Populiarumo tarp įvairaus amžiaus publikos solidaus ir reto balso savininkui Liudui MIKALAUSKUI nestinga. Tai lemia ne vien tik dainavimas operose, operetėse ar miuzikluose, bet ir populiarios lietuvių kompozitorių dainos, išradingos teminės programos. Liudas – savas, mėgstamas, laukiamas ir teatrų, ir kitokių miestų bei provincijos salių scenose.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Liudai, visai neseniai pelnėte Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Metų operos solisto apdovanojimą. Ką jums tai reiškia?

– Šiemet metų geriausi tapome kartu su kolega ir bičiuliu Rafailu Karpiu. Abu pasirodėme komiškuose vaidmenyse Leonardo Bernšteino operetėje „Kandidas“. Mano juokingas Pangloso personažas, manau, nebuvo pagrindinis svertas skirti šį svarbų prizą, kurį įsteigė teatro rėmėjai. Suvokiu, kad šis įvertinimas – už visa tai, ką esu dainavęs LNOBT scenoje. Man smagu, kad esu pagerbtas būtent namuose, o ne kur nors svetur, nes apdovanojimų įvairiuose tarptautiniuose konkursuose esu gavęs tikrai nemažai.

– Priimdamas šį apdovanojimą sakėte, kad dirbti sostinės Operos ir baleto teatre yra garbė, retai pasinaudojate galimybe dainuoti užsienio scenose. Ar posakis, kad savo kieme pranašu nebūsi, jūsų nuomone, yra teisingas?

– Manau, kad ne tiek pranašu, bet reikalingu ir mėgstamu atlikėju ir čia, tėvynėje, būti įmanoma. Prisiminkime kitą posakį: tėviškės dūmas visada mielesnis. O galimybių išvažiuoti dainuoti svetur buvo, ir ne viena. Po sėkmingų perklausų yra buvę, kad vadybininkai padėdavo man sutartį ant stalo, o aš paskutiniu momentu apsigalvodavau ir nepasirašydavau. Galėjau dirbti Berlyno komiškos operos teatre, kituose Vokietijos teatruose, tačiau buvo ką tik gimusi dukrelė ir mes su žmona nusprendėme pasilikti Lietuvoje. Tada jau buvau ir sostinės teatro solistas, tad pamaniau, kad jo nekeisiu į svetimą, nors ten ir mokėtų didesnius pinigus.

Man svarbiau už bet kokius pinigus yra vakare grįžti namo, matyti žmoną ir vaikus, kalbėti su draugais, valgyti lietuviškus patiekalus, dainuoti lietuviškai koncertuose. Kolega Vaidas Vyšniauskas man ne kartą sakė: „Ko tu, Liudai, su tokiu išskirtiniu bosu nedarai karjeros užsienyje, o čia sėdi?“ Žinote, aš pagalvoju, kad ne tu turi balsui tarnauti, o balsas tau. Man svarbiau yra mano ir mano šeimos gyvenimas. Antra vertus, nežinau, ar esu pasiruošęs visą gyvenimą aukoti tik dainavimui. Kartais pagalvoju: o juk gali ateiti momentas, kai negalėsiu dainuoti. Gyvenimas duotas tik vienas... Jeigu taip atsitiktų, kad nusibostų ar nebegalėčiau dainuoti, tai daryčiau ką nors kita.

– Neįsivaizduoju jūsų be dainavimo. Ką kita veiktumėte?

– Sugebu daug ką. Esu verslus, man įdomu įvairūs verslo posūkiai, kuriu pramoginio verslo planus. Su žmona Sigita esame įkūrę koncertinę įstaigą, vasarą rengiame penkis ar šešis festivalius. Tarptautinį muzikos festivalį mano gimtojoje Tauragėje, Skaruliuose, Jonavos krašto, Paberžės, pavadintą Tėvo Stanislovo vardu, „Menai ir dvarai“ ir kt. Patikėkite, šalies regionuose tikrai yra ką veikti. Nėra taip, kad, be Vilniaus koncertų, daugiau nieko Lietuvoje nėra. Man kartais juokinga, kai organizatoriai kovoja dėl kokios nors vienos salės sostinėje, o regionuose yra nuostabiausių salių, puikių kultūros namų ir ne ką prastesnė publika, gal dar ir nuoširdesnė, atviresnė. Ten žmonės, ko gero, labiau džiaugiasi, ploja, kartu dainuoja. Pamatai tikras džiaugsmo ar susigraudinimo ašaras, o štai sostinėje kokioje nors reprezentacinėje salėje matai solidžius žmones, kurie nerodo jausmų, tarsi užsidėję kaukes. Na, o be koncertinės veiklos, taip pat užtenka darbų.

– Gyvenate už Kauno esančiame kaime, kuris priklauso Kazlų Rūdos seniūnijai. Tad kauniečiu, nors viena koja dar esate Kauno muzikinio teatro solistas, pavadinti nėra tikslu, o vilniečiu taip pat nelabai tinka. Kuo iš tiesų save laikote?

– Esu gimęs Tauragėje, ten mano šaknys, tauragiškiai man – kaip giminės. O šiaip jau esu lietuvis, kuriam brangus visas mūsų kraštas, nes visur gyvena žmonės, kuriems koncertuoju, su kuriais neretai bendrauju ir po koncertų. Ir man visai nesvarbu, ar jie suvalkiečiai, ar aukštaičiai, ar žemaičiai, ar dzūkai.

– Esate iš tų artistų, kurie daug laiko praleidžia kelyje.

– Taip jau yra, kad daugiausia darbų turiu Vilniuje, iki kurio nuo mano namų – 140 km. Tie darbai – ne tik Operos teatre, bet ir įvairiuose koncertuose, renginiuose, televizijoje. Esu davęs žodį žmonai, kad visada, kad ir vėlai vakare, sugrįšiu namo ir ją apkabinsiu. Dėl to ji mane ir išleido į sostinės teatrą dirbti (juokiasi). Žodžio laikausi, gal tik su labai retomis išimtimis... Gaila, bet po koncertų ar užsitęsusių repeticijų įmanoma grįžti tik prieš vidurnaktį. Vaikai būna jau suguldyti, tad pasižiūriu į juos miegančius, o anksti ryte – vėl į kelią. Būna toks laikotarpis, ypač rudenį, kai dukrelė Gintarė ir sūnelis Jonas manęs nemato. O po Kalėdų maratono būna ir laisvesnio laiko.

– Kaip solistas debiutavote Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Ar jo spektakliuose dar galima jus pamatyti?

– Taip, Kaune tebedirbu puse etato, tad ir spektaklių mažėja. Tai daugiausia anksčiau sukurti vaidmenys, o Vilniuje, kur esu visateisis solistas, darbų daugėja. Tiesa, kauniečius galiu nudžiuginti
– kovo mėnesį pasirodysiu miuzikle „Mano puikioji ledi“, kuriame atliksiu Elizos Dulitl tėvo vaidmenį. Dažnai sakau, kad specializuojuosi senių vaidmenyse. Teatro grimuotojos jau žino, kaip mane padaryti seną ir gražų. Man patinka ne tik dainuoti, bet ir vaidinti tuos charakterinius personažus, o lyrinių ar dramatinių vaidmenų net prisibijau. Kas kita – komiški.

– Na, ne vien tik senius dainuojate. Štai „Figaro vedybose“ (LNOBT) jau dešimt metų dainuojate šmaikštuolį Figaro, ten esate jaunas ir geidžiamas.

– Šią partiją anksčiau atliko ir kiti solistai, o dabar aš likau toks vienas 34-erių Figaro. Siuzanų turiu tris ar keturias, Cherubinų – kokius penkis ar šešis, o aš esu nepakeičiamas (juokiasi). Prašau, kad duotų pamainą, o man sako: „Tu ją susirask pats.“

Vilniuje dainuoju jau šešeri metai, sukūriau vaidmenis bemaž 15 operų ar operečių. Kai kurių spektaklių jau nėra repertuare, bet laukia nauji. Netrukus pirmą kartą dainuosiu vienaveiksmėje operoje „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“, beje, vengrų kalba. Pakeisiu Mėlynbarzdį dainavusį vengrų solistą. Taip pat prasideda Gaetano Donicečio operos „Ana Bolena“ repeticijos, kur manęs laukia Anglijos karaliaus Henriko XIII vaidmuo.

– Esate parengęs nemažai koncertinių programų, su kuriomis važinėjate po Lietuvą. Publika yra pamėgusi jūsų kamerines lyrines ir patriotines programas „Baltas paukštis“, „Tėvo Stanislovo varpai“, „Lėk, sakale!“ ir kt. Iš kur semiatės idėjų?

– Prisipažinsiu, kad teatras nėra pirmame mano veiklos plane. Mėgstu rengti temines programas, kurios yra prasmingos, primenančios mums žinomas asmenybes ir paliečiančios publikos širdis, o ne tik pramoga.

Naujausias mūsų komandos projektas yra roko opera „Priesaika“, skirta pokario partizanų atminimui. Su šia programa apvažiavome visą Lietuvą, o vasario viduryje išvykstame į Jungtines Amerikos Valstijas – rodysime Čikagoje ir Los Andžele.

– Jūsų akys, šypsena ir humoras spinduliuoja optimizmu, o kas jums labiausiai kelia nerimą šiandieninėje Lietuvoje?

– Negali palikti abejingo gerokai nusmukę švietimo reikalai. Kadaise buvusios tūkstantinės mokyklos rajonuose dabar turi po 50–60 mokinių. Dalyvauju politiniame Kazlų Rūdos rajono gyvenime, subūrėme jaunimo visuomeninį judėjimą, kuris bando daryti įtaką vietos savivaldybei. Kartais apima neviltis, bet juk yra šūkis: „Kas kitas, jeigu ne mes patys!“ Turime nebūti abejingi.

Anksčiau buvau labai nusistatęs prieš globalizaciją, tačiau ji, deja, neišvengiama. Buvau nusiteikęs prieš išvažiuojančius iš Lietuvos, sakiau, kad reikia kurti ir dirbti čia, savame krašte, čia auginti vaikus, mokyti juos lietuvių kalbos, tradicijų. Vėliau supratau, kad važiavo ir važiuos žmonės, o ypač jaunimas, ten, kur galima daugiau užsidirbti ir geriau gyventi, tačiau svarbu, kokį jie požiūrį į Lietuvą – savo tėvynę – išlaikys. Kai pradėjau važinėti po lietuvių bendruomenes svetur, lankytis JAV, pamačiau, kad ten jie yra susikūrę mažas Lietuvas. Susirinkę dainuoja liaudies dainas dažniau negu mes kur nors draugėje.

Teko būti vyresnio amžiaus išeivių susibūrime, kuriame liaudies dainos skambėjo iki antros nakties. Aš mokėjau tris posmelius, o jie – septynis. Tai suteikė vilties, kad lietuviškos dainos, papročiai bus išlaikyti ne vien Lietuvoje, kad emigrantai bus aktyvūs savo bendruomenėse, steigs ten lietuviškas savaitgalio mokyklas, darželius ir kalbės lietuviškai. Todėl labai svarbu, kad išvykusieji nenusiviltų tėvyne, kad nesakytų: „Ką man ta Lietuva davė?“ O iš tiesų juk davė daug, ir to nederėtų pamiršti. Norėčiau, kad ir tie, kurie susikūrė gerovę svetur, prisimintų, kad jie lieka skolingi Tėvynei, savo gimdytojams, gimtajam miesteliui.

Deja, ir Lietuvoje lietuvių kalbos padėtis anaiptol nėra visiškai gera. Daugelyje televizijų projektų retas kuris atlikėjas dainuoja lietuviškai. 80 proc. eterio užima anglų kalba atliekamos dainos.

– Bet, Liudai, jūs esate išimtis...

– Taip, aš dainuoju lietuvių kompozitorių ir liaudies dainas. Esu iš tų, kurie mėgsta ieškoti, o ką gi gero yra parašę lietuvių kompozitoriai, ką galima būtų įtraukti į savo repertuarą. Turiu pasakyti, kad yra prirašyta ir daug prastos muzikos – ne kokybiškai prastos, bet tiesiog neskirtos publikai.

Nežinau, gal tų kūrinių meninė vertė ir yra didelė, bet toji muzika vienadienė, nes ji paprasčiausiai negraži, neįsimintina.