Net dvylikos „Grammy“ statulėlių laimėtojas Jackas White‘as Vilniuje apsilankys jau spalį. Tai bus istorinis jo pasirodymas Lietuvoje. Jis geriausiai žinomas iš dueto „The White Stripes“, tačiau jo idėjos ir asmenybė pilnai atsiskleidė tik tapus solo atlikėju. Turbūt niekas kitas muzikos pasaulyje neturi tokio įdomaus požiūrio į kūrybinį procesą ir menininko misiją. Niekas kitas taip nesirūpina muzikos istorijos išsaugojimu. Jis pakeitė muzikos pasaulį ir kuria jos ateitį. Štai koks jis iš arčiau – savais žodžiais.

Scenoje – kraujas ir prakaitas

J.White‘as niekada nesirenka lengviausio kelio: „Lengviau būti arba milžiniška popžvaigžde, arba būti pogrindyje. Aš pasirinkau būti per vidurį. Tai yra sudėtingiausia vieta. Esi puolamas iš abiejų pusių. Vieni nori, kad visad grotum taip pat, kiti - kad vyktų nuolatinis virsmas. Vieni nori, kad būtum alternatyvus, kiti – kad skambėtum per radiją jiems važiuojant į darbą.“ Sunku patikėti, bet J.White‘as atitinka visus šiuos lūkesčius. Tačiau vis tiek sugeba išlikti savimi.

Jis niekada nepritrūksta idėjų ir įkvėpimo. Tačiau kartais suabejoja, ar jo pastangas kas nors įvertins: „Aš visad taip sumautai persistengiu. Kartais scenoje pagalvoju, kam visos šitos pastangos. Kodėl iš savęs tiek daug reikalauju? Kiti atlikėjai groja tas pačias dainas kiekviename koncerte ir jiems puikiausiai sekasi. O aš čia prakaituoju ir kraują lieju ant scenos. Nesu tikras, ar verta“, – sunkesnes akimirkas prisimena šiuolaikinio roko legenda.

Visuotinio viešumo laikais J.White‘as išlieka neprieinamas. Jam svarbu, kad menininkas turėtų išskirtinę aurą ir išliktų paslaptingas: „Pastaruoju metu daug kas įsileidžia į namus filmavimo grupes ir viską joms išpasakoja. Visi nori įrodyti, kad yra tiesiog eiliniai žmonės, tokie kaip visi. Daugeliui tai patinka. Tačiau aš nelabai noriu sužinoti apie Salvadoro Dali asmeninį gyvenimą. Man užtenka to, ką jis nori man parodyti.“

Dainos yra tokios, kokios pačios nori būti

„Albumo kūrimo procesas prasideda nuo to, kad aš sau susigalvoju apribojimus, kurie neleistų nuklysti į lankas. Vienas iš jų buvo toks, kad nusprendžiau melodijas tiesiog sukurti galvoje. Dar niekad nebuvau to daręs.

Taip pat pamaniau, kad norėčiau groti su nepažįstamais muzikantais iš hiphopo pasaulio – tais, kurie pasirodo scenoje su Jay Z, Kanye Westu ar Kendricku Lamaru ir gali gyvai atkurti tai, ką įrašuose atlieka semplai ir skaitmeninės technologijos“, – taip atsirado jo naujausias albumas „Boarding House Reach“.

Žinoma, kaip ir su visais genijais, su J.White’u dirbti nėra lengva: „Visos mano emocijos labai stiprios. Laimė, džiaugsmas, pavydas, pyktis, jaudulys, aistra, geismas. Kūrybiniame procese mano užduotis šių emocijų visiškai nekontroliuoti. Esu tikras, kad jei sutrukdytumėt Mikelandželui dirbti, jis labai susinervintų, ir manau, kad ji tikrai turi tokią teisę.“

Jo stiliaus pokyčių niekas negali prognozuoti. Netgi jis pats. „Nemėgstu pernelyg planuoti, kokią dainą kursiu. Man svarbiau sukurti scenarijų, kuriame visos tos dainos galėtų rasti vietą. Dainos yra tokios, kokios pačios nori būti. Pankrokas, bliuzas, fankas, rokas, bet kas. Aš joms tikrai nesakau: „Ne, tu netiksi mano albumui.“

Dėl tokio požiūrio naujausias atlikėjo darbas ir susilaukė pagyrų dėl drąsios vizijos ir idėjų įvairovės.

Maksimalus „pasidaryk pats“

Jo leidykla „Third Man Records“ yra unikalus reiškinys muzikos pasaulyje. „Tai neįtikėtinas kūrybinis rojus man ir kitiems. Bėgant metams čia pradėjome daryti viską, apie ką svajočiau, jei būčiau žmogus iš šalies. Tiesiog nuostabu, kad dabar turiu vinilų gamyklą Detroite.

Šiais metais pirmasis mūsų išleistas singlas buvo „Connected by Love“. Sukūriau jį tuščiame kambaryje Nešvilyje ir įrašiau į juostą, kurią turėjau nuo vaikystės. Galėjau stebėti visą procesą: nuo sukūrimo iki atlikimo, įrašymo, prodiusavimo, miksavimo ir išleidimo. Tai maksimalus „pasidaryk pats“ procesas. Nemanau, kad kada nors šis principas buvo tiek išplėtotas. Juk joks atlikėjas iki šiol neturėjo savo vinilų gamyklos.“

J.White‘as garsėja kaip vinilų ambasadorius. Jam šis muzikos klausymosi būdas labai simbolinis: „Muzikos pasaulyje vinilas yra pagarbiausias būdas klausytis muzikos. Negali paspausti pauzės. Tai visai kas kita nei klausytis CD ar skaitmenos, kai pats viską valdai, gali bet kada sustabdyti ir pasirinkti. Ant vinilo nusileidžia adata, turi atsisėsti ir susitelkti.

Žinoma, galima sakyti, kad tai nostalgija paauglystei, kai gulėdavai ant pilvo ir skaitydavai albumo aprašymą. Dabartiniai paaugliai to jau nebepatirs. Bet manau, kad vis tiek ateis momentas, kai tau bus svarbu, kas groja bosu trečiame kūrinyje ir kas prodiusavo šio įrašo B pusę. Vinilas yra žmonėms, kurie iš tiesų myli muziką.“

Jam rūpi muzikos praeitis, dabartis ir ateitis

J.White’ui rūpi ne tik muzikos istorija, bet ir dabartis: „Sutikęs paauglį, visad jo paklausiu, kokios muzikos jis ar ji klausosi. Šiais laikais muzika turi didelę konkurenciją: „Netflix“, internetas, kompiuteriniai žaidimai ir visa kita. Muzikai tikrai sunku pagauti žmonių dėmesį.“

Atlikėjas kovoja už tai, kad roko muzika turėtų ateitį. „Rokenrolui reikia šviežio kraujo injekcijos, kuri visus mirtinai priblokštų. Manau, tai pamažu bręsta ir tuoj įvyks, ir manau, kad tai puiku. Nuo pat rokenrolo atsiradimo, kas 10–12 metų, ateina šviežio oro gūsis, kažkoks „pankiškas požiūris“ ir laukinis dalykas. Visi tiesiog pašėlsta, o po kelerių metų vėl aprimsta. Tada turi laukti naujos bangos, kad žmonės vėl išjudėtų. Jaučiu, kad netrukus vėl viskas turi sprogti“, – pranašauja roko meistras.

Vis dėlto J.White‘o niekas neapkaltins ribotu požiūriu. Ilgai niekinęs hiphopą, dabar jis jį atrado iš naujo: „Nemanau, kad dar norėčiau dirbti su septintą dešimtį perkopusiais atlikėjais. Močiutės, klasikai, legendos – man labai pasisekė, kad galėjau su jais dirbti. Su jais sunkiau rasti bendrą kalbą nei su savo bendraamžiais. Bet man tai visai sekėsi. Dabar labiau norėčiau prodiusuoti hiphopo atlikėjus. Labai jaunus ir perspektyvius, tuos, kurie yra dabartis arba ateitis.“