Namų kino platformose teberodomi populiariausi festivalio „Kino pavasaris“ filmai. Tarp geriausiai žiūrovų įvertintų juostų – ir vieno originaliausių šių dienų italų režisierių Pietro Marcello filmas „Martinas Idenas“. Meilės ir svajonių kupina istorija dekonstruoja garsųjį 1908 metų Jacko Londono romaną tokiu pat pavadinimu. Pagrindinį veikėją – rašytoju svajojantį tapti jūreivį Martiną – įkūnijo talentingas italų aktorius Luca Marinelli, apdovanotas už šį vaidmenį Venecijos kino festivalyje.

Dalijamės Aistės Račaitytės pokalbiu su L. Marinelli, kuris vyko Venecijos kino festivalį.

– Kokie įspūdžiai po pasaulinės filmo premjeros Venecijos kino festivalyje?

– Man labai gera dalytis emocija su žmonėmis. Ypač čia, Venecijoje. Manau, visiems italams šis festivalis yra itin svarbus.

– Kas paskatino imtis šio vaidmens?

– Pamenu skambutį, kai agentas pranešė, kad režisierius Pietro Marcello nori susitikti. Šį momentą gerai pamenu, nes užplūdo stiprios emocijos. Buvau matęs visus jo filmus: žiūrint vieną pamenu save verkiantį. Dėl režisūros ir visos filmo energijos. Kai susitikome, Pietro man įdavė milžinišką, gal 300 puslapių, scenarijų. Jacko Londono „Martinas Idenas“ yra toks svarbus kūrinys, kad jie nenorėjo nieko iškirpti. Vis dėlto kinas skiriasi nuo literatūros. Skirtingi aspektai, skirtinga ir trukmė. Po truputį ėmė aiškėti, kas privalo likti. Negaliu sakyti, kad scenarijų rašėme kartu, tačiau man pasirodė gražu, kad jie laukė, kol prisijungsiu, ir buvo atviri mano idėjoms. Manau, jie puikiai padirbėjo, nes išlaikė didelę pagarbą kūriniui. „Martino Ideno“ dvasia išliko.

– Apsispręsti padėjo režisieriaus vardas?

– Sprendžiant buvo svarbūs abu ⎯ ir romanas, ir Pietro Marcello. Martino Ideno personažas yra neįtikėtinas ir galimybę jį vaidinti laikau didele sėkme. Ką matėte ekrane, yra tarsi santrumpa. Montuojant buvo iškirpta nemažai scenų, kurios man buvo labai svarbios palaikant vaidmens emociją, kurią kūrė Londonas, Marcello ir aš pats.

– Griežtai laikėtės scenarijaus ar turėjote laisvės interpretuoti personažą?

– Scenarijus svarbus, nes palaiko istorijos nuoseklumą, tačiau Pietro ir man buvo itin svarbu išgyventi akimirkas, įsigyventi tam tikroje scenoje ir erdvėje. Pietro nuolatos kartoja, kaip svarbu būti čia ir dabar. Tai man reiškia labai daug ir stimuliuoja kurti. Žinoma, iki to prieini, nes 2⎯3 mėnesius ruošiesi vaidmeniui. Iš pradžių nelengva, nes ilgai ieškau, siekiu užtikrinti vaidmenį. Juk Iš pradžių nėra personažo, yra tik idėja.

– Yra du metodai kuriant vaidmenį: arba techninis įgyvendinimas, arba jo išgyvenimas iš vidaus...

– Nežinau, kuris mano (juokiasi). Man asmeniškai labai svarbu ir gera įeiti į aktyvų protinį procesą. Pradedi kreipti dėmesį į dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavai, nes jie neatrodydavo svarbūs, tačiau vaidmuo juos leidžia pamatyti.

– Su kuriomis Martino Ideno savybėmis labiausiai tapatinotės, o gal teko kažką savyje užauginti?

– Tarp manęs ir Martino Ideno yra daug bendro. Bet kiekvienas tai turi. Net ir Jackas Londonas turėjo. Manau, šiuo kūriniu jis save kritikavo. Galbūt meilė jį išgelbėjo. Londono antroji žmona buvo jo sielos dvynė, jie viską darydavo kartu, visur keliavo kartu. Galbūt jo žmona jam padėjo išsigelbėti, o gal ir ne. Jackas Londonas, kaip ir Martinas Idenas, iš pradžių buvo rašytojas, kurio niekas neskaitė, o vėliau užgriuvo neįsivaizduojama sėkmė. Ilgainiui jis taip pat tapo socialiai ir politiškai aktyvus ir įtakingas. Vis dėlto pasiekęs aukštumas Martinas paniro į gilią emocinę duobę. Daug apie tai galvojau, suprantu jo jausmus. Labai jį užjaučiu, man norėjosi jį išgelbėti.

– Scenos su abiem Martino mylimosiomis sunkiai pakeliamos. Iš kur sėmėtės įkvėpimo kurti herojų, kuris atstumia mylinčius žmones?

– Martinas mato save per Eleną ir Margaritą. Elena jam buvo akstinas judėti į priekį, siekti tikslų, o Margaritoje jis matė savo atvaizdą, matė tuštumą. Galiausiai jis ją atstūmė. Manau, kad pabaigoje, kai ima elgtis tarsi išprotėjęs, jis bando save apginti. Juk tokie genijai kaip Martinas nuolat žaidžia su žmonėmis. Jis nebuvo blogas, jis tiesiog buvo sugniuždytas. Ir jam reikėjo nuo to apsiginti ⎯ nutraukti santykius net su artimiausiu draugu. Juk pagaliau jis jo nė karto neapkabino. Martinas nenori būti siejamas su kitais, nes neturi ryšio pats su savimi. Ar jis kada tikrai mylėjo? Manau, kad taip, ir labai karštai. Elena buvo jo didžioji meilė ir iliuzija.

– Kiek aktuali Martino istorija šiais laikais?

– Manau, filme yra nemažai kritikos sėkmei ir visuomenei apskritai. Konferencijoje po knygos publikacijos Martinas sako: „Dabar man 35-eri ir rašau tą patį, ką rašiau būdamas 25-erių. Tačiau anksčiau niekam nerūpėjau.“ Jis skendėjo gilioje depresijoje dėl savo ir aplinkinių elgesio. Jacko Londono kūryba niekada nepraras aktualumo. „Martine Idene“ galima rasti daug dalykų ir apie šiandieną. Perskaičiau ne vieną jo knygą, labiausiai įsiminė dokumentinė novelė apie Rytų Londono gyventojus „Žmonės iš bedugnės“.

– Ar matėte kitas „Martino Ideno“ ekranizacijas?

– Pietro mane supažindino su romano ekranizacijos istorija. Filmų yra labai daug, turbūt paveikiausia sovietų režisieriaus Sergey Evlakhishvili 1976 metų ekranizacija.

– Kaip sekėsi filmuotis 16 mm juostoje? Ar skiriasi darbo metodai, ar yra tiek pat dublių?

– Turi būti atidesnis (juokiasi). Mano pirmasis filmas buvo filmuotas juosta, dar ir dabar pamenu kameros garsą. Su šiuo filmu tarsi grįžau į pradžią. Anksčiau buvo daug įtampos dėl trukmės, visi labai taupė turimą medžiagą. Tačiau karjeros pradžioje buvo persiorientuota į skaitmeninę techniką. Po ilgo laiko labai miela grįžti prie juostos.

– Esate dirbęs su ne vienu ryškiu italų režisieriumi. Kuo išskirtinis darbas su Pietro Marcello?

– Man pasisekė, nes įsimylėdavau kiekvieno filmo režisierių. Šiuo atveju buvome beveik to paties amžiaus. Pietro yra labai ypatinga siela. Jo emocinis krūvis labai galingas.

– Esate kylanti žvaigždė ne tik Italijoje, bet ir pasaulyje, neseniai nusifilmavote „Netflix“ seriale. Kokie jūsų planai, kur norite vaidinti?

– Neturiu planų. Turiu svajonių, žinoma. Iki šiol man labai sekėsi, nes teko imtis tik tų vaidmenų, kurie patiko. Man labai svarbu turėti galimybę priimti gerus sprendimus.

– Kas yra geras sprendimas?

– Išlaikyti pagarbą sau. Jei manai, kad neturėtum imtis vieno ar kito vaidmens, turėti galimybę pasirinkti kažką kito yra privalumas. Arba galima laukti, tačiau tai nėra lengva. Tikrai nelengva. Kartais gali atrodyti, kad nėra kito pasirinkimo, o tik imtis to, kas papuola. Jaučiuosi daugiau nei laimingas galėdamas ir turėdamas, iš ko rinktis.

– Nesunku pasimesti, taip nutiko Jackui Londonui ir Martinui Idenui. Kaip atsilaikyti?

– Labai svarbu jausti tvirtą pagrindą. Taip sakau dar ir dėl to, kad esu didelis romantikas. Manau, kad meilė yra pati svarbiausia. Ji padeda jaustis tvirtai. Šeima yra didžiausias palaikymas.

– Kas labiausiai džiugino filmuojantis „Martine Idene“?

– Turbūt tai, kad kaskart filmavome vis naujoje, tikroje vietoje. Tai buvo iš tiesų kažkas nuostabaus. Pavyzdžiui, kaimas, kuriame Martinas nuomojasi kambarį, iš tiesų yra senas ūkininkų kaimelis. Jis buvo apleistas, tad Pietro su komanda jį turėjo atstatyti. Tikra magija ⎯ tikras senas kaimas su tikrais ūkininkais, kuriuos Pietro pakvietė į filmavimo aikštelę. Kai pamačiau tas scenas ekrane, net aiktelėjau, atrodė nepaprastai tikra! Pieras Paolo Pasolini yra pasakęs, kad kuriant sceną reikalinga energija. Nesvarbu, kad tu didis profesionalas, energija yra arba jos nėra. Visos vietos, kuriose buvome, buvo neįtikėtinai gražios ir turėjo riekiamą energiją.

– O kas buvo sunkiausia?

– Sunkiausia? (Juokiasi) Galbūt scena, kai nebėra nei Brisendeno, nei Elenos ir Martinas vienas lauke verkia. Nuoširdžiai verkti nelengva.

– Spaudos konferencijos scenoje taip įspūdingai plūstate pykčiu...

– Ši irgi buvo sunki, tačiau minėtoji buvo sudėtingesnė. Mums teko skubėti, nes kaupėsi audra. Prasidėjo lietus, žaibai... Trupė norėjo slėptis, tačiau Pietro reikalavo dar 15 minučių pabaigti scenai, nes tokios akimirkos nebebus. Buvo įdomu dirbti ir tokioje situacijoje.

– Tai režisierius, kuriantis tokias situacijas, yra jūsų svajonė?

– Viena iš jų.

– Ar yra kitų režisierių, su kuriais svajotumėte dirbti?

– Jei jau prakalbome apie svajas, tai Paulas Thomas Andersonas.