Lekėčių miestelio išskirtinumai

Lekėčiai – miesteliukas ties Šakių ir Kauno rajonų sankirta. Jau ne pirmą vidurvasarį – podraug su miestelio gimtadieniu – čia rengiamas tradicinis tapęs „Mėlynių festivalis“. Bet kalbėsime ne vien apie uogas. Susipažinkite su energingomis, daug įdomių dalykų mokančiomis lekėtiškėmis.

Birutė JANČIENĖ

Tegyvuoja mėlynės!

„Mėlynių festivalis“ vyko liepos 21 dieną Lekėčių mokyklos stadione. Lekėčių moterys juokiasi, esą, nors šiais metais sausra ir išdegino uogienojus, lekėtiškiai festivaliui vis tiek pririnks mėlynių! Juk šis kraštas – mėlynių plotai. Aplinkui – vien girios: net pusšimtį kilometrų užima Kazlų Rūdos masyvas. Mėlynes žmonės renka nuo neatmenamų laikų. „Mėlynių festivalis“ pritraukia tūkstančius žmonių – ne tik iš aplinkinių vietovių, bet ir iš visos Lietuvos. Ir kaipgi kitaip! Juk nuo pat ankstyvo ryto vyksta sporto varžybos, profesionalaus meno parodos, skaniausios uogienės ir pagardų gaminimo konkursai, meninės ir etninės edukacinės programos suaugusiems ir vaikams, tautodailininkų mugė ir dar daugybė kitų pramogų.

Lekėčių moterų klubas

Apie šio klubo susikūrimą ir veiklą pasakoja jo vadovė Vaida Brazaitienė: „Neformali Lekėčių bendruomenės moterų klubo veikla prasidėjo 2003 metais, kai keturios Lekėčių bendruomenės moterys – V. Brazaitienė, Roma Baguckaitė, Rūta Krikštopaitienė ir Aaušra Kriauzienė – susibūrė krūvon ir Lekėčių bendruomenės labdaros fondo vardu parašė projektą „Skaidri savivalda informacinių technologijų pagalba“. Projektą finansavo Atviros Lietuvos fondas. Buvo sukurta Lekėčių interneto svetainė www.lekeciai.lt, organizuoti kompiuterinio raštingumo kursai Lekėčių bendruomenės žmonėms.“ Be abejo, tokia sėkminga pradžia paskatino moteris tolesnei veiklai. 2006 metų pradžioje V. Brazaitienės iniciatyva įregistruotas Lekėčių bendruomenės moterų klubas, šiuo metu vienijantis devyniolika Lekėčių bendruomenės moterų. Aktyviosios lekėtiškės įsikūrė rajono tarybos skirtose apleistose (buvusios mokyklos) patalpose. Tik nemanykite, kad ir šiandien šauniosios moterys sukasi sugriuvusiame sandėlyje. Aptriušusį pastatą – jame nebuvo net sanitarinių mazgų, vien kiauri langai ir sudūlėjusios grindys – pačios prikėlė naujam gyvenimui! Į pagalbą pasitelkė savo antrąsias puses, vaikus ir patį miestelio seniūną. Šiandien Lekėčių moterų klubo narės džiaugiasi ir didžiuojasi įsirengusios gražius Kulinarinio paveldo namus, kuriuose viskuo rūpinasi pačios.

Zanavykų duona ir Romutės šakotis

Kulinarinio paveldo namuose vyksta daugybė užsiėmimų, edukacinių programų. Pasak klubo vadovės, didžiausias pasididžiavimas – „Tradicinio šakočio ir lietuviškos duonos kepimas“. Įdomu, iš kur moterys sėmėsi kulinarinių patirčių? Juk tam, kad mokytum kitus, pirmiausia pats turi gerai išmanyti? Ponia Vaida šypsodamasi sako, kad ir šakotį, ir duonutę kepti moteris išmokiusi jau aštuntą gyvenimo dešimtį renkanti lekėtiškė šeimininkė Romutė Mureikienė. Moteris mielai įsiliejo į klubo veiklą ir geranoriškai sutiko pasidalyti neįkainojamomis kulinarinio paveldo žiniomis. Romutė ne tik visas klubo moteris išmokė kepti duoną ir šakotį, bet ir iki šiol (per edukacines programas) pati kepa ir vaišina svečius. Tradicinio šakočio kepimo edukacinės programos dalyviai supažindinami su šakočio gaminimo istorija, receptūra, gaminimo procesu ir tam procesui reikalingais reikmenimis. O visi norintys gali užpilti tešlos ant volo, negana to, patys tą volą gali sukti virš kvepiančio malkų židinio. Paskui ragauti šviežut šviežutėlį skanėstą arba lauktuvėms įsidėti.

Tradicinės duonos kepimo edukacinėje programoje „nupiešiamas“ duonutės atsiradimo kelias: nuo išsamaus recepto iki mokymo, kaip duonelę namie išsikepti, kaip laikyti raugą. Autentiška tradicinė pusiau plikyta zanavykų krašto duona kepama iš rupių ruginių miltų, be jokių priedų, su natūraliu raugu, autentiškoje zanavykiškoje duonkepėje. Ruginis duonutės raugas išlaikytas „gyvas“ daugiau nei penkiasdešimt metų. Štai taip! Lankytojai patys užminko iš vakaro su natūraliu raugu užmaišytą duonutę ir pašauna į autentišką zanavykišką duonkepę. O kol duonelė kepa – kad laikas neprailgtų – vietos tautodailininkė moko įvairių rankdarbių. Iš krosnies ištrauktą duoną, svečiai „nuprausia“ – vandeniu suvilgo karštą plutą. O tuomet jau tokią gražią, kvepiančią, išskirtinę ragauja ir veža namiškiams lauktuvių.

Silkių sriuba

Lekėčių kulinarinio paveldo edukacinėse programose dalyvaujantys svečiai ne tik turi galimybę paskanauti net penkiolikos autentiškų kulinarinio paveldo patiekalų, bet ir išsamiai supažindinami su ragaujamų patiekalų atsiradimo istorija, receptais, sveikos gyvensenos ir mitybos įpročiais. Moterų klubo narės, puoselėdamos Lekėčių krašto kulinarines tradicijas, pakalbino ne vieną kaimo senolį, užrašė jų papasakotus tradicinių patiekalų receptus. Vienas iš tokių senų seniausių patiekalų – šalta silkių sriuba, kurią per javapjūtę lekėtiškės nešdavo savo vyrams, triūsiantiems laukuose. Lekėčių moterų klubo vadovė V. Brazaitienė šypsodamasi sako, Kulinarinio paveldo namų svečiai labai pamėgo šią sriubą, nes ji karštą vasaros dieną puikiausiai atstoja šaltibarščius.

Kitos lekėtiškių sukurtos gėrybės

Per kulinarinio paveldo edukacinę kelionę lankytojai turi progos ne tik šakočio ir duonelės skanauti, bet ir gali įsigyti autentiškų Lekėčių moterų klubo sukurtų produktų, tarkim, kanapinės. Ir kas gi tai? Ogi ekologiškos kanapių sėklos, grūstos ir pagardintos jūros druska. Arba natūralaus rankų darbo muilo, kuriame nėra sintetinių medžiagų: kvapų, dažų, konservantų, mineralinių aliejų. Muilo spalva ir tekstūra išgaunama vaistažolėmis, prieskoniais, augaliniais aliejais, kosmetiniu moliu. Lekėčiuose apsilankę turistai gali parsivežti ir natūralių gėlių bei augalų hidrolatų, gaminamų prieš kelerius metus įsigytame alembike – specialiame variniame puode, skirtame eteriniams aliejams ir hidrolatams ruošti. Lekėčių moterys išmoko distiliuoti gėlių ir žolelių vandenį, iš kurio gamina maloniai kvepiančias natūralias kosmetikos priemones. Miestelio svečiai gali įsigyti natūralaus šilko skarelių ir šalikėlių, margintų moterų surinktomis gėlėmis, žolėmis, prieskoniais, uogomis ir kitomis natūraliomis priemonėmis. Necheminiais dažais puošti daiktai nekenkia aplinkai, nesukelia alergijos, o jų raštai ir spalvos – unikalūs ir niekur nesikartoja.

Tuzinas įvairiausių veiklų

Be kulinarinio paveldo edukacinių programų, lankytojams siūloma ir kitų užsiėmimų, tarkime, šiaurietiškojo ėjimo pamokos, ebru (piešimo ant vandens) meno terapijos užsiėmimai, kuriuos veda mokytoja, ebru paslapčių pasisėmusi Turkijoje (čia ebru menas žinomas jau nuo XVI a.). Ir, be abejo, teorinės žolelių pažinimo pamokos, podraug su „praktika“ – žoliavimu pievose. O tuomet jau ir arbatų mišinių gamyba. Visais šiais reikalais rūpinasi žoliautoja Adelė Skeisgielienė (moterų maloniai Adeliuke vadinama). Adelė gamina ir platina pačios paruoštas žolelių arbatas, natūralias augalų šaknų ir gilių kavas, kitus sveikuoliškus produktus.

Pagiriamasis žodis žoliautojai Adelei

Lekėčių moterys ją vadina moterų klubo siela ir šviesa. Pati Adeliukė – šiandien pažįstama kaip hidrolatų, žolelių arbatų gamintoja – sako, kad pašaukimą atrado prieš keletą metų išėjusi į pensiją. Iš kur sėmėsi išminties ir žinių? Ogi, iš tėvo, šis irgi buvo žoliautojas. Prisimena, kaip jis, parpuolęs ant kelių, ilgai rausė kažkokią šaknį. O išrausęs iškėlė ir parodė dukrai, girdi, čia stebuklingas augalas – miškinė sidabražolė, vaistas nuo daugybės ligų. Tokios tad A. Skeisgielienės pažintuvės su augalais. Moteris tikina, kad žoliaudama per vasarą dviračiu numina kone visą tūkstantį kilometrų! Prisipažįsta į pievas išsiruošianti nukritus rasai. Ar kas rytą? Juokiasi, kad priklauso nuo ūpo. Kokias žoles renka ir ar daug jų pažįsta? Esą, žolių pažįsta jau kone pusantro šimto! Renka įvairiausias, o kai kurių – oho kiek daug! Štai erškėtrožių žiedlapių surenka net 3–4 kilogramų. Tiek reikia, kad išeitų trys litrai kvapnaus, kokybiško hidrolato. Žiemą renka pušų ir eglių spyglius. Adelė tikina, kad nepakanka žolę nuskinti, būtina prieš tai su ja pasikalbėti. Ir pataria žoles rinkti patiems – taip įkrauni žolę savo energija, intuityviai pasirenki, kurio augalo reikia. Moteris tikina, kad visas savo sukurtas priemones – arbatas, tinktūras – pati vartoja. Ryte išgeria vienokio užpilo, vakare kitokio. Kad sveikesnė ir stipresnė būtų. Štai varnalėšos gerina virškinimą, pušų kankorėžių tinktūra teigiamai veikia smegenis, malšina ūžimą ausyse.

Eteriniai augalų vandenys ir pušų kankorėžių džemas

Jau minėtame variniame alembike (distiliavimo aparate) pagamintus hidrolatus – eterinius augalų vandenis – Lekėčių viešnios itin vertina. Hidrolatai švelniai drėkina ir ramina, todėl tinka netgi lepiausiai alergiškai odai.

O kur dar gardus pušų kankorėžių džemas (esą, jis atstoja vaistus nuo kosulio!), morkų saldainiai, gysločių traškučiai! Lekėčių moterų klubo damos, Adelės paakintos ir pamokytos, šiuos gardėsius gamina pačios ir maloniai to moko kitus. Turbūt pasigaminti tokį skanėstą nėra paprasta? Pasirodo, nieko ypatinga! Štai eglių džemui naudojami dar švelnūs žaliaskarių spygliukai, kuriuos tereikia sutrinti su cukrumi ar medumi. Eglių spyglių džemas – puikus ledų pagardas.

A. Skeisgielienė pasakė keletą įdomių sveikuoliškų receptų, kuriuos galite ir patys išbandyti. Tarkime, išsikepti gardžių gysločių traškučių. Reikės sveikų, nesutrūkusių ir nepažeistų gysločių lapų, aliejaus ir druskos (pagal skonį). Kaip paruošti? Gysločių lapus nuplaukite, nudžiovinkite ir sudrėkinkite aliejumi. Galima (pagal skonį) pabarstyti druska. Tuomet pašaukite į įkaitusią orkaitę. Kepkite apie dešimt minučių ir… skanaus!

Žoliautoja Adelė gamina ir specialius miltelius, kad dantys būtų tvirtesni, nekraujuotų dantenos ir parodontozė neatsėlintų. Prirenka pušų spyglių, juos sumala ir išdžiovina. Dar sykį permala. Ant 200 g paruoštų pušų spyglių beria kilogramą jūros druskos, 200 g ajero šaknų ir 200 g miškinių sidabražolių. Mišinį sumaišo ir darsyk permala. Kaip naudoti? Tereikia užberti miltelių ant sudrėkinto dantų šepetėlio ir valytis dantis.