Prieš dvidešimt metų pirmam šuoliui parašiutu ryžęsis Gytis Skučas šiandien skaičiuoja jų atlikęs per 3 500. Profesionalus parašiutininkas sako be šio užsiėmimo jau neįsivaizduojąs gyvenimo, nes šuolis parašiutu – daug daugiau nei žiupsnelis grožio mūsų akims.

Jūratė Bratikienė

Parašiutų sportas taip įtraukė G. Skučą, kad po pirmo šuolio jis turėjo vienintelį norą – kuo daugiau apie tai sužinoti, kiek įmanoma daugiau patirti. Pirmo šuolio parašiutu, tikina, nepamiršiantis niekada.

„Tai – neeilinė gyvenimo patirtis, kurios neįmanoma sulyginti su jokia kita, – intriguoja parašiutininkas. – Pirmą šuolį organizavo draugai. Visi nusprendėme išbandyti šią pramogą. Mūsų buvo apie trisdešimt. Anksčiau šuolio parašiutu procedūra trukdavo visą dieną. Dabar kitaip – užtrunkame vos kelias valandas. Po pirmo šuolio supratau, kad norėsiu pakartoti, ir labai troškau pajusti laisvo kritimo malonumą. Prieš dvidešimt metų šokome su apvaliais parašiutais, kurie iš karto išsiskleidžia, tad ir malonumas trumpesnis. Per tiek metų daug kas keitėsi, tobulėjo.“

Klaipėdos parašiutininkų klubui vadovaujantis G. Skučas pasakoja, kad dangaus platybes pamėgę parašiutininkai ir šaltuoju metu susikuria progų pasimėgauti šiuo sportu. Žinoma, jie skleidžia parašiutus ne Lietuvoje, bet šiltesniuose kraštuose.

„Beveik visi parašiutininkai žiemą stengiasi išvažiuoti paskraidyti svetur. Viena populiariausių vietų – Dubajus, kur sezonas trunka beveik visus metus. Tik vasaromis ten per karšta. Dar važiuojame į Portugaliją, Maroką, Ameriką...“ – pasakoja jau dvidešimt metų parašiutizmo aistra degantis vyras.

Jis sako, kad pasaulyje parašiutų sportas yra gana populiarus, o Lietuvoje dar tik skinasi kelią. Įtakos tam turi ir vėsus klimatas.

„Pas mus šuoliai parašiutu galimi apie pusę metų, – aiškina G. Skučas. – Lietuvoje profesionalių parašiutininkų turime apie 300. Žinoma, kartą ar kelis išbandančių šią pramogą yra kur kas daugiau. Kasmet šuolį su instruktoriumi išmėgina apie tūkstantis žmonių. Be abejo, palyginti su tuo, kas buvo prieš dešimt metų, dabar apie šį sportą žino daugelis, ir vis daugėja norinčių patirti skrydžio malonumą. Vis dar pastebime, kad žmonės parašiutizmą sieja su karo struktūromis, su nelaimingais atsitikimais, lūžusiomis kojomis... Tačiau nuo tų laikų viskas pasikeitę, parašiutai nebe kariniai kaip sovietmečiu. Dabar parašiutizmas jau visai kitokio lygio, technika smarkiai patobulėjusi.“

Parašiutininkų rojus

G. Skučas pasakoja, kad parašiutų sportas apima labai daug, jį perprasti neužteks ir viso gyvenimo, visko išbandyti ir išmokti tiesiog nepavyks. Per metus jis pats atlieka apie 200–300 šuolių.

„Jei lietuviškas sezonas būtų ilgesnis, skaičiai būtų kur kas didesni, – šypsosi parašiutininkas. – Šaltuoju laiku iš Lietuvos į šiltus kraštus stengiuosi ištrūkti du tris kartus. Šiais metais buvau parašiutininkų rojumi vadinamame Dubajuje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Nors tai žmonių ant vandens sukurtas dirbtinis pasaulis, vis dėlto turi ypatingo žavesio ir traukia parašiutininkus iš tolimiausių pasaulio kampelių. Vieni įspūdingiausių šuolių parašiutu – virš „Palmės“ ir „Pasaulio žemėlapio“ salų archipelagų. Parašiutininkus be galo vilioja aukščiausias pasaulio pastatas. Tokių vaizdų pasaulyje nelabai kur daugiau pamatysi. Bent kartą per metus stengiuosi dar pašokinėti ir nuo uolų.“

Ekstremalaus sporto entuziastas nustebina sakydamas, kad patyrę parašiutininkai taip pat išgyvena šuolio baimę. „O dvigubai labiau jaudinamės, kai tenka šokti parašiutu su kitu žmogumi. Tada jaučiame milžinišką atsakomybę už kitą.

Ypatingi jausmai užplūsta šokant nuo uolų. Tada supranti, kad tik pats esi už save atsakingas. Tokiomis akimirkomis apie nieką daugiau negalvoji, tik apie šuolį. Todėl šis sportas labai padeda atitrūkti nuo kasdienybės, visų darbų ir buitinių rūpesčių. Įtemptą darbą dirbantys žmonės po šuolio tai ypač pabrėžia. „Perkrauti“ smegenis visiems reikia, tik svarbu pasirinkti būdą, kaip tai padaryti“, – sako Klaipėdos parašiutininkų klubo vadovas.

Įsimintiniausi – BASE šuoliai

G. Skučas yra vienas pirmųjų lietuvių, atlikusių ekstremalius BASE šuolius parašiutu tarptautinėse BASE šuolių varžybose. Šie šuoliai atliekami nuo fiksuotų objektų (kalnų, pastatų, tiltų, antenų), todėl parašiutininkui reikia ypač susikaupti ir būti atidžiam. Parašiutininkas turi tiksliai atsispirti nuo objekto, taisyklingais ir tiksliais kūno judesiais nuskrieti nuo jo ir laiku išskleisti parašiutą.

Sportininkas neturi atsarginio parašiuto. BASE šuoliams atlikti nenaudojami jokie prietaisai – nėra aukštimačių, todėl parašiutininkas turi pasikliauti tik savo paties jėgomis ir patirtimi. Lietuvoje atlikti šiuos šuolius nėra galimybės, nes nėra legalių vietų, nuo kurių galima būtų šokti parašiutu.

G. Skučas sako, kad BASE šuoliai patys įsimintiniausi, o jiems labai tinkamos vietos – Norvegijos fjordai ir Italijos alpės.

„Mūsų šalyje apie 20 žmonių atlieka BASE šuolius. Šokdamas iš lėktuvo, nepatiri tokių stiprių emocijų kaip šokdamas nuo uolos ar kito fiksuoto objekto. Nors, neneigsiu, leistis parašiutu mūsų Smiltynės paplūdimyje visada be galo malonu. Ypač šiuo vaizdu mėgaujasi pirmąkart šokantys parašiutu. Kasmet Neringoje organizuojame renginį, į kurį suplūsta parašiutininkai iš skirtingų šalies kampelių“, – apie daugelio žmonių troškimą bent kartą gyvenime nepaklusti Žemės gravitacijos jėgai ir tapti paukščiu pasakoja G. Skučas.

Emocijos ir adrenalinas

Įsimintinų BASE šuolių sportininko gyvenime būta daug, vis dėlto vienas įspūdingiausių – Šamoni slėnyje Rytų Prancūzijoje, kur galima pasigėrėti kvapą gniaužiančio grožio kalnais, ledynais. „Europoje yra daug įspūdingų kalnų, ir kiekviena vieta savaip unikali. Kai kurie žmonės į kalnus važiuoja tik žiemą, tačiau kad žinotų, kaip jų grožis atsiskleidžia vasarą... Tikrai verta pamatyti“, – užtikrintai sako kalnų mėgėjas.

Paklaustas, ar daug prizinių vietų laimėjo tarptautinėse varžybose atliekant BASE šuolius, G. Skučas šypteli prisiminęs, kaip su kolega, dar neturėdamas daug šių šuolių patirties, 2011 m. ryžosi dalyvauti tarptautinėse varžybose „Track Race 2011“.

„Buvo be galo netikėta, kai pavyko aplenkti kur kas solidesnę patirtį turinčius sportininkus. Tąkart, nurungęs 20 ekstremalų iš viso pasaulio, užėmiau dešimtą vietą. Supratau, kad varžybose svarbus ir sėkmės veiksnys. Tokiuose renginiuose įdomu susitikti su šios sporto šakos entuziastais iš skirtingų pasaulio žemynų. Žinoma, varžybose nestinga adrenalino ir emocijų. Pamenu, kaip buvo apmaudu, kai 2013 m. dalyvavau varžybose Šveicarijoje, pasiekiau gerą rezultatą, bet buvau diskvalifikuotas. Ten galioja tokia taisyklė: išskleidęs parašiutą, turi juo 25 sekundes sklęsti, o aš sklendžiau 24,9 sekundės. Ta viena sekundės dalis lėmė, kad mano rezultatas buvo neįskaitytas, o galėjau būti tarp pasaulio geriausiųjų“, – prisimena parašiutininkas.

Pasak pašnekovo, rezultatai šiame sporte nėra svarbiausia, kur kas svarbiau – ypatingas jausmas šokant parašiutu, bendrystės pojūtis su kitais parašiutininkais kopiant į kalną. Paklaustas, kuri šuolio akimirka jaudina labiausiai, G. Skučas sako, kad daugelis žmonių svajoja patirti ir išgyventi skrydžio jausmą, laisvės pojūtį esant aukštai virš žemės, tad laisvo kritimo akimirkos padangėse ir yra pačios nuostabiausios.

Prieš dvejus metus G. Skučui su kitais bendraminčiais teko atlikti rekordinį šuolį parašiutu iš didelio aukščio: „Šokome iš oro baliono netoli Ignalinos, pakilę į daugiau nei šešių kilometrų aukštį. Tai buvo rekordinis šuolis, iki mūsų niekas iš tokio didelio aukščio nebuvo iššokęs. Kylant taip aukštai, reikia turėti ir papildomą kvėpavimo įrangą. Tokiais atvejais ir šuolis gerokai pailgėja. Visi tąkart kilę 12 parašiutininkų iššokome vienu metu. Buvo labai įspūdinga. Tai atsiminsiu visą gyvenimą.“

Sportininkas sako negalįs pamiršti ir vieno pirmųjų šuolių, kuriuos šiandien vadina nelabai pasisekusiais. „Pamenu, Palangoje vyko šventė, buvo privažiavę daug Lietuvos parašiutininkų. Tąkart nusileidau neįtikėtinai toli nuo oro uosto ir teko sukarti nemenką kelią su parašiutu oro uosto link. Kaip dabar prisimenu aplink styrančias aukštas, kone mano ūgio žoles, per kurias reikėjo skintis kelią. Žinoma, tokio nusileidimo negali pavadinti nelaimingu. Blogiau, kai patiriamos traumos. Beldžiu į medį, tačiau esu vienas laimingųjų, kuriam pavyko išvengti rimtų traumų. Tik kartą pasitempiau raiščius.

Parašiutų sportas smarkiai ištobulėjęs, visos šuoliui reikalingos priemonės profesionalios, tad saugumo atžvilgiu jis pasiekęs aukščiausią lygį. Traumų tikimybė labai nedidelė. Žinoma, nesakau, kad nėra visiškai jokios rizikos. Net atliekant pirmą šuolį su instruktoriumi nedidelis procentas rizikos išlieka, tačiau šis sportas toli gražu nėra toks pavojingas, kaip žmonės įsivaizduoja ir kokią nuomonę apie jį susidarę nuo senų laikų. Šiais laikais traumos dažniausiai nutinka dėl paties žmogaus kaltės, pavyzdžiui, norint kitus nustebinti ir atlikti tai, ko daryti negalima. Laikytis taisyklių, viską gerai apskaičiuoti šiame sporte – būtina“, – pabrėžia patyręs parašiutininkas.

Parašiutai vilioja ir senjorus

G. Skučas pasakoja, kad parašiutų sportas kitose pasaulio šalyse populiarus ne tik tarp jaunimo: „Parašiutais entuziastingai šokinėja ir senjorai. Man ypač gražu žiūrėti, kaip septyniasdešimtmečiai azartiškai žavisi šiuo sportu. Ir niekas nesistebi, kai jie skrodžia dangaus platybėse, – kai daug metų tai darai, šuolius atlieki pagal taisykles, nėra ko baimintis. Net nuo kalnų vyresni šokinėja, tai tikrai nėra nutrūktgalviams jauniems žmonėms skirtas sportas. Bendraudamas su vienu amerikiečiu, kuriam jau gerokai per šešiasdešimt, negalėjau nesižavėti jo entuziazmu: žilagalvis taip įkvepiančiai pasakojo apie šį sportą, dalijosi patirtimi, diskutavo apie tai, kaip jam sekasi gaminti parašiutininkams skirtus kostiumus. Tokie pavyzdžiai rodo, kad ir vyresniame amžiuje galima aktyviai sportuoti, o sveiko adrenalino norisi ne tik jauniems.“

Kaip į parašiutininkų veiklą žiūri šeimos nariai, artimieji? „Susitaiko, nes žino, kad atkalbinėti nuo jos nėra prasmės. Be to, jie mato, kaip ilgesingai kyla parašiutininkų akys į dangų ir kaip žiba nusileidus iš dangaus platybių, – sako G. Skučas. – Tomis dienomis, kai organizuojami šuoliai, parašiutininkų šeimos dažniausiai taip pat būna drauge, gamtoje su vaikais puikiai leidžia laiką. Ar antrosios pusės nesusivilioja šia pramoga? Mano žmona šoko parašiutu jau ne kartą. Aktyviai tuo užsiimti nenori, vieno šuolio per metus jai visiškai užtenka.“

Apie ką svajoja daug patirties turintis šios srities profesionalas? G. Skučas sako, kad jam būtų įdomu išbandyti šuolį iš 10 kilometrų aukščio, taip pat nušokti nuo tokių uolų, nuo kurių dar nešokta. „Tačiau net ir nesvajojant, kruopščiai neplanuojant gyvenimas padovanoja naujų skrydžių, malonių staigmenų“, – šypsosi savo veikla degantis parašiutininkas.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ