Vienas įdomiausių Šv. Kristoforo kamerinio orkestro antrosios sezono pusės renginių – kovo 19 d., 19 val., Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje pristatoma Antano Jasenkos ir Gintaro Grajausko operos-misterijos „Dievo dažnis yra 50 Hz“ premjera. Kūrinys turi gražią dedikaciją – jis skirtas lietuvių teatro magui Eimuntui Nekrošiui. Vilniaus knygų mugės metu orkestro stende apie būsimą premjerą kalbėjomės su operos kūrėjais, kompozitoriumi A. Jasenka, poetu, dramaturgu, Klaipėdos dramos teatro meno vadovu G. Grajausku ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovu ir dirigentu Modestu Barkausku.

Kodėl visgi „Dievo dažnis yra 50 Hz“? Kas per kūrinys tai bus?

Antanas Jasenka. Ši opera-misterija atsirado sekant G. Grajausko tekstais. Prieš ketverius metus kūrėme spektaklį Klaipėdoje – taip ir susipažinome. Tada paprašiau daug Gintaro poezijos – duoti viską, ką turėjo. Perskaičiau, susidomėjau – radau temų, kurios mane patraukė. Trumpai tariant, Dievo dažnis yra nematomas, neapčiuopiamas, bet, turbūt, jaučiamas. Tai tarsi dvasinės būsenos pakylėjimas, kurio nepačiupinėsi. 50 Hz muzikoje taip pat negirdime, tačiau jaučiame. Žemesnis dažnis gali žmogų ir užmušti, sustabdyti jo širdies plakimą. Taigi, kūrinio pavadinimas – iš poeto tekstų, o hercai – apie pojūčius, jautimą arba nejautimą.

Gintaras Grajauskas. Antaną neakivaizdžiai pažįstu velniškai seniai. Jau esu minėjęs, kad kadaise perklausiau kažką iš jo kūrinių, ką, neatsimenu, nes tai buvo gal prieš 20 ar 30 metų, ir tada slapčia pagalvojau, kad su tuo žmogumi būtų įdomu kažką padaryti kartu. Praėjo daugybė metų ir mus likimas suvedė. Ilgą laiką kartu sėdėjome scenoje, repetavome, kūrėme tekstus, muziką – spektaklį „Pašaliniams draudžiama“, kurį režisavo Oskaras Koršunovas. Kaip tik tuo metu ir įvyko keistas lūžis, kai Antanas užsidegė ir paprašė absoliučiai visų mano tekstų – spausdintų ir nespausdintų, eilėraščių ir ne eilėraščių. Jis gan ilgai su jais užsidarė ir taip atsirado tai, ką išgirsime netrukus.

Kiek tų puslapių jūsų kūrybos A. Jasenkai teko peržiūrėti?

G.G. Net neįsivaizduoju, kiek ten galėjo būti – turbūt arti dešimties knygų ir dar visokių rankraščių šūsnys. Mano supratimu, Antanas dabar vienas geriausiai su G. Grajausko poezija Lietuvoje susipažinusių žmonių – galėtų paskaitas apie tai skaityti (juokiasi). Išsirinko jis tokį keistą dalyką, ciklą, kuris oficialiai vadinasi „Paguodos giesmės“. Įsivaizduoju, kad jis niekada nebus baigtas – visuomet liks atviras. Ciklas kažkokiu būdu, gal ir ne visai tiesiogiai, susijęs su man svarbiais žmonėmis, jų gyvenimais, jų mirtimis. Kol kas jį sudaro aštuoni eilėraščiai, kurių keletas – neoficialiai dedikuoti. Žmonės, šiek tiek žinantys situaciją, nesunkiai atpažins tas tylias dedikacijas. Iš šių aštuonių tekstų Antanas kažką ir padarė. Nežinau ką, nes sąmoningai sakiau man nerodyti jokių juodraščių, midi failų ar partitūrų. Noriu išgirsti galutinį rezultatą.

Kokia buvo ta priešistorė, suvedusi jus, orkestrą ir būsimos premjeros kūrėjus?

Modestas Barkauskas. Gražius darbus gena kiti gražūs darbai. Su Antano muzika teko susipažinti ir jai diriguoti LNOBT – vienai iš praėjusiais metais pristatyto baletų triptiko dalių būtent jis kūrė muziką. Po pasisekimo ir kilo mintis jo paprašyti naujos muzikos. Yra orkestras, nuostabi Šv. Kotrynos bažnyčios erdvė – nusprendėme, kad būtinai reikia kažką sugalvoti. Pirminė idėja buvo susijusi tik su orkestru, vėliau atsirado ir solistai, choras. Veiksmą scenoje valdys ne tik orkestro vadovas, bet ir režisierė Vesta Grabštaitė. Man teko misija tuos įdomius tekstus sujungti į vientisą meditaciją. Muzikos yra daug, ji sudaryta iš tam tikrų algoritmų, pasikartojančių ritmų. Tai nėra tradicinė opera su atskirais numeriais ar arijomis – čia nieko panašaus nebus. Bus daug dramos. Atlikime dalyvaus ir Darius Meškauskas, kuris neabejotinai įneš daug svorio į spektaklio draminį siužetą.

Ypatinga operos-misterijos dedikacija – „Hommage à Eimuntas Nekrošius“. Man, skaitant trumpus kūrėjų aprašymus, buvo labai įdomu paieškoti, kaip kūrinio idėjos, kontekstai siejasi su šia legendine Lietuvos teatro asmenybe. Kaip jūs patys galėtumėte tai pakomentuoti? Kokie jūsų atsiminimai apie susidūrimus su E. Nekrošiumi, kurių tikrai būta?

A.J. Su E. Nekrošiumi man buvo atsitikęs toks dalykas. Buvau neseniai baigęs LMTA, ieškojau ryšių su teatru. Po to, kai pamačiau šio meistro „Hamletą“, mano gyvenimas tarsi jau buvo numatytas. Gatvėje pastebėjus E. Nekrošių, kojos pačios mane nunešė prie jo. Pasakiau: „Norėčiau jums rašyti muziką“. Jis, aukštas vyras, pažvelgė į mane ir pasakė: „Užeikit kada“. Nepasakė ne. Bet aš neužėjau. Praėjo daugiau nei 20 metų ir atsitiko taip, kad Klaipėdos dramos teatras pasikvietė E. Nekrošių statyti Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikus“. Aš buvau pakviestas dirbti kompozitoriumi. Tiek Gintarui, tiek teatro vadovui Tomui Juočiui pats Nekrošius sakė: „Taip, aš jį atsimenu, jis prieš 20 metų buvo atėjęs pas mane ir sakė, kad norėtų man rašyti muziką. Tegul rašo“. „Kalės vaikai“ buvo jo paskutinis spektaklis Lietuvoje, palikęs man didžiulį įspūdį. Gylio, svorio, meistrystės.

Negaliu jam nedėkoti. Mums kartu teko dirbti, Gintarui – taip pat. „Paguodos giesmės“ – tiesiog laiškai žmogui, mąstančiam, galinčiam susitelkti į savo vidinį pasaulį ir iškelti klausimą: „O kaip mes gyvenam?“ Baigdamas galiu pasakyti, kad E. Nekrošius man buvo tarsi kūrėjo moralinio paveikslo pavyzdys. Jis toks švarus – tu ne bet ko jo paklausi, ne bet kada prieisi. Nenoriu jo sudievinti, nes žmogus išgyvena visokių pakilimų ir nuopolių. Tačiau jo kūrybos procese mačiau morališkai švarų, tikrą menininką, per aktorius „tapantį“ tikrąjį grožį.

G.G. Aš E. Nekrošių pažinojau labai trumpai ir nespėjau jam pasakyti daugybės dalykų. Nespėjau pasakyti, koks jis man buvo svarbus – tik žiūrėjau iš šalies, tyliai stebėjau jį. Jis buvo vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime. Ne tik dėl savo spektaklių, bet ir savitos laikysenos. Į jį žiūrint visada būdavo galima pasitikrinti, kiek tu pats esi tikras žmogus, tikras menininkas. Kiek sau meluoji ir kiek meluoji kitiems. Šiais laikais labai populiaru suvaidinti menininką, kompozitorių, suvaidinti prezidentą. Mes gyvename fantazmų ir simuliakrų pasaulyje. Nekrošius man – išskirtinė asmenybė. Tačiau nenorėčiau apsiriboti vien dedikacija jam, nes „Paguodos giesmės“ yra ir apie kitus žmones. Ir Leonidą Donskį, ir, galų gale, mano tėtį su mama. Jeigu reikėtų ieškoti dedikacijų, dedikuočiau jas visiems tebegyvenantiems, prisimenant, kokie buvo mirusieji, ir jaučiant, kad jie vis dar su mumis. Jie niekur nedingo.

Modestai, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras visuomet atviras įvairioms kūrybinėms perspektyvoms. Galbūt šios operos-misterijos premjera iš kolektyvo reikalauja dar kažkokių naujų kompetencijų, priverčia susidurti su naujais iššūkiais?

M.B. Orkestrui, kaip ir dirigentui, svarbu bus pajusti formą ir ją įgyvendinti. Privalu jausti ir scenoje valdyti kūrinio emociją, gebėti jai akompanuoti. Tai vienas sudėtingiausių uždavinių orkestrui. Kūrinį sudaro aštuonios dalys, kurių kiekvieną – po keturias mažesnes dalis. Jos tarsi nurodo dermę, o, tuo pačiu, ir skirtingas emocijas. Yra elektronikos, akustikos, yra gryno orkestro ar jo pastiprinto choru. Tekstai tarpusavyje lyg ir nesisieja, tačiau bendra yra jų vidinė logika. Iš dalies į dalį eina mano jau minėtas algoritmiškumas, ritminis pradas. Įdomi ir instrumentuotė. Naudojamas toks įdomus instrumentas moog'as, kuriuo galima išgauti labai žemą, kintantį garsą.

Antanai, jūs geriausiai žinomas kaip elektroninės muzikos kūrėjas. Įdomu, kiek šioje operoje-misterijoje išliksite atpažįstamas, o kiek atsiversite naujomis spalvomis, balsais, formomis?

A.J. Kitoks nebūsiu. Esu priėjęs tokį tašką, kai suprantu, kad ar elektronika, ar bobutė iš Skuodo, pučianti dūdą ar dainuojanti liaudies dainą, ar akustinis instrumentas, ar simfoninis, ar styginių orkestras – nėra skirtumo. Įvairiomis priemonėmis galima kalbėti apie grožį. Dabar jau nelaikau savęs vien tik elektroninės muzikos kūrėju. Taip, buvo metas kai tuo stipriai domėjausi. Būta tokios istorijos. Vienas gana žymus kompozitorius man kartą pasakė: „Antanai, baik tu su ta elektronika. Imk ir rašyk normalią muziką smuikui ar pan.“

Aš, savo ruožtu, jo paklausiau: „Maestro, o kiek jūs turite klausytojų?“ Jis pasakė kažkokį skaičių, o aš – dešimt kartų daugiau. Elektroninės muzikos erdvės plačios. Nesakau, kad blogai rašyti smuikui ar orkestrui, tačiau, jeigu kompozitorius nori plėsti klausytojų ratą, jis negali atsilikti nuo technologijų. Ar šiandienei švietimo sistemai pasitarnautų senas vadovėlis? Ne. Jeigu nebūtų Modestas man pasiūlęs kitaip, galbūt šis kūrinys būtų virtęs tam tikru elektroniniu dariniu su dainininkais. Tačiau matricą, kurią paruošei, galima pritaikyti įvairiais būdais. Nenorėčiau jos prilyginti Bacho fugoms, tačiau Bachas parašė matricą, kurią galima atlikti įvairiais instrumentais, balsais. Mano siekis taip pat yra toks, kad mano sukurta matrica būtų galima atlikti įvairiomis priemonėmis.

Paskutinį klausimą norėčiau užduoti G. Grajauskui. Šiai operai-misterijai specialiai teksto nerašėte – jį pasirinko. Galbūt šiek tiek užbėgu už akių, tačiau, kūrybiniam procesui įsibėgėjus, ar nekyla minčių ateityje visgi imtis kitų bendrų darbų ir jau specialiai kurti libretą?

G.G. Libretą rašyti, tiesą sakant, nėra taip įdomu, kaip, tarkim, šį ciklą, kuris niekada nebus baigtas. Jis ypatingas, nes eilėraščiai atsiranda labai retai. Nespaudžiu, kad jų atsirastų daugiau. Dauguma jų susiję su žmonių išėjimu iš šio pasaulio, nors tai nėra būtina sąlyga. Būtų gerai, kad tų išėjimų būtų kuo mažiau. Kol kas net nežinau. Jeigu Antanas paprašys libreto – rašysim libretą. Kažkada jaunystėje esu parašęs gal pusę libreto, berods, pagal „Nykštuką Nosį“. Tada jo niekam neprireikė. Tačiau, jeigu reikėtų 100-procentinio libreto – parašyčiau.

Partnerių informacija.