Vilniaus mažojo teatro gerbėjai jau pasiilgo talentingos aktorės Valdos Bičkutės, sukūrusios daugybę įsimintinų vaidmenų. Tos ilgokos pertraukos priežastis labai svarbi – aktorė su vyru poetu Mindaugu Valiuku susilaukė dukrelės Marijos. Netrukus į sceną grįšianti Valda dabar kūrybinę veiklą turės derinti prie pagrindinio ir nepakeičiamo mamos vaidmens.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Valda, pirmiausia jus sveikinu, kad į jūsų gyvenimą atėjo pilnatvė, kurią moteris pajaučia, kai šeimoje atsiranda vaikelis. Ar sunku būti mama?

– Žodžiai „sunku“ arba „lengva“ čia visiškai netinka. Noriu pasakyti, jog tai toks sudėtingas procesas, kad tokių epitetų neužtenka. Pasijunti prisidėjusi prie didžiausio stebuklo Žemėje – žmogaus gimimo. Tas stebuklas apima didžiulį jausmų spektrą. Tai ir atsakomybė, ir fiziniai sunkumai, ir baimės, ir nerimas – visko yra... Tokia pažeidžiama dar niekada nesijaučiau. Viskas labai jautru ir visiškai kitaip, nei buvo iki šiol. O kita vertus, tas didžiausias stebuklas kartu yra ir didžiausia meilė.

– Rudeniop jums sukaks 40. Gal prieš dešimtmetį viename interviu esate sakiusi, kad jums galbūt nelemta ištekėti, juolab susilaukti vaikų, nes tai trukdytų aktorės karjerai. Kada pasikeitė šis požiūris?

– Nepamenu, kad būčiau taip teigusi. Dažniausiai sakydavau, kad viskam savas laikas. Kaip sakoma, gyveni ir mokaisi. Šiandien jaučiuosi gal net geriau negu, pavyzdžiui, 28-erių. Lengvesnė, harmoningesnė, sveikesnė, ramesnė ir net jaunesnė.

– Kai kas teigia, kad meilė ir vaikai nebūtinai suderinami dalykai. O ką manote jūs?

– Norite paklausti, ar būna meilė be vaikų ir vaikai be meilės? Aišku, būna. Svarbiausia yra pora, ir tai visada išlieka. Harmoningiausia atmosfera yra tada, kai svarbiausi išlieka tie žmonės, kuriuos sujungė likimas: žmona – vyrui, vyras – žmonai. Tokioje atmosferoje vaikai jaučiasi geriausiai – saugūs savo vaikiškoje vietoje.

– Jūsų dukrelei Marijai jau beveik du mėnesiai. Kaip ir kiti jauni tėvai, tikriausiai skaičiuojate ne mėnesius, savaites, o dienas. Ką jums atneša kiekviena nauja diena?

– Kiekviena diena išaušta vis kitokia. Ji atneša vis naujų išbandymų, iššūkių, pergalių, ryškiai matomą vaikučio raidą, nes viskas keičiasi labai greitai. Kiekvienos 10 papildomų minučių miego yra sėkmė, kiekvienas išėjimas pasivaikščioti yra laimėjimas. Kiekviena vaikučio šypsena yra didžiausias laimėjimas.

– Valda, ar pakanka kantrybės, ištvermės tapus mama? Ar daug turite pagalbininkų, patarėjų? Ar tie patarimai jums praverčia?

– Labiausiai darbo dienomis padeda mama. Savaitgalius leidžiame trise – Mindaugas, aš ir mažylė. Iš pat pradžių jaudinausi dėl kiekvienos smulkmenos, kiekvienas verksmas varė į neviltį – taip norėjosi, kad mažylei viskas būtų labai gerai, kad ji jaustųsi it gulbės pūkuose, o čia, žiūrėk, tai ne taip dailiai pakeli, tai nespėji užbėgti už akių kokiam nors vaiko pageidavimui ir dėl visko tuojau kaltini save. Dabar jau šiek tiek nurimau, pradedu jausti, kokios svarbios viena kitai esame.

Tam tikri patarimai sukėlė didžiulį psichologinį spaudimą. Esame nusprendę kūdikį maitinti pagal jo poreikius, neduoti čiulptuko. Vyresnės kartos žmonėms tai nesuprantama. Stengiuosi vis daugiau įsiklausyti į savo intuiciją ir ja vadovautis. Tačiau nevengiu paskaityti ir specialiosios literatūros. O jos tikrai yra labai daug.

– O kaip jaučiasi Marijos tėtis? Ar nepriekaištauja, kad jis dabar yra atsidūręs, kaip sakoma, antrame plane?

– Tokio palaikančio ir supratingo vyro palinkėčiau kiekvienai moteriai. Būtent šiuo metu Mindaugo buvimas, artumas yra dar svarbesnis. Jaučiuosi daug saugesnė, kai priimame sprendimus, veikiame kartu. Manau, kad taip ir turi būti šeimoje: meilę tarp dviejų žmonių dar labiau sutvirtina trečio žmogučio atsiradimas.

– Sakoma, kad žmogus iš tiesų myli tik vieną kartą. Jūsų gyvenime, regis, buvo meilių, o kaip atpažinote tą tikrąją, kaip supratote, kad tai – antroji jūsų pusė?

– Meilė visada viena, ir ta meilė esi tu pats. Ja – savimi – dalijiesi su žmonėmis, kuriuos myli. Ne visiems taip laimingai susiklosto, pavyzdžiui, kaip mano tėveliams, kad pats pirmasis partneris yra vienintelis visam gyvenimui. Dauguma mūsų, dalydamiesi meile, išmoksta didžiausias savo gyvenimo pamokas. O man atsitiko kitaip... Jeigu kas nors man būtų pasakęs, kad susituoksiu su buvusio vaikino draugu ir dar tapsiu mama, būčiau tik nusijuokusi ir nepatikėjusi. Tad...

– Dukrelei išrinkote gražų šventą Marijos vardą. Ar jūsų su vyru norai sutapo, ar kas nors pasiūlė, o gal tai įvyko savaime?

– Vardo išrinkimas vaikui yra labai svarbus. Man regis, tėvai turėtų jausti didžiulę atsakomybę pavadindami savo atžalas visokiais išgalvotais, keistais vardais. Mes su Mindaugu dar nėštumo metu mergaitės vardo variantą ištarėme, galima sakyti, unisonu.

– Ar daug jūsų laiko atima mažylės reikalai? Ar turite galimybę pasikartoti vaidmenų tekstus?

– Viskas sukasi aplink mažylę. Jai – šimtaprocentinis dėmesys. Ne veltui pirmi trys kūdikio mėnesiai vadinami ketvirtuoju trimestru – nėštumo tęsiniu. Jaučiu, kad maitinu ją ne tik savo pienu, bet ir energija, dėmesiu. Tikras iššūkis – išlikti ramiai ir atsipalaidavusiai. Kaip ir daugeliui mamų, svarbiausios temos staiga tapo vaiko kakučiai ir siusiukai (juokiasi). Mažylės beveik nepaleidžiu iš rankų, bet ir tėtis, ir kiti nori ja pasidžiaugti. Na, o apie vaidmenis nėra kada galvoti, o kai prireiks, atsiras ir tekstai.

– Poezija, literatūra, teatras, muzika – vieno lizdo paukščiai. Ką jūsų gyvenime reiškia šios meno mūzos?

– Tai – tiesa, šios mūzos yra viena kitai labai artimos, nes paliečia jautriausias žmogaus sielos stygas. Tai yra mūsų šeimos kvėpavimas, kuris atsiliepia ir mūsų abiejų veiklai.

– Priminkite, kaip pasirinkote aktorės kelią. Kas tai paskatino, o gal buvo ir tokių, kurie atkalbinėjo?

– Likimas... Labiausiai paskatino noras daryti ką nors individualaus, ko neišmokstama iš knygų. Taip, daug kas sakė, kad turiu duomenų ir turėčiau pabandyti. Džiaugiuosi, kad pakako drąsos stoti į aktorinį. Kai stojau į režisieriaus Rimo Tumino renkamą kursą, aš, telšiškė, net nežinojau, kad jis – režisierius, o tik vėliau supratau, kad patekti į jo kursą buvo didelė sėkmė. Taip prasidėjo mano aktorystės kelias, kuriame jaučiuosi labai gerai, savo vietoje. Tai profesija, kuri leidžia pajusti daugybės personažų charakterius, jausmus ir pačiai tobulėti kaip asmenybei.

– O ar norėtumėte, kad jūsų dukrelė būtų aktorė?

– Bet koks jos noras man bus šventas.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.