Daugiau kaip 30 metų teatrui ir televizijai atidavusi vilnietė aktorė Vitalija Mockevičiūtė – dzūkė iki pat šaknų. To dzūkiškumo iš jos neišmuša nė daugybė jos sukurtų vaidmenų, tiesa, daugiausia komedinių, garsiausių Lietuvos režisierių spektakliuose. O kaipgi kitaip?

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Vitaliją gatvėje atpažįsta televizijos žiūrovai, nes ji nepakeičiama šmaikščioji „Dviračio žinių“ mergaitė – žurnalistė, taip pat komedinio teatro gerbėjai, tačiau nedaug kas žino, kad aktorė prieš kelerius metus kartu su kolege Neringa Varnelyte įkūrė savąjį teatrą „Labas“. Pirmasis jų spektaklis, žinoma, buvo apie dzūkus – „Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“. Su juo aplankyta ne tik daugybė Lietuvos vietovių, bet ir bene pusė Amerikoje gyvenančių tautiečių. Paskiausias – „Miško seserys“, parodytas metų pradžioje vos kelis kartus, – pasakoja apie Dzūkijos moteris, buvusias partizanų ryšininkėmis. Tai tik dar vienas netikėtas posūkis daugiabriaunio talento artistės kūryboje.

– Esate šiuo metu bene talentingiausia komedinio amplua aktorė. Vaidinate Lietuvos nacionaliniame, „Domino“, Oskaro Koršunovo teatruose, sukūrėte nepamirštamą epizodinį vaidmenį legendinio režisieriaus Eimunto Nekrošiaus pastatytame „Borise Godunove“. Esate populiari ir tarp režisierių, ir tarp žiūrovų. Ar sunku būti komike, o gal veikiau tragikomike?

– Tragikomedija yra visada įdomiausia iš to, ką tu gali vaidinti. Aš esu charakterinė aktorė, sugebu atskleisti juokingas žmogaus būdo savybes, nes jas greitai pastebiu. Dažnai pažiūriu į žmogų iš juokingesnės, o ne rimtesnės pusės. Manau, kad kiekvienas žmogus savyje turi nemažai juokingumo, o dažnai būna, kad kuo rimtesnis, tuo juokingesnis. Už tą mano pastabumą ir mokėjimą persikūnyti mane žmonės tikriausiai ir vertina.

– Jus jau seniai yra pasigvelbusi televizija. „Dviračio žiniose“ daug metų vaidinate šmaikščią žurnalistę, kalbinančią politikus ir kitus veikėjus. Esate įkūnijusi ir kai kuriuos itin žinomus asmenis. Kaip jums pavyksta pagauti parodijuojamų žmonių bruožus?

– Politinę parodiją žiūrovai itin mėgsta. Tai yra atskiras žanras, čia viskas kitaip negu teatre. Tačiau šis darbas – ne mažiau atsakingas, nes tas laidas mato tūkstančiai žiūrovų. Pagauni vieną ar dvi parodijuojamo žmogaus charakterio daleles, ir to užtenka, kad personažas būtų atpažįstamas. Nebūtinai tai turi būti išorinis panašumas. Mes tuos charakterius įkūnijame pagal parengtą scenarijų, dar pridedame ir savų „pipiriukų“ – tai gali būti tai asmenybei būdingas judesys, gali būti ir mąstymo būdas ar koks nors priežodis.

– Ar jums yra tekę vaidinti komedijoje, kai širdį slėgė didelis nerimas ar netektis?

– Taip, teko vaidinti, ir ne tik man vienai, o daugeliui mano kolegų. Tokia jau mūsų profesija, ir ją pasirinkome patys... Todėl aš puikiai suprantu tuos komikus, kurie išgyvena labai sudėtingą dvasinę būseną. Nepaisant nieko, scenoje turi juoktis ir juokinti kitus. Scenoje viską padarai taip, kaip reikia, bet tai kainuoja be proto daug jėgų.

– Vitalija, regis, vaidmenų jums niekada netrūko. Tad ne iš aktorinio bado kartu su bičiule Neringa Varnelyte sukūrėte savo nedidelį teatrą „Labas“, kuriame dalyvauja ir folkloro muzikantai Paulius Kovalenka ir jūsų brolis Darius Mockevičius. Apie šį klajojantį teatrą tikriausiai ne visi žino, o tikrai vertėtų žinoti.

– Na, gal labiausiai mus žino dzūkai ar tie, kurie Dzūkijoje turi sodybas, lankosi pas artimus žmones ir gimines. Pradžia buvo nuo mūsų smagių šėliojimų su Neringa televizijoje, paskui sukūrėme spektaklį „Kas apsakys tas dzūkiškas linksmybes“ pagal dzūkiškas pasakas. Jį rodėme įvairiuose Lietuvos miesteliuose, o publikai patiko ir mūsų dzūkiška šnekta. Tuomet pamatėme, kad profesionalia teatrine kalba pateikiamas tautinis paveldas iš naujo atgyja, tampa patrauklus žmonėms, kurie yra persisotinę tos didžiuliu srautu plūstančios informacijos ir popkultūros. Todėl nusprendėme ir toliau dirbti šia kryptimi. Tai ir paskatino mus įkurti teatrą „Labas“, nuo šio pasisveikinimo ir prasideda mūsų pokalbis su žiūrovu.

– Sukūrėte keletą spektaklių ne tik apie dzūkiškas linksmybes. Paskiausias ir labiausiai netikėtas – „Miško seserys“. Kaip gimė mintis sukurti jautrų pasakojimą, paremtą daugeliui nežinomų Dzūkijos rezistencijos dalyvių, tuomet jaunų merginų ir moterų, prisiminimais?

– Esu kilusi iš Nedzingės, kaimo Varėnos rajone, kuriame pokariu aktyviai veikė kovotojai už Lietuvos laisvę. Nedzingė glaudžiai susijusi ir su legendinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago, žiauriai nukankinto KGB rūsiuose, vardu. Kartą dalyvaudama šio legenda tapusio žmogaus minėjime Nedzingėje išsitariau savo seseriai Jūratei, kad mudvi su Neringa turime pastatyti spektaklį apie moteris, kurios padėjo partizanams ištverti sovietmečio užtrauktas negandas ir kovoti dėl laisvės. Dar mane paakino tas gražus faktas, kad būtent Nedzingės bažnyčioje tarnavęs šviesaus atminimo kunigas Zigmas Neciunskas, pats buvęs Dainavos partizanų ryšininkas slapyvardžiu Elytė, sutuokė A. Ramanauską-Vanagą su jo bendražyge Birute Mažeikaite, kurios partizaniškas slapyvardis buvo Vanda. Tad jaučiu pareigą kalbėti apie tuos laikus ir įvykius, kurie vyko mano gimtinėje. Neringai, kurios tėviškė netoliese, taip pat labai artima ši tema, nes jos mamos geriausia draugė buvo partizanų ryšininkė. Abi pradėjome domėtis straipsniais ir pasakojimais apie tokias moteris, pavyko surasti ir gyvų to meto liudininkių. Į pagalbą pasikvietusios kino režisierę Agnę Marcinkevičiūtę, jas pakalbinome ir įamžinome kino juostoje. Jos ištraukas rodome ir spektaklyje. O dar to meto atmosferą padeda atkurti ir partizanų dainos, atliekamos mūsų daugumos spektaklių bendražygių Dariaus ir Pauliaus.

– Įsisukote į sudėtingo Lietuvai istorinio laikotarpio skersvėjus, partizanų pastangas atkurti mūsų laisvos valstybės pamatus?

– Tema apie Lietuvos laisvės siekius, sudėtingas istorines aplinkybes, man regis, anaiptol neišsemta. Esu įsitikinusi, kad tie žmonės, kurie pokariu nesusitaikė su sovietinės sistemos pančiais, buvo ištremti, o vėliau sugrįžę iš Sibiro buvo nuvertinti, atsidūrė tarsi už borto, sulaukia per mažai dėmesio. Jie apsidžiaugė, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, bet ji jau buvo kitokia. Skaudu, kad dalis jaunimo nuo jų nusisuko. Jiems buvo tas pat: „vežtas“ ar „nevežtas“, įvertintas ar pamirštas. Mane skaudino toks požiūris į juos: „Ai, čia tie, kurie buvo miškuose, čia tie, kurie save laiko ultrapatriotais“... Juos pagerbiame per Gedulo ir vilties dieną, bet iš esmės jie juk užmiršti. Dėkui Dievui, tų didvyrių kapai rasti ir dabar jie deramai palaidoti. Todėl ir reikia statyti spektaklius apie tą sunkų metą, rodyti tokias laidas kaip „Istorijos detektyvai“, kurias rengia LRT žurnalistas Virginijus Savukynas. Reikia tiesiog pasakoti tas žmonių istorijas nei per daug tuos žmones sumenkinant, nei aukštinant, o tiesiog bandant suvokti jų jauseną tuo metu, kai jie gynė Lietuvą taip, kaip sugebėjo. Gal darė klaidų, bet gynė savo gimtinę.

– Jūsų apsisprendimas kurti spektaklį partizanų tema, man regis, buvo didžiulis iššūkis ir jums pačioms. Kitaip tariant, kietas riešutėlis. Kaip manote, ar pavyko jį išgliaudyti?

– Spektaklis mūsų sąmonėje brendo gerokai anksčiau, o įgyvendinome idėją dabar. Man regis, pačiu laiku... Nežinau, kaip pavyko, nes karantinas nutraukė mūsų ilgai puoselėtą darbą. Tačiau ir po tų kelių spektaklių esame gavusios jaudinančių atsiliepimų. Viena moteris mūsų teatro interneto svetainėje parašė: „Labai domiuosi šia skaudžia Lietuvai tema ir pirmą kartą matau taip jautriai scenoje apie ją kalbant: paprastai, be pompastikos, bet jautriai.“

– Kiek žinau, spektaklis „Miško seserys“ po kartą buvo suvaidintas Druskininkuose ir Vilniuje. Kokios galimybės jums yra jį suvaidinti, o žiūrovams – pamatyti?

– Šį spektaklį sukūrėme metų pradžioje ir spėjome parodyti vos kelis kartus. Sustabdė pandemija ir karantinas, privertęs mus visus, o ypač menininkus, atidėti visus planus. Kol kas aišku, kad lapkričio 29 dieną Varėnoje vyks A. Ramanausko-Vanago vardo apdovanojimai ir ten esame pakvieti rodyti „Miško seserų“. Kitą mūsų mėgstamą – siaubo pasakų – spektaklį „Apie vėles, žemėje klajojančias“, sukurtą pagal Jono Basanavičisus ir mitologo Norberto Vėliaus surinktą liaudies išminties lobyną, turėtume rodyti rugpjūčio mėnesį Jono Jablonskio tėviškėje. Taip pat dar vasarą, rugpjūčio 8 dieną, Kleboniškio klojime suvaidinsime „Dzūkes“. Žiūrėsim, kaip čia bus toliau su tais kultūros, kurios taip reikia žmonėms, suvaržymais.

– Vitalija, iš ko paveldėjote scenos trauką, artistiškumą, humoro jausmą?

– Viskas, ką turiu savyje, yra iš tėvų, įsikūrusių Nedzingės kaime. Ten ir gimiau, ten prabėgo mano vaikystė. Mes augome keturiese: trys seserys ir jauniausias iš mūsų brolis Darius. Jis, kaip jau minėjome, taip pat tapo scenos žmogumi, yra folkloro ansamblio „Ratilai“ dalyvis.

Aktore norėjau būti nuo pat mažens. Mama (Vanda Mockevičienė – aut. pastaba) buvo muzikos mokytoja, labai gabi organizatorė. Ji su kaimo žmonėmis rengdavo spektaklius ir aš gal nuo kokių ketverių ten būdavau. Viską stebėjau, mokėjau atmintinai kiekvieną vaidinimo žodį, o scena mane traukė kaip magnetas. Vėliau mokykloje didelis džiaugsmas buvo karnavalai. Aš dalyvaudavau ne tik savo bendraamžių, bet ir vyresniųjų seserų vaidinimuose. Jau tada mokėjau neblogai parodijuoti... Tad aktorystė manyje kirbėjo visą laiką, tačiau atvirai to niekam nesakiau. Išvažiavau į Vilnių stoti į tuometę Konservatoriją, bet iš pirmo sykio neįstojau. Tad metus studijavau jos Klaipėdos fakultetuose saviveiklinio teatro režisūrą. Ten įgytos žinios man buvo naudingos, bet po metų vėl pabandžiau laimę Konservatorijoje. Ir man pasisekė – kursą rinko režisierė Dalia Tamulevičiūtė.

– Legendinė Jaunimo teatro dešimtuko režisierė Dalia Tamulevičiūtė – jūsų kraštietė.

– Taip, ji man buvo labai artima dar ir dėl to, kad buvo kilusi iš Dzūkijos, o mano kaime gyveno jos pusseserė. Žinoma, tikiuosi, kad mano įstojimui tai neturėjo jokios įtakos. Ji buvo nuostabi pedagogė ir režisierė, turėjo subtilų humoro jausmą. Tuo metu D. Tamulevičiūtės teatras buvo ypatingas – truputėlį sentimentalus, romantiškas, moteriškas, bet kartu ir aštrus, žodžiu, kitoks negu dabar.

– Esate gimusi sausio 11 dieną, tad pagal Zodiaką – Ožiaragis. Ar esate iš tų, kurie atkakliai siekia savo tikslo, kad ir koks jis būtų?

– Jei klausiate, ar esu užsispyrusi, tai gal nelabai, bet, kita vertus, kai vertinu savo nueitą 50 metų gyvenimo kelią, esu valinga, siekianti savo tikslų. Na, bet visko būna – kartais mėgstu ir patinginiauti, kartais tempiu kokią nors užduotį iki paskutinės akimirkos, bet padarau tai, ko siekiu. Blogai jaučiuosi, jeigu neįvykdau to, ką esu sumaniusi. O to, kas man neįdomu, neskubu išmokti ir nesigėdiju, jeigu nemoku.

– Jūsų vilnietiška šeima nedidelė. Gyvenate su sūnumi Kristijonu. Kokių talentų jis paveldėjo?

– Kristijonui jau 20 metų, ir jis pasirinko ne su menu susijusią sritį, bet tikriausiai nenorėtų, kad aš čia viešai apie jį pasakočiau.

– Ar norėtumėte, kad sūnus taptų scenos žmogumi?

– Jeigu jis pats norėtų, džiaugčiausi, bet labiausiai norėčiau, kad jis rastų savo kelią.

– Veiklos turite labai daug, o kas jums suteikia atgaivos?

– Man didžiausias malonumas pabūti kaime, atsipalaiduoti nors savaitę, paskaityti knygą, nueiti į mišką pasivaikščioti. Labai mėgstu žemuogiauti ir grybauti. Geriausiai pailsiu, kai nuvažiuoju pas mamą į Nedzingę. Na, o dabar priverstinio poilsio suteikė karantinas. Jo privalumas tik tas, kad galėjau sau duoti laisvę negalvoti nei apie repeticijas, nei apie naujus darbus. Bet dabar jau pamažu viskas grįžta į senas vėžes. Vėl repetuoju, galvoje sukasi naujos idėjos būsimiems spektakliams, filmuojuosi.

Žinoma, mano gyvenimo atgaiva yra ir scena, aktorystė. Nors tai ir nelengvas užsiėmimas, reikalaujantis ir prakaito, ir nervų, atsidavimo vaidmeniui, kartais pailsi būtent tada, kai išeini į sceną. Tad būsiu neoriginali ir pakartosiu banalų posakį: „Gyvenk taip, kad nejaustum, jog dirbi.“

– O jūs pati ar esate optimistė?

– Na, nesu aš optimistė iš prigimties, veikiau tokia tarp optimistės ir pesimistės. Bet stengiuosi būti optimistė (juokiasi). Komikai labai retai būna optimistai.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.