Birutė JANČIENĖ

– Jauna, talentinga, pažįstama daugeliui kino ir teatro gerbėjų ir… retai pastebima viešumoje. Kodėl? Įvairus vakarėlius laikote tuščiu laiko švaistymu, vengiate svetimo dėmesio?

– Iš tikrųjų, man tai neįdomu. Kita vertus, aš jau „atsistovėjau“ prie visų tų fotografavimo sienelių. Šiandien man daug smagiau būti su šeima ar su draugais. Man nyku tuose vakarėliuose. Tikriausiai tai jau praeitas etapas, užtat ir neįdomu.

– Visai ką tik didžiuosiuose ekranuose pasirodė komedija „Melagiai“, kurioje vaidinate žmoną ir meilužę. Ar toks dvilypis vaidmuo – kietas riešutėlis?

– Viskas įmanoma ir visai paprasta, jeigu yra sutarimas su partneriu ir su režisieriumi. Tačiau vaidinti žmoną ir meilužę nelygu koks nors, tarkime, žudikės vaidmuo. Juk visas mintis, išgyvenimus turi išjausti, perleisti per save. Kurti filmą „Melagiai“ buvo išties smagu. Dirbau su puikia komanda – režisieriumi Mariumi Kunigėnu, aktoriais Giedriumi Savicku, Dainiumi Kazlausku, Brigita Arsobaite, Giedre Giedraityte, Liubomiru Laucevičiumi, Larisa Kalpokaite, Gediminu Girdvainiu. Darbas su tokiais žmonėmis atpirko viską – ir naktinių filmavimų nuovargį, ir miego trūkumą.

– Filmavimo metu kone ištisas paras teko praleisti būdraujant?

– Žinojau, kad taip bus. Žinojau, kad reikės labai mobilizuotis: dieną – darbas televizijoje, susirinkimai, dukros Marijos būreliai, vakare – spektakliai, o naktimis – filmavimai.

– Kaip taip – visai be miego? Juk žmogaus organizmas tokiam režimui nepritaikytas?

– Aš „išsijunginėdavau“ tiesiog filmavimo aikštelėje. Būdavo, po vidurnakčio vos tik kokia laisva minutėlė, aš iškart užsnūstu – kaip kareivis budėjimo poste. Ir tai dariau sąmoningai, kad psichika nepakriktų. Beje, dar prieš sutikusi filmuotis „Melagiuose“, pažadėjau sau, kad šeima dėl to nenukentės – vyras ir dukra nepastebės jokių mano nenuotaikų, isterijų ar ko nors panašaus.

– Įdomus sutapimas – kone lygiai prieš metus įvyko profesionalaus komedijos teatro „Domino“ premjera „Melagės“, kur jums teko ponios Šanelės vaidmuo. Kur – teatre ar kine – smagiau, jaukiau, patogiau?

– Kine jaučiuosi labai gerai. Teatre irgi. Ypač tuomet, kai vaidmenį išanalizuoju, išnarstau po kaulelį, kai jis tampa suprantamas, įdomus ir aiškus. Smagus darbas priklauso nuo vaidmens ir nuo kūrybinės komandos. Be to, visai nesvarbu, kad teatre dirbu kone kasdien, o kinuose filmuojuosi gerokai rečiau. Man patinka filmavimo aikštelėje. O labai nedideliu, sakyčiau, intymiu atstumu, šviečiančios kameros manęs nebaugina. Tik reikia gerai „išmokti“ vaidmenį, kitaip tariant, atsakingai paruošti namų darbus. Taigi pasakyti, kas labiau žavi – teatras ar kinas, tas pats, kas atsakyti į klausimą, kuri ranka – kairė ar dešinė – patinka labiau.

– Ar sutinkate, kad melas vardan šventos ramybės gali būti tik nekaltas reikalas?

– Galbūt ir yra kokių nors išskirtinių atvejų. Nesusidūriau. Manau, kad meluodami dangstome save. Man nepatinka melas. Jis sunkina gyvenimą. Meluodamas žmogus nuolat yra įsitempęs – privalo galvoti, ką kam ir kada pamelavo ar nepamelavo.

– Ar vis dar jaučiate scenos baimę – kad ūmai pamiršite tekstą, netikėtai prarasite balsą, žodžiu, susimausite?

– Jaudulys visada išlieka. Na, galbūt prieš spektaklius, kuriuose vaidini penkiasdešimtąjį kartą, ramiau. Tiesiog susikaupi ir eini į sceną. Tačiau prieš premjerą, netgi prieš pirmąsias naujo spektaklio repeticijas to jaudulio išties daug. Atrodo, toli gražu nesu teatro naujokė, o reikia žengti ant scenos – ir kinkos dreba, balsas virpa. Lyg per stojamuosius egzaminus. Panašiai nutinka ir per pirmuosius naujos juostos filmavimus.

– Ir kaip tramdote tą jaudulį – medituojate, meldžiatės, atliekate kvėpavimo pratimus?

– Nėra taip, kad aš neveikčiau nieko kita, tik nuolat galvočiau apie vaidmenį. Tačiau ta – kūno ir proto – saviruoša vyksta nuolat. Medituoju, sportuoju. Skaitau knygas, žiūriu filmus.

– Kodėl kadais panūdo sukti aktorės keliu? Jei šiandien turėtumėte galimybę pakartoti, ar vėl rinktumėtės aktorystę?

– Niekada neperkratau šitų dalykų. Nesvarstau, kas būtų, jeigu būtų. Man gerai čia, kur esu. Aktorystė – ne vien tai, kad tave mato žiūrovas. Aktorystė man suteikia laisvės – požiūrio, minčių, galop laiko. Laiko sau ir laiko padėti kitiems.

– Buvote pripažinta geriausia filmų festivalio „AXX“ aktore, net dusyk (už vaidmenis Kauno dramos teatre) nominuota „Auksiniam scenos kryžiui”, o „Kino pavasario“ festivalyje žiūrovų tituluota „Lietuvos kino žvaigžde”. Už pastarąjį titulą apdovanota kelione į Kanus. Ganėtinai solidu! Kaip neišpuikti nuo tokio dėmesio?

– Prisimenu tą pirmąjį dėmesio pliūpsnį. Jis šliūkštelėjo su serialo „Moterys meluoja geriau“ sėkme. Ir man buvo nejauku. Kodėl? Na, nejau gali būti smagu, kai gatvėje į tave rodo pirštais ir šaukia: „Čia ta iš serialo!“ Argi toks dėmesys – galvą apsukantis malonumas, nuo kurio gali išpuikti? Na, o užriesti nosį po kokių nors įvertinimų, apdovanojimų? Man atrodo, kad taip nebuvo, bet galbūt kam nors iš šono atrodė kitaip? Nežinau. Gal tuo išpuikimu būtų galima pavadinti norą įsigyti prabangią rankinę? Gavusi pirmąjį solidų honorarą (po studentiškų stipendijų!), pamačiau gražų daiktą ir jo įsigeidžiau. Tiesiog turėjau pinigų, kokių nebuvau lig tol turėjusi. Net draugai nuščiuvo, ei, ei, ką tu čia dabar? Ir pati susizgribau, kad kažkaip ne taip elgiuosi.

– Edita, – tik nuoširdžiai – ar bent sykį gyvenime dėl geidžiamo vaidmens teko lipti per kitų galvas, paminti kokius nors principus ir pan.?

– Buvo vienas toks atvejis. Diplominiam spektakliui mums, trims merginoms, dėstytojas skyrė tą patį vaidmenį. Nežinau kodėl – panoro išbandyti mūsų charakterius, mus patikrinti ar dar dėl kažkokių priežasčių. Girdi, pažiūrėsim, kuri gi geriausiai atliks vaidmenį? Visos trys pasišiaušėme lyg katės. Per pirmąją repeticiją nekalbėjome viena su kita, per antrąja šnairavome viena į kitą, kol galop susėdome grimo kambaryje, pasitarėme ir nutarėme, kuri viena iš mūsų atliks vaidmenį. Štai ir viskas. Taigi dėstytojo sumanyta intriga neišdegė.

– O patirti pavydą – bičiulių ar kolegų?

– Ne, ko gero, neteko to išgyventi. Būna nesutarimų dėl įvairių detalių, smulkmenų, tačiau tam ir yra režisierius – kad visas nuomones sujungtų į visumą. Užtat geriausia visus „už“ ir „prieš“ rikiuoti per repeticijas – režisieriaus akyse. Antraip gali prasidėti įvairūs asmeniškumai. Įkūnydamas personažą, tampi labai atviras, tuo pat metu ir pažeidžiamas. Kiekvieną pastabą, nuomonę ar komentarą priimi labai asmeniškai. Kad taip nenutiktų, reikia išmokti atsiriboti nuo savo egoizmo.

– Kaip „išeinate“ iš vaidmens? Ar po spektaklio vaidmenį – lyg paltą – nusirengiate ir paliekate rūbinėje?

– Mane mokė taip: jeigu nulipęs nuo scenos išsineši vaidmenį į koridorių, dar blogiau – netgi namo, tavo vieta – ligoninėje! Labai patinka ši pastaba. Darbas yra kūryba, bet ji turi likti ant scenos. Be abejo, kuriant naują vaidmenį vyksta mąstymo procesas – stebi, matai, ieškai naujų spalvų. Tai natūralus dalykas. Tačiau tikrai nėra taip, kad nuolat vaikščiočiau paskendusi savo personaže.

– Savo asmeninį gyvenimą slepiate po devyniais užraktais. Neintriguojate pikantiškomis smulkmenomis, šeiminiais džiaugsmais ar dramomis. Kodėl?

– Todėl, kad dalytis šeiminiais džiaugsmais ar dramomis nematau jokio reikalo. Aš esu įdomi žmonėms savo darbu – sukurtais vaidmenimis. Todėl ir kalbu apie save – aktorę. Mano vyras ir dukra turi savo gyvenimus. Nejau norėdama save pareklamuoti turėčiau išvogti savo vaiko pasaulį?

– Atsiprašau, bet nesusiturėsiu nepaklaususi apie „Jaunimo liniją“ – kodėl panūdo tapti emocinės paramos tarnybos savanore?

– Dėl to, kad norėjosi nuveikti kažką gero. Susidėliojau darbus taip, kad atsirastų laiko atlikti ką nors prasmingo. Vardan kitų. Juk gerumo ratas užsisuka. Išdalyta šiluma sugrįžta. Mūsų vaikams, mūsų artimiesiems. Galbūt ne iškart, gal vėliau, bet tikrai sugrįžta.

– Kaip manote, kodėl Lietuvoje tiek daug vienišų, liūdnų, neišgirstų, nusivylusių žmonių? Įvairaus amžiaus, moterų ir vyrų. Trūksta saulės ar tarpusavio supratimo?

– Šiandien galbūt per daug ir per dažnai akcentuojami išoriniai dalykai – fizinė jėga, stiprus ir gražus kūnas ir pan. Mokykloje nekalbama apie tai, ką reiškia tvirta draugystė. Užtat kalama į galvas, esą jei prastai mokysiesi, neįstosi į universitetą. Tačiau ateitis – juk ne vien išsilavinimas. Jei mergaitė pasakytų, kad užaugusi norėtų būti gera mama, ją iškart paprotintų, kad tai – didžiausia nesąmonė. Juk ji privalo rinktis specialybę – tapti, tarkime, šaunia vadybininke. Štai tokie prioritetai. Dažniausiai sėkmingais laikomi tik tie, kas padarė stulbinančią karjerą ir uždirba daug pinigų. Tačiau, kai žmogui blogai, pinigai jo neapkabins ir ašarų nenušluostys! Žmogui reikia žmogaus, tarpusavio supratimo, atjautos. Džiaugiuosi, kad nūdienos jaunimas – kitoks. Jie noriai savanoriauja, imasi labdaringų iniciatyvų. Kartą oro uoste sutikau dvi jaunas merginas, ką tik baigusias mokyklą. Jos skrido į Barseloną. Ne pramogauti, o metus dirbti hospise ar su neįgaliais vaikais. Savęs ieškojimas atiduodant save – sveikintinas požiūris!

– Edita, esate budistė. Kada ir kodėl susidomėjote budizmu?

– Budizmas neatsirado per vieną dieną. Domėjausi nuo mokyklos laikų. Budizmo tiesos į mane atėjo per praktikuojančius žmones, per draugus, galop per vyrą Liną. Tas kelias man priimtinas, jis man labai tinka. Ir viskas.

– Kas jums yra sielos ramybė – jausmas, būsena, satisfakcija?

– Sielos ramybė? Pasakysiu paprastai, aš apie tai tiesiog negalvoju. Kažkada vienas žmogus manęs paklausė: „Koks tavo gyvenimo moto?“ Negalėjau atsakyti. Nenoriu prisirišti prie kokių nors šūkių. Sielos ramybė yra čia ir dabar.