Jauna, charizmatiška, energinga ir pozityvi. Imli naujovėms ir nebijanti iššūkių. Tokia ji – naujojo kanalo „2TV“ vedėja Dalia Belickaitė. Kalbamės su ja apie krepšinį, traumas, minią instagramo sekėjų ir naują savęs išbandymą.

Birutė JANČIENĖ

– „2TV“ – tai naujas televizijos kanalas. Kokių laidų sulauksime?

– Žiūrovų laukia naujas muzikinis kanalas, daug gerų emocijų ir puikios nuotaikos pliūpsnių. Su kolega Timūru Augucevičiumi pažadame visus išjudinti. Išgirsite daug ne tik Lietuvos, bet užsienio muzikos naujienų, interviu su muzikos atlikėjais. Bus ir sveikatos patarimų, horoskopų bei kitų dalykų. Laukite ir žiūrėkite!

– Kodėl „Liuks“ pavadinimą keičia į „2TV“?

– Tikrai nežinau. To reikėtų klausti LNK vadovų. Pasak UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ generalinės direktorės Zitos Sarakienės, pavadinimo „Liuks!“ nuspręsta atsisakyti, nes naujas turinys neturės nieko bendra su buvusiu pavadinimu. Tai bus visiškai naujas kanalas su naujomis muzikinėmis laidomis, atnaujinta garsiausių kompanijų muzikos klipų baze, su naujais vedėjais, taip pat specialiosiomis laidomis.

– Esate viena tų, kurie pristatys kanalo naujienas. Kokias?

– Viena karščiausių naujienų – „Eurovizijos“ konkursas. Nušviesime, kaip dėl šiandienos situacijos rutuliojasi įvykiai. Taip pat pristatysime naujausius, tarkime, JAV ar kitoje pasaulio šalyje dienos šviesą išvydusius klipus, kitas muzikines naujienas. Grįžkime prie „Eurovizijos“. Galiu pasidalyti tik savo asmenine nuomone: man nuoširdžiai gaila, kad kitais metais neskambės Lietuvai turėjusios atstovauti grupės „The Roop“ daina „On Fire“ – kūrinys, kuris buvo laikomas vienu pagrindinių pretendentų laimėti konkursą. Kita vertus, galbūt po metų ši daina skambės visai kitaip ir jau nebus tokia įdomi. Yra, kaip yra.

– Jūsų eterio partneris – T. Augucevičius. Kaip sutariate?

– Mūsų tandemas šaunus! Su Timūru jau buvome pažįstami kiek seniau. Prieš laidos pradžią turėjome bendrų fotosesijų. Man labai smagu dirbti su Timūru. Labai sutampa mūsų požiūriai, nėra jokių nesutarimų, nesusikalbėjimų ir pan. Su juo galima smagiai pajuokauti, juo galiu pasitikėti. Iškart sutarėme ir sulipome į darnų darbinį duetą. Belieka tik pasidžiaugti. Beje, mus galėsite matyti visą dieną – kartkartėmis išlįsime į eterį pristatyti karščiausių muzikos naujienų, naujų rubrikų ir klipų.

– Dalia, esate krepšinio žurnalistė. Veikiausiai naujoji veikla – naujas amplua?

– Tikrai, taip! Būti sporto žurnaliste ir komentuoti muzikos naujienas – toli gražu ne tas pat. Bet man labai smagu. Aš negaliu gyventi be muzikos. Tad naujas amplua – puikus dalykas. Priešistorė? Prieš trejus ketverius metus aktyviai žaidžiau krepšinį. Pasiūlymas tapti „Žalgirio“ laidų vedėja buvo didelė staigmena, netikėtumas.

Nustebau išgirdusi tokį pasiūlymą – juk aš sportininkė, o ne žurnalistė. Tačiau laidos rengėjai įtikino, kad esu charizmatiška, bendraujanti – esą tikrai nepražūsiu. Ėmiausi! Patiko, tikau, užsikabinau. Tačiau tai nebuvo pagrindinė veikla, veikiau hobis šalia sporto – krepšinio. Be to, tai nebuvo rungtynių komentavimas, o tik žinios iš krepšinio užkulisių – bendravimas su aistruoliais, jų nuotaikų, emocijų perteikimas. O tų aistruolių amžius – nuo kūdikių, per rungtynes snūduriuojančių su ausinėmis, iki solidaus amžiaus senjorų, trykštančių garsiomis emocijomis po lemtingų metimų. Taip pat pokalbiai su sportininkais – per treniruotes, prieš rungtynes, po pergalių ir patirtų nesėkmių.

– Nuo kelerių metų mėtote kamuolį? Ir kodėl būtent krepšinis, o ne, tarkim, gimnastika arba sportiniai šokiai?

– Buvo ir šokių. Repeticijas lankiau kelerius metus, krepšinis atsirado vėliau. Buvo metas, kai derinau šokius ir sportą. Prisimenu, neretai prieš šokių repeticijas ūmai „susirgdavau“, o prieš sporto treniruotes to niekad nenutikdavo. Supratau, kad krepšinis ima viršų. Mama tai suprato. Krepšinį žaidžiu nuo dešimties metų. Mano tėvai: mama Dalia Belickaitė – buvusi Europos krepšinio čempionė ir tėtis, labai prijaučiantis šiam sportui, – neprieštaravo, kad sportuočiau. Juolab kad man puikiai sekėsi. Savęs be krepšinio nė neįsivaizduoju. Esame keturios sesės. Ir visos užsikrėtusios krepšiniu. Dvi žaidžia krepšinį, viena yra komandos šokėja.

– Įdomu, koks jūsų ūgis.

– Esu 1,78 cm ūgio mergina. Tikrai nesu ta aukštaūgė krepšininkė. Esu gynėja, įžaidėja, atakuojančioji puolėja. Štai tokios mano pozicijos aikštelėje.

– Kokiose komandose teko žaisti ir ar šiandien dar aktyviai tebesportuojate?

– Moksleivių krepšinio lygoje Vilniaus komandoje žaidžiau įvairaus amžiaus grupėse, vėliau Vilniaus „Kibirkštyje“, Utenos, Kauno komandose, paskiausiai Torunėje (Lenkija). Ten profesionali karjera baigėsi. Šiandien kamuolį pamėtau tik savo malonumui. Esu iš tų žmonių, kuriems reikia visko arba nereikia nieko. Galiu arba žaisti maksimaliai, arba išvis nedalyvauti profesionaliame sporte. Šiandien jau ir nedalyvauju. Esu patyrusi galybę lūžių, sutrenkimų, sumušimų. Tad mano kūnas jau nėra pasirengęs varžyboms ir dideliems krūviams. Tegul ir labai norėčiau – žinau, kad negaliu to daryti.

– O kokių traumų teko patirti? Atrodo, krepšinis – ne boksas, kur smūgiuojama, trenkiama ir pan.

– Krepšinis yra kontaktinis sportas, kuriame neįmanoma apsieiti be traumų. Tik vieniems jų kliūva mažiau, kitiems – daugiau. Manau, tai ir sėkmės dalykas. Deja, traumų atžvilgiu sėkmė buvo nusigręžusi nuo manęs. Sunku būtų jas visas suskaičiuoti. Kartais juokauju, kad būdama 21-erių (kai lioviausi aktyviai sportuoti) buvau patyrusi daugiau traumų už atitinkamo amžiaus sulaukusį krepšininką, baigusį karjerą.

Man tris kartus buvo plyšę kryžminiai raiščiai. Atliktos kelios operacijos, paskui laukė kone metus trunkančios reabilitacijos. Buvo ir pirštai sulaužyti, ir antakiai praskelti, ir dantys išmušti. Ko tik nebūta?! Būdavo dienų, kai verkdavau iš skausmo. Žodžiu, esu patyrusi įvairių išbandymų. Iki atėjo suvokimas, kad reikia sustoti. Jeigu jau šiandien, kai esu labai jauna, sunku atsiklaupti, tai kas laukia po penkerių ar dešimties metų?

– Mitas ar tiesa, kad krepšininkės – stiprios, kovingos, netgi vyriškos moterys?

– Visos esame individualybės. Turime savo charakterį, ambicijų ir t. t. Vyriška moteris? Nemanyčiau. Kiekviena sportininkė laisvalaikiu mėgsta ir pasigražinti, ir šukuoseną pakeisti, ir stilingai apsirengti. Aikštelėje mes – be grimo, esame kovotojos. Tačiau už aikštelės ribų, manau, kiekviena norime išlikti patrauklia moterimi. O tai, kad atrodome sportiškai, – normalu. Juk daug treniruojamės ir daug prakaito išliejame. Tačiau gera sportinė forma – joks vyriškumas.

– Tikriausiai šiandien, nors ir nebežaidžiate krepšinio, be sporto neapsieinate?

– Tikrai taip! Esu labai aktyvus žmogus, manyje – didelis energijos užtaisas. Nepajudėjusi, atrodo, sprogčiau. Privalau kur nors išsilieti. Tik pasportavusi jaučiuosi kupina jėgų ir geros nuotaikos. Gyvename netoli miško. Atradau kelių, takelių, kuriais bėgiodama nesutinku nė vieno žmogaus. Taip pat mėgstu jogą. Namie atlieku įvairius pratimus kūno raumenims stiprinti.

– Jūsų širdies draugas Edvinas Šeškus – taip pat krepšininkas. Tikriausiai jus suvedė bendra aistra kamuoliui?

– Iš tiesų mus suvedė krepšinis. Jau mokyklos laikais vis prasilenkdavome per įvairias rungtynes. Edvinas prisipažino, kad aš jam patikau labai seniai. Bet jis nesiryžo manęs užkalbinti. Turėjau daug draugų vaikinų. Nutiko taip, kad Edvinas gydėsi nelengvą traumą. Netrukus ir aš patyriau tokią pačią bėdą. Sutapimas ar likimo ženklas? Galima vadinti, kaip nori. Tuomet pradėjome bendrauti, viskas išaugo į rimtesnius santykius, ir štai jau šešerius su puse metų mes kartu.

– Ar Edvinas palankiai vertino jūsų apsisprendimą žengti į eterį? Kur ir streso, ir įtampos pakanka?

– Edvinas mane palaiko visur ir visada. Jis pats paakina ir pastūmėja judėti į priekį. Nuolat padrąsindamas: „Tu gali, tu sugebi!“

– Be abejonės, startas „2TV“ – naujas iššūkis?

– Žinoma! „Žalgirio“ TV – visai kito formato. Sumanau idėjas, klausimus. Žodžiu, viską darau pati ekspromtu. O čia laida filmuojama studijoje, tenka skaityti iš anksto parengtą tekstą. Nesu baigusi žurnalistikos studijų. Galbūt man sudėtingiau teisingai sudėlioti loginius kirčius ir kitus niuansus. Tačiau tai – nauja patirtis, naujas amplua, kurį visai smagu išbandyti. Viską galima įveikti ir visko galima išmokti.

– Beje, kaip vyksta pasirengimas tokiu ekstremaliu metu – pandemijos akivaizdoje?

– Mūsų komanda dirba labai atsakingai. Paisoma visų specialistų rekomendacijų, įspėjimų ir siūlymų – dezinfekuoti rankas, daiktų paviršius, laikytis saugaus atstumo ir pan.

– Dalia, jūs esate ir vadinamoji influencerė – nuomonės formuotoja. Kokiomis žiniomis dalijatės viešojoje erdvėje ir kiek turite sekėjų?

– Šiandien turiu 50 tūkstančių sekėjų. Kartais ir pati stebiuosi, kuo esu įdomi ir kodėl žmonės mane stebi. Be abejo, tai labai smagu. Kartu jaučiu ir atsakomybę tokiai miniai. Nesinori per daug jos užkrauti savimi, stengiuosi pateikti kuo įdomesnės ir naudingesnės informacijos. Stengiuosi būti nuoširdi, likti savimi. Dalijuosi ir kasdienybės akimirkomis, ir patarimais (sporto, grožio, sveikatinimosi klausimais) apie tai, ką pati išbandžiau ir kas man pasiteisino. Nuoširdumas žmonėms patinka. Tikriausiai todėl jie mane ir seka. Influencerė? Aš savęs taip nevadinu. Seniai patiko dalytis gyvenimo akimirkomis. Juolab iš krepšinio pasaulio. Vėliau, baigus aktyvų sportą, atsirado daugiau laisvo laiko, įvairių užsiėmimų, veiklos. Šia patirtimi irgi ėmiau dalytis. Pamažėle sekėjų gretos sparčiai išaugo.

– Papasakokite apie šou „Gaudyk laiką“, kurio nugalėtoja tapote.

– Šou vyko praėjusių metų lapkričio–gruodžio mėnesiais. Savo humorą, gebėjimą vaidinti, improvizuoti, filmuoti ir fotografuoti pristatėme šešiese. Informacijos priemonės mus apibūdino kaip iš interneto platybių žinomus veidus. Dalyvavo Deividas Bendžius, Goda Sta, Mantas Grimalis, Henry Matchas, Vytautas Mikaitis ir aš. Tai buvo labai smagus laikas.

Susirinkome pasijuokti, papokštauti, atlikti įvairių užduočių. Štai aš norėjau tiksliai atkartoti vieną šokį. Dalyvavo ir mano sesės, ir, be abejo, Edvinas. Buvau juokingai apsirengusi, žmonės atkreipdavo dėmesį. Norėjau maksimalaus rezultato. Sesėms pabodo šokti, Edvinui įsikyrėjo filmuoti, o aš nenustygau vietoje. Esu perfekcionistė. Tai, ką darau, noriu atlikti iki galo, visu šimtu procentų. Laimėjimas? Manau visi pasirodėme puikiai ir tapome nugalėtojais.

– Kokiomis nuotaikomis ir mintimis gyvenate šiandien?

– Pozityviomis. Džiaugiuosi proga pabūti su sesėmis. Juk mūsų net keturios! Suprantu, kad gyvename įtemptą metą. Bet labai tikiu, kad tai praeis. Svarbiausia – susitelkti ir būti atsakingiems. Dėl savęs ir savo brangiausių žmonių.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.