesų niekad nesikreipėte į plastikos chirurgus?

– Nesu iš tų, kurios reklaminiais ar kitokiais sumetimais pasakotų, kurias kūno vietas, kur ir kada tobulino, kiek tai kainavo ir pan. Tikrai nesu prieš plastines operacijas. Tik juokinga, kai moteris, tikinanti, jog nori senti natūraliai, toli gražu sensta ne taip.

Tokia dviveidystė man svetima. Niekada kategoriškai netvirtinsiu, kad šių procedūrų nereikia, kad niekada jų nedarysiu. Tačiau ir tikrai niekada nepasakosiu, ką, kaip ir kur darau. Mano tokia pozicija. Žinote, man keista, kai moterys, pernelyg prisipūtusios lūpytes ar skruostukus, džiaugiasi, esą žmonės jomis grožisi.

Gaila, kad jos nepagalvoja, jog aplinkiniai jas nužvelgia iš nuostabos. Jeigu į tave žiūri, tikrai nereiškia, kad esi graži. Galbūt atrodai keistai?

– Esate sakiusi, kad Arūnas šiandien jums gražesnis nei prieš trisdešimt metų. Tikrai?

– Taip, tai yra tiesa. Aš ir sau esu gražesnė nei prieš trisdešimt metų. Ir čia plastinės operacijos tikrai niekuo dėtos. Jaunystėje figūra būna dar paaugliškai nesusiformavusi, kažkokia keista. Arūnas yra to pavyzdys – šiandien jis tikrai atrodo geriau negu tada, kai su juo susipažinau. Nepaisant to, kad turėjo kupetą plaukų. Tie plaukai išties niekuo dėti.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.