Vidmantas UŽUSIENIS

Treneris tesi žodį – 32 metų 195 cm ūgio gynėjas A. Milaknis žaidė visose kauniečių Eurolygos rungtynėse, dažnai įeina į starto penketą. Jį komandos strategas geru žodžiu paminėjo po nesėkmingų antrojo Eurolygos turo rungtynių spalio 20 d., kai „Žalgiris“ patyrė apmaudžią nesėkmę, nusileidęs dabartinei Eurolygos lyderei – Stambulo „Fenerbahce“. Kauno komandai tos rungtynės buvo ganėtinai blankios, o iš tų dviejų ar trijų žalgiriečių, kurie iki paskutinės sekundės kovėsi ir nepasidavė Eurolygos čempionei, buvo A. Milaknis.

Tritaškių automatas

A. Milaknis tritaškius mėto geriau nei dvitaškius, jo tritaškiai yra gelbėję „Žalgirį“. Lygiai prieš metus, žaidžiant Eurolygos rungtynes su ta pačia „Fenerbahce“, iki rungtynių pabaigos likus 5 sekundėms, Artūras paleido lemiamą taiklų tritaškį metimą. Šis dešimtmečius išliks atmintyje, nes iškart po metimo Š. Jasikevičius Artūrą ne pagyrė, o išbarė. Pasirodo, treneris davė komandą laikyti kamuolį iki dvikovos pabaigos, kad varžovai nebeturėtų laiko atsakomajai atakai surengti, tačiau krepšininkas nurodymo nepaklausė.

Šių metų Eurolygoje vidutinis A. Milaknio naudingumo balas (iki 12 turo) – 5,4, ir tai – aštuntas rezultatas komandoje. Šį balą labiausiai kėlė, žinoma, krepšininko gebėjimai taikliai mesti. A. Milaknis – antras „Žalgiryje“ pagal tritaškių metimų taiklumą – pataikė 42,6 proc. visų tolimų šūvių (iš 47 mestų tritaškių taiklūs buvo net 20). Vis dėlto tikrąjį krepšininko pajėgumą atspindi anaiptol ne sausa statistika.

Amžinasis variklis

„Artūras yra karys. Komandose visuomet atsiranda linkusiųjų patausoti save, jie ypač linkę patinginiauti tuomet, kai švieslentėje šviečia komandai nepalankus rezultatas ar žaidimas, krepšininkų žargonu kalbant, nesiklijuoja. Žiūrovai ne visada pastebi simuliuojantį žaidėją, tačiau komandos treneriai mato viską. Artūras yra iš tų, kurie kaunasi visuose susitikimuose, jei reikia, keliais šliaužia tikslo link, stebuklingai pažabodamas save. Tokie kariai dažnai lemia pergales, net tada, kai jos atrodo nepasiekiamos“, – teigė krepšinio ekspertas Sergejus Jovaiša.

A. Milaknio funkcijos krepšinio aikštelėje geriausiai regimos, kai gynėjas žaidžia be kamuolio. Artūras nuolat kursuoja iš vienos aikštelės pusės į kitą, suka ratus ties tritaškio linija. Atrodytų, ieško nors menkiausios progos mesti. Tuo metu jis panašus į perpetuum mobile – amžinąjį variklį. Be perstojo bėgioti po aikštę – alinantis darbas. Tačiau susikurti progą pelnyti tritaškį nėra vienintelis tokio vargo tikslas.

„Artūras atlaisvina erdvę po krepšiu mūsų aukštaūgiams. Priešininkai niekada nežino, kiek tritaškių šis taikliarankis gali pataikyti – vieną iš dešimties ar visus dešimt. Tačiau varžovai žino, kad A. Milaknio „bombos“ gali juos pražudyti. Dėl to jie visomis jėgomis persekioja nenuilstantį „Žalgirio“ gynėją. Šis priešininkams ginantis trukdo susispausti po krepšiu“, – kalbėjo pašnekovas.

Pagrindiniai Kauno „Žalgirio“ vidurio puolėjai Brendonas Deivisas ir Antanas Kavaliauskas šį sezoną siautėja po varžovų krepšiu visa jėga. Negalima sakyti, kad fantastiškai geri aukštaūgių rodikliai – vien A. Milaknio nuopelnas, tačiau nepailstantis gynėjas prie jų tikrai yra prisidėjęs.

Lietuviška mokykla

Iš ko Artūras paveldėjo taiklią ranką ir žemaitišką atkaklumą, nors gimė Kaune? Žalgirietis sakė, kad jo snaiperio savybės yra ir paveldėtos, ir įgytos aktyviai treniruojantis. Paauglystėje jis norėjo tapti rankininku, bet kartą tėvas, išvydęs laikraštyje krepšinio mokyklos skelbimą, pasiūlė sūnui išbandyti ir šią sporto šaką. Vaikinas iškart pajuto, kad yra sutvertas krepšiniui. Ir taiklią ranką turėjo – paveldėjo iš giminės. „Mano tėvelis ir brolis žaidžia krepšinį, abu jie gerai svaido tritaškius“, – pabrėžė aštuoniskart Lietuvos krepšinio čempionas.

Tačiau dar labiau ranką išmiklino darbas treniruotėse. Jose metų metus buvo tobulinama tritaškių metimo technika. „Per dieną paleisdavau kamuolį į krepšį iš už tritaškio linijos šimtus kartų, mokiausi metimo technikos iš komandų, kuriose žaidžiau, draugų, mokė treneriai. Įgimto taiklumo nepakanka“, – teigė gynėjas.

Darbštumą aikštelėje įdiegė lietuviška krepšinio mokykla. A. Milaknis sakė tai ypač jutęs 2015–2016 m. sezoną rungtyniaudamas Rusijos Kazanės „Uniks“ ekipoje. Beje, užsienyje jis ir yra žaidęs tik Kazanėje. „Nežinau, kuo skiriasi rusų ir lietuvių krepšinio mokyklos: treneriai kuria žaidimo planą, o ne mokyklos. Kaip treneris pasako, taip ir žaidi, mokykla čia niekuo dėta. Tik pastebėjau, jog lietuviškos mokyklos atstovai yra pareigingesni, drausmingesni, darbštesni“, – aiškino pašnekovas.

A. Milaknį treniravo daug trenerių, bet iš jų labiausiai išsiskiria Jonas Kazlauskas ir Š. Jasikevičius. J. Kazlausko pakviestas į Lietuvos rinktinę A. Milaknis su komandos draugais iškovojo 2015 m. Europos čempionato sidabro medalius. Krepšininkas abu minėtus trenerius apibūdino pačiais gražiausiais žodžiais, vis dėlto prisipažino manąs, kad geresnis strategas yra Š. Jasikevičius. „Jis moka taip gerai ir smulkiai viską išaiškinti, kad krepšininkui telieka vykdyti planą“, – tikino A. Milaknis.

Galimybes kuo dažniau tapti „Žalgirio“ lyderiu Artūras vertino kukliai ir pabrėžė, kad svarbiausia jo funkcija – padėti komandos draugams.

Karo vyrai

S. Jovaišos nuomone, Kauno „Žalgiris“ jau trečius metus žingsniuoja tarp geriausių Europos komandų tik dėl to, kad kauniečių treneriui Š. Jasikevičiui ir daugumai jo žaidėjų yra būdinga karių dvasia. A. Milaknis – vienas iš jų. „Neturėdamas jėgos pertekliaus jis geba versti kalnus. Karingumu užglaisto atletiškumo, neretai ir meistriškumo trūkumą ir kai kurie kiti žaidėjai“, – dėstė krepšinio ekspertas.

Vertindamas kauniečių perspektyvas šio sezono Eurolygoje, S. Jovaiša aistruoliams patarė nesvaigti, bet ir nenuleisti nosies.

„Stipriausios Europos krepšinio lygos komandų treneriai žino ir vertina kauniečių potencialą. Jeigu Kauno ekipa turėtų individualiai pajėgesnių žaidėjų, kurių šiandien „Žalgiris“ neįperka, galbūt per kiekvienas rungtynes kiltų mažiau įtampos. Kita vertus, šį sezoną „Žalgiris“ tuo ir įdomus, kad nežinai, laimės jis ar pralaimės, bet tikrai žinai, kad kausis iki paskutinio šanso, be to, žalgiriečių veiduose niekuomet neišvysi pralaimėtojams būdingos išraiškos.

Labai norėčiau, kad Kauno komanda, kurioje ir pats daug metų žaidžiau, pakartotų pernykštį pasiekimą ir patektų į Eurolygos finalo ketvertą, tačiau kol kas padėtis – komplikuota. Šiais metais gerokai sustiprėjo lygos grandai, jie turi neišsemiamas finansines galimybes, dėl to „Žalgiriui“ tapo dar sunkiau. Tiesiog mėgaukimės puikiu reginiu, kurį mums dovanoja ir dovanos Kauno komanda. O vilčių pakilti aukštyn tikrai nepraraskime“, – apibendrino S. Jovaiša.