Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto artistas Mantas Daraškevičius aplinkinius žavi ne tik profesiniais pasiekimais, bet ir savita gyvenimo filosofija. Mylėti save ir aplinkinius, rasti garsų tyloje. To mums ypač prireikė pasauliui sulėtinus kasdienybės tempą.

„Kartais reikia sustoti ir apmąstyti save, pažinti save naujai. Tu negali nuveikti visko, bet gali tai ko labai nori!“,- sako „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas M. Daraškevičius.

– Pandemija parodė, kad svarbiausia yra...?

– Paskutiniai metai parodė, kad man svarbiausia – šeima. Šis faktorius ypač išryškėjo pandemijos metu.

Fizinio krūvio smarkiai sumažėjo, pradėjau daugiau laiko leisti namuose, išsigydžiau mikrotraumas, pailsėjau. Iki tol buvau labai užimtas, bėgantis...

Beje, pandemijos metu mes su šeima: aš, žmona Agnė ir dukra Mėja (7 metai) radome savą poilsio formulę. To esmė - laikas nuo laiko pailsime vieni nuo kitų: tai žmona viena išvyksta prie jūros, o aš su dukra atvažiuoju vėliau, pabūnam kartu, tada žmona su dukra grįžta namo į sostinę anksčiau nei aš. Ta laikina vienatvė duoda daug.

Šiame techninės pažangos laikmetyje vis labiau suprantu kaip mums trūksta gamtos ir kokia svarbi jos teikiama ramybė. Pagaliau turėdamas, kad ir priverstinio, bet laisvo laiko pajutau, jog gamta man suteikia labai daug. Vilniuje, kaip ir kituose didmiesčiuose, visi lekia, skuba. Skubėti netgi madinga. Tai net tapo gero tono ar asmens sėkmės ženklu. Sėkmingieji skuba ir net šį savo išskirtinumą nori paryškinti: kad norėdamas sulaukti sėkmės turi skubėti. Ir baleto artistai taip gyvena: vaidmenys keičiasi, gimsta nauji spektakliai. Bet kartais reikia sustoti ir apmąstyti save, savo vertybes.

– Ar šiuolaikiniam žmogui liko ką pažinti savyje? Juk dažniau tikruosius jausmus kruopščiai slepiame bei kuriame tobulą įvaizdį.

– Atsakysiu perfrazuotu garsiuoju Sokrato teiginiu: kuo toliau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad savęs visiškai nepažįstu. Ir pažinti save yra džiugu. Tai padaryti nėra lengva. Laimei man padėjo žmona Agnė: susiprasti į kurią pusę man eiti (juokiasi). Pradėjau save labiau analizuoti: permąstyti savo vertybių sistemą, įpročius, juos keisti.

– Kartą paklausiau garsios šokėjos: ką ji darytų, jei liktų fiksuotas gyvenimo laikas, ką ji keistų. Ir nustebau, išgirdusi, kad ji mestų šokti ir keliautų. Tikiuosi, mesti šokio jums nesinori?

– Išgirdęs, jog turiu laiko limitą, dar labiau vertinčiau šeimą. Ir net patarčiau kuo skubiau kurti šeimas jų neturintiems (juokiasi). Baletą aš myliu. Jo tikrai neišsižadėčiau. Baletas mane daug ko išmokė: kad nuosekliu ir kryptingu darbu žmogus gali viską gyvenime pasiekti, bet kurioje srityje. Nežinia kiek prireiks laiko, kelias gali būti ilgas, sunkus, bet svarbu, kad būtų jaudinantis ir įdomus. Rasti savo savo kelią gali būti sudėtinga. Kartais reikia nuoširdžiai su pačiu savimi „pasikalbėti“, „paklausti“ savęs ar tai tikrai tas kelias? Jeigu kelias tas, tai atsiras motyvacijos stengtis ir ilgą laiko tarpą. Svarbiausia prieš ieškant savo kelio, rast save patį. Negalime nuveikti visko, bet galime tai ko labai norime!

– Stengtis kartais tiesiog nusibosta?

– Tas pats judesys. Ta pati treniruotė, tas pats spektaklis. Stengiuosi rasti to pačio judesio skirtingų aspektų ir tai padeda.

– Jūs esate scenos žmogus, kuriam svarbus išorinis grožis. Ką jaučiate žiūrėdamas spektaklių, kuriuose šokate, vaizdo įrašus?

– Išorinis grožis man – dvipusė problema, nes vertinu save gyvenime ir profesinėje veikloje. Man užstrigo vienos garsios balerinos žodžiai: „kol aš šokau baletą, negalėjau žiūrėti savo šokio įrašų. Į tai žiūrėjau labai priekabiai. Kai baigiau karjerą, žiūrėdama įrašus, negalėjau atsistebėti kokia aš graži ir kaip gerai šokau“. Kai žiūriu savo šokio įrašus - nesigrožiu savimi. Matau technines klaidas, jas analizuoju ir ieškau sprendimų: kur dar pasistengti, ką atlikti geriau, ką atlikti mikro sekunde anksčiau arba vėliau. Nesiblaškau galvodamas apie savo išorinį grožį, kiekvienas žmogus yra unikalus, individualus ir būtent tuo gražus. Tačiau visada labai grožiuosi žiūrėdamas, kaip šoka mano kolegos, ypač, jeigu jų vaidmenys paruošti solidžiai (juokiasi).

– Baleto pasaulis kasmet pasipildo naujais baleto artistais, ateinančiais su dideliu noru užkariauti sceną. Kaip žiūrite į jaunus kolegas?

– Labai džiaugiuosi jaunais kolegomis ir juos visapusiškai palaikau. Iš senų laikų sklando legendos apie konkurenciją balete, bet tai tik seni pasakojimai. Man patinka dirbti su jaunimu, stebėti jų ryžtą, norą šokti, užsidegimą. Jų akyse matau save. Juk kažkada ir pats toks buvau. Ypač smagu jaunų žmonių akyse išvysti idealizmą. Kiek galiu stengiuosi jaunimui padėti, patarti. Kuo daugiau bus baleto artistų mūsų baleto trupėje, tuo visiems bus geriau.

– Kaskart sukurti naują vaidmenį aplenkiant anksčiau jį atlikusius. Iš kur gauti energijos, įkvėpimo ir niekada savimi nesuabejoti?

– Vaidmenis aš skirstau į dvi grupes. Tai tie, vaidmenys, kurie ruošiami atsiradus „gamybiniam būtinumui“ ir tie, kurie yra ruošiami betarpiškai su spektaklio choreografu. Pastarieji man žymiai labiau patinka. Kai prasideda procesas, su choreografu stengiuosi užmegzti su emocinį ryšį, kuo daugiau diskutuoti, maksimaliai pažinti jį kaip žmogų, menininką, įsigilinti į choreografo spektaklio viziją. Kai surenku visą informaciją, stengiuosi sukurti savitą vaidmens interpretaciją ir su choreografo pagalba vaidmenį vystyti toliau. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę dirbt su įvairiais choreografais. Iš jų daug išmokau ne tik apie baletą, šokį, bet ir apie gyvenimą, apie save.

– Baletas jums yra?

– Pamenu, kai pradėjau mokytis M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, man patiko, kad baleto pagrindas griežtos taisyklės, daug taisyklių. Turėjau daug puikių baleto mokytojų, kurie diegė tas taisykles ir neleido jų pamiršti. Kai pažinau tas taisykles – tai viskas tapo aišku. Tada supratau, kad visa kita yra tik disciplinos klausimas. Man patiko fizinis krūvis ir patiko siekti tikslo, susijusio su savo kūno lavinimu. Iki šiol esu balete... Baletas – man nuolatinis tikslo siekimas.

– Pandemijos metu atradote naujų laisvalaikio veiklų, susisiekimo priemonių?

– Šalį sukausčius karantinui į darbą ėmiau važiuoti viešuoju miesto transportu ir supratau kiek daug prarandu vairuodamas automobilį. Mašina susiaurina mano aplinkos matymą, nes turiu koncentruotis tik į priekį, į eismą, o važiuodamas autobusu galiu žvalgytis aplink. Sėdžiu lyg karalius, atsipalaiduoju, kažką apgalvoju, pamatau naujus vaizdus. Atrodo Vilniuje gyvenu nuo kūdikystės, o miesto stogų spalvas, senovinius palėpių langus atradau tik dabar.

Neseniai su šeima nusipirkom dviračius ir jais važinėjame savaitgaliais. Labai geras dalykas. Nors atrodytų fizinio krūvio išvargintas baleto artistas laisvalaikiu turėtų gulėti ant sofos, man norisi pajudėti. Šoki ant dviračiu ir važiuoji į parką!

Partnerių turinys.