Jauna, talentinga, drąsi, turinti savo nuomonę. Jos knyga, keistu pavadinimu „Vyvenimas“, vos per porą mėnesių tapo populiariu bestseleriu. Beata Tiškevič – moteris, kuri bodisi vertinimų už nuveiktus darbus. Ir sako, kad pirmiausia ji yra tiesiog žmogus.

Birutė JANČIENĖ

– Beata, tikriausiai atėjo metas, kai gyvenimo patirtys ėmė lipti per kraštus, ir, regis, tuoj tuoj išsitaškys į visas puses? Todėl stvėrėtės rašymo?

– Manau, kad būna metas kaupti, vėliau ateina laikas dalyboms. Taip nutiko ir man – atėjo laikas pasidalyti tuo, ką supratau.

– Knygos pavadinimas „Vyvenimas“ – tiesiog skambus naujadaras, ar žodis, turintis gilesnę prasmę?

– Kiekvienas šiam žodžiui prideda savų prasmių ir sąsajų – manau, kad tai yra brangiausia. Anksčiau aiškindavau, kaip pati tą žodį suprantu, o dabar galvoju, kad reikia nesikišti į natūralų skaitytojo kūrybos procesą.

– Jaunam žmogui rašyti autobiografinę knygą – savotiškas iššūkis? Tūlas skeptikas vyptelės, kokios gi čia gali būti patirtys…

– Esu pavargusi nuo skeptikų. Anksčiau leisdavau jų mintims daryti įtaką mano veiksmams. Dabar suprantu, kad būti skeptiku yra lengviausia. Žmonės būna skeptiški dėl jaunų žmonių sugebėjimų, dėl to, ar moterys tokios pat protingos kaip vyrai, ir dar dėl daugybės kitų dalykų. Tačiau mano knyga tapo bestseleriu per nepilnus du mėnesius.

– Beata, papasakokite, kaip pati išgyvenote gyvenimo mėtomas smiges – draugės netektį, nuotaikos juodulius, skyrybas?

– Todėl ir parašiau knygą, kad papasakočiau apie tai. Tačiau čia nėra vieno paprasto recepto – tiesiog dosniai pasidalijau savo keliais ir ieškojimais, kad kiti žmonės taip pat žinotų – čia dar ne pabaiga, tereikia ieškoti išeities.

– Kuo rėmėtės ir remiatės sunkiomis akimirkomis? Kieno žodis ir žvilgsnis teikė ir teikia stiprybės, vilties?

– Žmonėmis. Reikiamu momentu visada sutinkame tuos, kurie padeda. Tai gali būti kirpėjas arba praeivė. Kartais, jei sugebi išlikti atviras, susidėlioja tiesiog labai stebuklingi susitikimai.

– Tikriausiai šiandien sulaukiate daug skambučių, žinučių ir kitokio pobūdžio prašymų patarti, kaip gyventi, ko stvertis, kai žemė slysta iš po kojų?

– Sulaukiu ir labai daug.

– Ar visiems besikreipiantiems gelbstite? Juk laiko ir sielos resursai – ne begaliniai?

– Aš nieko nebegelbėju, nes nieko negalima išgelbėti. Daugiausia, ką galėjau padaryti, parašyti knygą. Joje pasidalijau viskuo, ką žinojau. Tam, kas moka pasiimti, ji labai pagelbės. Aš tikiu, kad žmogus pats turi pakankamai išteklių, stiprybės, proto, kad išliptų iš tos duobės, į kurią pateko. Taip įgyjama gyvenimo patirties. Be to, pastebėjau, kad labai mažai žmonių tikrai nori, kad jiems kažkas padėtų. Jie nori, kad jų gailėtųsi, su jais verktų, klausytųsi skundų, bet patys niekada nesiima jokių veiksmų, kad kas nors keistųsi.

– Jūs turite daugybę talentų – rašyti, mirgėti TV eteryje, kalbėti, šmaikštauti. Kas gi yra toji Beata Tiškevič – žurnalistė, aktorė, pramoginių renginių vedėja?

– Galbūt tiesiog žmogus. Man keista, kad mes žmones apibrėžiame tik pagal tai, kokius darbus jie dirba. O aš gyvenime vertinu tuos dalykus, kurie kokį šimtą kartų svarbesni už darbus.

– Kas mieliau – kalbinti kitą ar kalbėti pačiai?

– Pakaitom.

– Esate baigusi aktorinio meistriškumo mokslus. Kokie aktorinės karjeros užmojai?

– Vaidinti pagal savo pačios parašytą scenarijų.

– Paatviraukite, kur ir kokiomis aplinkybėmis susipažinote su širdies draugu režisieriumi Sauliumi Baradinsku?

– Su Sauliumi buvome pažįstami kelerius metus, žavėjomės vienas kito veikla, siuntėme palaikymo žinutes. Po kelerių metų, sugriuvus abiejų santykiams, atsidūrę keistuose gyvenimo etapuose, nuėjome į filmo premjerą ir pajutome stiprų ryšį.

– Štai kaip! Ir nuo tada nešykštite jam nei gražių žodžių, nei švelnių jausmų. Staiga supratote, kad Saulius – artima siela, antroji obuolio pusė?

– Nežinau. Aš į tarpusavio santykius žiūriu kaip sportininkas – čia negali tikėtis stebuklingų rezultatų, jeigu neįdedi darbo. Nieko nebus ir tuomet, kai santykių puoselėjimas rūpi tik vienam iš poros. Džiaugiuosi, kad mes su Sauliumi esame šaunuoliai, nes abu stengiamės kurti darnius ryšius – atvirai kalbame ir niekada nenuleidžiame rankų. Abu tolygiai dalyvaujame prisiimdami mūsų bendro gyvenimo atsakomybes. Jeigu plauname grindis, tai kartu, skalbiame – kartu, kraustomės iš vienos vietos į kitą – irgi drauge. Mūsų poroje nėra vieno, kuris labiau aukotųsi.

– Esate sakiusi, kad jūsų būdas, požiūris į gyvenimą nėra lengvi ir švelnūs it pūkas. Vadinasi, būti su jumis ne itin paprasta?

– Tikriausiai to reikėtų pasiteirauti mano artimųjų. Su manimi klaikiai sudėtinga būtų žmogui, kuris vadovaujasi vien protu ir nesupranta, kas vyksta su jo jausmų pasauliu. Ir dar yra įsitikinęs, kad gyvenimas yra blogas. Tačiau aš su tokiu žmogumi tiesiog nebūčiau. Renkuosi į parankę tuos, su kuriais mums pakeliui. O jeigu pakeliui – tai gal ir ne taip sunku?

– Sakoma, jei nori žmogų patikrinti, išvyk su juo į kelionę. Atsiskleis visos jo gerosios ir blogosios savybės. Ar jau patikrinote santykius kelionėmis?

– Mes santykius stipriname kelionėmis.

– Apskritai, ar mėgstate keliauti? Nauji potyriai išgrynina mintis, išvalo galvą.

– Kelionės man reikalingos kaip maistas. Bent šiame gyvenimo etape jaučiu joms didžiulį alkį. Man visur patinka ir visur yra įdomu – ypač tose šalyse, kur dar gyvos vietinių kultūros, kur laukinė gamta.

– Beata, ar turite baimių – aukščio, tamsos, uždarų patalpų? Jeigu taip, ar stengiatės jas nugalėti?

– Aš nebeteikiu didelės svarbos baimėms. Anksčiau labai bijojau aukščio.

– Ir?

– Tada nušokau su guma nuo 55 metrų Maslenicos tilto Kroatijoje. Tuomet susimąsčiau, ar žmogus, labai labai bijantis aukščio, galėtų tai padaryti? Arba? Arba mūsų baimės yra suvaldomos. Visada galima rinktis ne baimę, o nuotykį.

– Kodėl iš esmės pakeitėte mitybą ir tapote vegane?

– Grįžau prie vegetarizmo, nes man tai priimtina. Kodėl? Priežasčių daug. Mėsai auginami gyvuliai suėda tiek maisto, kiek jo užtektų pamaitinti visus badaujančius pasaulio žmones. Mėsa žmogui nėra būtina, ir tai, kad ji mums svarbi – tik mitas. Be to, aš nenoriu valgyti nužudyto padaro. Man tai atrodo koktu. Manau, kad dauguma žmonių atsisakytų mėsos, jeigu labiau susimąstytų apie tai, ką deda į burną ir kodėl tunka.

– Norite pasakyti, kad mėsa „prišaukia“ antsvorį?

– O ko čia stebėtis? Juk mėsa į mūsų skrandį patenka su visomis medžiagomis, kurios buvo skirtos, kad gyvūnas kuo greičiau išpamptų ir jį galima būtų skersti.

– Pasamprotaukime apie feminizmo idėjas – ar šiandien moterys nesistengia būti supermoterimis, ar ne per daug užsikrauna atsakomybių, įsipareigojimų, ir ar ne per daug trokšta būti ryškios, visiems pažįstamos?

– Aš save laikau feministe. Didžiausias ginčas kyla dėl to, kad mes skirtingai suprantame šią sąvoką. Žmonės nuo sovietinių laikų turi kažkokių neigiamų nuostatų apie feminizmą, o aš dažnai nė neįsivaizduoju, kas ten tūno jų galvoj, todėl ir tenka ginčytis. Man feminizmas reiškia lyčių lygybę. Ir tai daug plačiau, nei tai, kas kam atidarys duris ar aprengs paltą. Tai absoliučiai nesvarbūs dalykai. Feminizmas man yra lygus atlygis vyrams ir moterims už tą patį darbą, moterų laisvė rinktis, kaip jos nori gyventi, lygiai pasidalydamos atsakomybę namuose – vaikų priežiūra, buities reikalai.

Feminizmas – tai išsilaisvinimas nuo stereotipų, kurie visus ėda iki gyvo kaulo, galimybė būti tiesiog tokiems, kokie esame. Vyrams nereikėtų vaidinti kietų medžio kamienų, tokių, kurie niekad neverkia ir apskritai nieko nejaučia, o moterims nereikėtų tūnoti socialiniame šešėlyje, bandant įvykdyti visas įmanomas namų užduotis ir dar į darbą nueiti. Feminizmas man yra ne padidėjusi atsakomybė, o priešingai – jos sumažėjimas bei gebėjimas ją padalyti (ir vyrams, ir moterims).

– Ko pasigendate nūdienos moteryje – nuoširdumo, paprastumo, o gal nuolankumo?

– Niekada negalėčiau pagalvoti, kad šių dienų moterims stinga nuolankumo. Mane net pykina nuo šio žodžio. Mus tiek mokė būti tyliomis, nuolankiomis, nekeliančiomis nepatogumų, kad jei ne nūdienos laikai, interneto galimybės, nebūtume pamačiusios, kad gali būti kitaip. Ko gero, jau būtume su grindimis susilyginusios.

Aš su kaupu linkiu Lietuvos moterims meilės sau, pajusti komfortą, kad esate savo kūne, drąsos gyventi taip, kaip kalba širdis, ryžto padaryti sprendimus, kuriuos turite padaryti, kad būtumėte laimingos ir sveikos. O nuolankumą išmeskite pro langą į praėjusį amžių. Mūsų mamų karta tylėjo – dėl to mes turime kalbėti dvigubai garsiau. Mes nesam niekam nieko skolingos – tik sau. Nugyventi šį gyvenimą laimingai. Tai vienintelė atsakomybė.

– Kas paprasčiau – patarti kitiems ar pačiai paisyti kitų patarimų?

– Žmonėms labai retai reikia mūsų patarimų. Gyvenime laikausi principo – jeigu manęs neprašo patarimo, brukti jį yra nemandagu. Mane erzina kitų patarimai – aš tiek jų prisiklausiau! Ypač iš nepažįstamų žmonių: kaip atrodyti, rengtis, kaip ir apie ką kalbėti... Labai persisotinau. Man reikalingi tik artimų žmonių patarimai. Dažnai klausiu jų nuomonės, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje arba kokių veiksmų imtis kūryboje. Man tai patinka, nes mane supa sąmoningi ir šaunūs žmonės: aš juos pati pasirinkau.

– Kur semiatės dvasios peno – knygose, pasaulio šventyklose, bažnyčioje ar tiesiog pabuvime su artimu žmogumi?

– Kelionėse, knygose, bendraudama su tais, kurie už mane daugiau supranta, plaukiodama, laipiodama, vaikščiodama, valgydama skanų sveiką maistą, kurdama ir... tiesiog būdama.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ