Kol kinas dar neegzistavo, pasakojimas vaizdais turėjo kitas formas. XVII a. labiausiai paplitęs buvo „Magiškasis žibintas“, lotyniškai pavadintas laterna magica vardu. Šis ankstyvojo tipo projektorius vaizdus rodo iš skaidrių stiklo plokštelių, išmargintų nuotraukomis arba piešiniais. Tradiciškai tokius seansus lydėdavo pasakotojo balsas, o „Pirmosios bangos“ vaikų seanso istorijas žiūrovams pasakos profesionali šiuolaikinė pasakotoja Milda Varnauskaitė.

- Milda, save pristatai kaip profesionalią pasakotoją – ar tai tikra profesija?

- Besistebintiems negirdėta pasakotojo profesija reikėtų priminti, kad pasakojimo menas gyvuoja nuo tada, kai atsirado žmonija – mes esame pasakojantys gyvūnai. Kiek save atsimenu, visada mėgau kalbėti, sakyti tostus, pasakoti istorijas, o prieš trejus metus tuo pradėjau domėtis profesionaliai. Šiuo metu pasakojimas yra mano veikla, profesija ir pragyvenimo šaltinis. Gyvenu Amsterdame, Olandijoje, kur mokiausi šio amato ir kur pasakojimo tradicija nėra nutrūkusi, kaip pas mus. Pasakotojai dirba mokyklose, bibliotekose, kultūros centruose, muziejuose.

- Ar šiuolaikiniai pasakotojai skiriasi nuo tų, kurie pirmieji pradėjo šio amato istoriją?

- Šiuolaikiniai pasakotojai retai kada bepasakoja prie laužo lauke ar kaime susirinkusiai bendruomenei. Per ilgą laiką pasakojimo atlikimo menas keitėsi, atsirado skirtingi pasakojimų stiliai ar juos papildantys elementai: šviesa, vaizdas, garsas, kitos medijos. Galėčiau išskirti tradicinius ir šiuolaikinius pasakotojus. Tradiciniai – tai dažnai etnologai, etnografai, kurie pasakodami siekia išlaikyti pirmines šio amato ypatybes. Pasakodami jie dažnai vilki tautiniais kostiumais, tradiciniame kontekste pasakojamos tik tam tikros istorijos. Taip siekiama atkartoti tradiciją, o ne ją atnaujinti.

Šiuolaikiniai pasakotojai nebijo viso proceso interpretuoti kūrybiškai – tiek turinio, tiek viso pasirodymo atlikimo prasme. Aš pati interpretuoju pasakas, folklorą, pasakoju asmenines istorijas. Dažnai keičiu ir personažų lytį: mergaitės nugali slibinus ir milžinus lygiai tiek pat kartų, kiek ir berniukai. Pasakojimo pasirodymo metu be paties pasakotojo gali dalyvauti šokėjai, muzikantai, magiškieji žibintininkai. Manau, tokia kūrybinė laisvė ir apibrėžia šiuolaikinį pasakotoją.

- Pasakojimais daliniesi su įvairia publika – taip pat ir su vaikais. Kas tau svarbiausia, kai vyksta pasirodymas?

- Kaip ir kiekvienam atlikėjui, man labai svarbi auditorija – noriu, kad tai, ką pasakoju, jiems pasirodytų artima, atpažįstama ir tikra. Net ir tokiuose projektuose kaip šis, kur tamsioje kino salėje žiūrovų beveik nesimato, jų entuziazmą ar apatiją aš vis tiek jaučiu. O ypač jaučiamas vaikų įsitraukimas – jie labai atviri, jei tik kas nepatinka – greičiausiai drąsiai tai parodys ar pasakys. Kino salėje auditorijos dėmesiu dalinsis vaizdas, muzika ir pasakojimas – šioje skirtingų meno šakų dermėje noriu suteikti papildomų emocijų, jas sustiprinti, pagyvinti. Vienas iš pasakotojo meistrystės kriterijų yra tai, kad kiekvienas žiūrovas (net jeigu jų salėje šimtas ir daugiau) turi jaustis kaip vienintelis, kuriam pasakojama istorija. Po tikrai sėkmingų pasirodymų žmonės priėję dėkoja ir dalinasi asmeniniais patyrimais, kuriuos sužadino mano pasakojimas. Man tai yra didžiausias įvertinimas.

- Ar jau spėjai suprasti, ką klausytojai labiausiai vertina?

- Kiekvienas pa­sa­ko­ji­mas yra gy­vas pa­si­ro­dy­mas. Pasakojimo menas yra atlikimo menas. Jeigu knygos puslapiais gali grįžti, ką nors pasitikslinti ar prisiminti, tai pasakojimo atsukti niekaip negali – viskas vyksta čia ir dabar. Pasakotojas auditoriją kviečia kartu kurti įsivaizduojamą pasaulį, kuriame nebebūtų aišku, kur yra fantazija, o kur realybė. Labai svarbu, kad pasakotojas iš tiesų jaustų tai, ką sako.

Pyk­čio ar džiaugs­mo emo­ci­ja tu­ri bū­ti tik­ra, be dirb­ti­nu­mo, pats tu­ri būti patyręs tą emo­ci­ją, kad galėtum tikroviškai ją perteikti. Pasakotojas neturi už ko pasislėpti, jo pasirodymuose neegzistuoja teatrui būdinga ketvirtoji siena. Vi­sa­da pasakoju tai, kas rū­pi man pačiai, neapsimetinėju, nesistengiu pasirodyti kažkuo kitu. Ta­da ir au­di­to­ri­jai tai su­skam­ba – žmonės jaučia, kad tai tik­ra.

- Festivalio metu įgarsinsi du „Magiškojo žibinto“ filmukus. Kaip ruošiesi tokiems pasirodymams, kurių turinį diktuoja vaizdas?

- Verta paminėti, kad „Magiškojo žibinto“ klestėjimo laikais kiekvienas skaidrių filmas turėjo originalią vaizdinę ir konkrečiam seansui užrašytą pasakojimą. Šiandien dalis tų istorijų yra dingusios, todėl pasakotojai kuria naujas. Aš mėgstu sakyti, kad užrašyta istorija yra tik viena jos versija iš begalės galimų, todėl nebijau tų istorijų perkurti, pritaikyti šiuolaikiniam kontekstui. „Pirmosios bangos“ seansams pasiruošimas vyksta skirtingai: vieną istoriją kuriu pati, kitą klijuoju iš prieinamos išlikusios tų kūrinių informacijos, savaip ją interpretuoju. Žinoma, tam, kad istorija sustiprintų skaidres, matomą vaizdą, turiu giliai jį išanalizuoti – tai labai svarbu.

- „Pirmosios bangos“ festivalyje įgarsinsi kūrinius, kurie kalba apie sudėtingus dalykus – mirtį, meilę. Kaip tau pavyksta rasti žodžių tokiomis temomis kalbėti su vaikais?

- Kalbėti apie stiprius išgyvenimus nėra lengva, tačiau labai įdomu. Ypač sudėtinga apie tai papasakoti ar paaiškinti vaikams. Vaikų smalsumas neturi jokių ribų ir jie nori daug ką suprasti – mirtį, gyvenimą, jausmus – tik suaugusieji ne visada nori (arba ne visada žino kaip) vaikui tai paaiškinti. Į pagalbą ateina menas – vaikas klauso istorijų, stebi jų personažų gyvenimą, tapatinasi su jais, mąsto, mokosi ir, svarbiausia, kartu su herojais išgyvena skirtingas emocijas bei atranda sprendimus įvairioms sudėtingoms gyvenimo situacijoms. Pasakojimas ypač naudingas vaikų emocinei inteligencijai ugdyti. Šiaip su vaikais galima ir reikia kalbėtis visomis temomis, kurios jiems įdomios. Visus ledus man labiausiai padeda pralaužti humoras – jis gerai amortizuoja bet kokį nepatogų klausimą.

Ruošiantis bet kokiam pasakojimui svarbiausia sau įvardyti, kokia yra pagrindinė pasakojimo žinutė. Kai žinai, ką nori pasakyti, tuomet pradedi dirbti su medžiaga ir ją dėlioti taip, kad pagrindinę žinutę suprastų kiekvienas klausytojas. Bet reikia taip pasakoti, kad jis tikrai pats suprastų – ne grūmoti, ne pirštu baksnoti, ne moralizuoti ir stengtis perauklėti. Kiekvienas – vaikas ar suaugęs – turi teisę pats nuspręsti, ką pasiimti iš pasakojimo. Žiūrovams ir klausytojams būtina palikti erdvės patiems pratęsti pasakojimą.