Į fotografijos meistro Antano SUTKAUS rankas fotoaparatas pateko dar paauglystėje – pirmąjį dar 8-oje klasėje nusipirkęs smalsus paauglys nežinojo, kad fotografija jam taps daug daugiau nei pomėgiu. „Ji tapo mano gyvenimo būdu“, – sako vienas ryškiausių Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjų.

Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

– Antanai, kokie prisiminimai aplanko jūsų vaizduotę apie gimtuosius namus – Kluoniškių kaimą šalia Zapyškio?

– Prisimenu, pabaigę darbus durpyne tekini leidžiamės nuo kalvos Nemuno link išsimaudyti. Smagiausia būdavo, kai pro mus praplaukdavo garlaivis „Kęstutis“, sukeldavęs bangas…

Mėgdavau vis ką nors pasidirbti – ir dviratį pasidariau pats, ir detektorinį radiją. Atsimenu, klausau radijo ir girdžiu – „Kalba Vilnius“. O, galvoju, kalba Vilnius, bet aš radiją juk dirbausi tam, kad Vatikano ar Amerikos radijo pasiklausyčiau!

Kadangi sirgau tuberkulioze, teko ilgai gulėti ligoninėje, sanatorijoje, o tai padarė iš manęs gerą skaitytoją – visą Zapyškio bibliotekos literatūrą perskaičiau. Kiek vėliau eidavau pas tokį žmogų, jis knygas slėpdavo ant aukšto, palėpėje. Sakau jam – neturiu, ką skaityti, ir jis man leisdavo, ką noriu, tą neštis ir nė neprašė grąžint. Atsimenu, taip visą kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ metinį komplektą atradau toje palėpėje. Puikus buvo leidinys, vieno žmogaus, Juozo Keliuočio, kurtas – kokio talento reikėjo būti! O skaitydavau viską – nuo Jono Biliūno iki Justino Piliponio, Vinco Pietario kūrinių.

– Kokie ryškiausi atsiminimai lydi iš mokyklos laikų?

– Atsimenu tokį epizodą, kai, mirus Stalinui, mokykloje išrikiavau klasę ir sugiedojome „Amžiną atilsį duok Josifui, Viešpatie“. Po to žiūriu pro langą – vyrai su ilgais paltais laksto aplink, pasirodo, atlėkė saugumiečiai, o paskui mane išsikvietė direktorius. Galvoju, prasti reikalai mano, mat direktorius išsikvietęs niekada sėstis nesiūlo, – jo kabinete stovi kaip štikas. Aiškinausi, kad tiesiog nutarėme mirusįjį pagerbti. Bet buvo aišku, ką mes norėjome tuo pasakyti... Tiesa, aš buvau nustebęs, kai mus barė, – maniau, kad padarėm grieką, kad išniekinom religinę giesmę, o čia, pasirodo, mes Staliną išniekinom. Tada, aišku, mums jau Sibiru kvepėjo, bet direktorius pasiūlė sandorį – jei stosime į komjaunimą, neišveš. Taip ir atsidūriau komjaunimo organizacijoje, kuri mano gyvenime suvaidino neblogą vaidmenį – padėjo išmokti demagogijos, kariauti su tarybų valdžia tyliai. O mes buvome išmokyti tylėti, nes juk ir už anekdotą į Sibirą veždavo.

– Anksti netekote tėvo, jūsų mama buvo priversta slapstytis, tad matėtės retai. Vėliau netrumpai kankino liga. Daug sunkių patyrimų mažam žmogui…

– Taip, mano biografija – nelengva. Mano tėtis buvo laisvamanis, o iš jo norėjo padaryti bolševiką. Per pirmąsias tarybų valdžios metines vyko kažkoks mitingas, tėtis jame turėjo kalbą sakyti, prieš tai jis ištarė mano seneliui: „Aš tokią kalbą pasakysiu, kad jie aiktelės.“ Pasitaręs su broliais, mano dėdėmis, nutarė... nusišauti. Mamą matydavau retai, nes ji buvo priversta slapstytis dėl tėvo. Tačiau augau su savo seneliais Uršule ir Vincu – jie man atstojo tėvus. Mūsų santykiai buvo idealūs – nė sykio nesu gavęs diržo, senelį vadinau tėčiu.

O kalbant apie ligą, jos kaina – taip pat įvairiapusė. Su mokykla vykdavom padėti valstiečiams nuimti derliaus. Aš jau sirgau tuberkulioze, tad man dažnai būdavo labai silpna, padirbus kraujas iš nosies ir burnos imdavo bėgti. Paskui reikėjo važiuoti namo, o mokytojai pareiškė, kad teks pėdinti pėsčiomis – sugedo mašina. Aš sakau savo draugams: „Jūs kaip norit, aš 18 kilometrų pėsčias nenueisiu, nualpsiu.“ Taigi nusprendžiau likti nakvoti po tuo krūmu, o drauge su manimi liko trys ketvirtadaliai mokyklos. Tada buvo paskelbta, kad mane meta iš mokyklos, mat apkaltino suorganizavus tą pasilikimą, manė, kad dariau tai demonstratyviai. Tačiau iš to įvykio man išlikęs šiltas prisiminimas, kaip mus ūkininkai priėmė, vaišino sūriu, sviestu, duona, pienu. Atsimenu, vienas ūkininkas sakė: „Lietuva nepražus, kol toks gražus jaunimas.“ Atsiminimų daug…

– Fotoaparatą nusipirkote 8-oje klasėje. Kokius darbus būdamas paauglys dirbote, kad jau tada turėjote savų pinigų?

– Fotoaparatui užsidirbau vieną vasarą dirbdamas pas dėdę traktorininko padėjėju, o kitą vasarą – durpyne. Tiesa, durpių vartymas buvo labai sunkus darbas… Bet užtat įsigijau ne tik fotoaparatą, bet ir ryškinimo bei spausdinimo įrangą.

Prisimenu tokį fotografą, kuris keliavo pro šalį ir fotografavo žmones, moksleivius. Man jis parodė, kaip ryškale išryškėja žmogaus veidas. Juk stebuklas, pagalvojau. Tai – tarsi žmogaus sukūrimas. Tiesa, nepasakyčiau, kad minėtas jaunuolis mane įkvėpė, bet man buvo labai įdomu. Atvažiuodavo motociklu ir žurnalistas Stasys Čyvas, jis irgi fotografuodavo. Jis mane ir paragino rašyti visokius straipsnelius.

– Kokie buvo tie pirmieji rašiniai?

– Pavyzdžiui, kadangi dėl tuberkuliozės buvau atleistas nuo fizinio lavinimo pamokų, parašiau apie tai, kad mokyklos sporto salėje daug dulkių: jos grindys nebuvo šluostomos šlapiai, tad dėl to joje nesveika mankštintis. Kad pasiuto mokyklos valdžia dėl tokio mano „skundo“! O man atrodė, kad žurnalisto darbas buvo lyg Tado Blindos: jei pamatai neteisybę, ateini ir ją ištaisai. Tačiau paskui, jau studijuodamas žurnalistiką, pamačiau, kad ne Tado Blindos, bet prastesnis variantas manęs laukia. Vienas dėstytojas (tiesa, vėliau mudu susidraugavome) vis pasakodavo mums apie tai, kaip Lietuvoje neva klesti žemės ūkis. Atsimenu, kartą aš jo paklausiau: „Dėstytojau, kaip čia taip tas žemės ūkis klesti, kad kaimiečiai iš miesto duoną į kaimą vežasi?“ Jis pasižiūrėjo į mane ir sako: „Ateisi perlaikyti darbo.“ Po to buvau iškviestas pas skyriaus vedėją… Taip įnikau į fotografiją, o žurnalistikos ėmiau mokytis neakivaizdžiai, galiausiai buvau išbrauktas iš studentų sąrašų.

– Su metais tas fotografijos stebuklas blanko ar tik ryškėjo?

– Jei fotografija tapo mano gyvenimo būdu, vadinasi, neblanko. Būna kartais, atrodo, išblunka, bet išsimiegi, nauju žvilgsniu pasižiūri ir vėl… O vis vartant pasaulio fotografijos literatūrą atsiveria nauji pažinimo etapai.

– Šiuo metu parodoje „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“ Istorijos namuose eksponuojami darbai, jūsų sukurti dirbant sovietinei nomenklatūrai. Kaip jautėtės dirbdamas to meto elito fotografu?

– Jaučiausi fotografu. Jei būčiau jutęs didelį kompleksą, gal nebūčiau dirbęs. Būdavo įtampos, bet ne vidinis konfliktas, nes turėjau aiškų tikslą – susirasti bendraminčių tarp sprendimus priimančiųjų, paraleliai ėmiau burti fotografus. Kiekvienas turėjome savo temą, ir ne vieno iš mūsų pagrindinė tema buvo lietuvybė.

Bet kokiu atveju, manau, kad bet koks identitetas yra ne tik geri dalykai, ne tik išpuoselėta klasika, bet ir neigiamų dalykų, kritikos, realybės parodymas. Tai atsispindi ir naujausioje mano darbų parodoje.

– Tais laikais jūsų bene didžiausias tikslas buvo įsteigti Fotomenininkų sąjungą?

– Žinoma, taip. Tai buvo vienintelė tokia organizacija Sovietų Sąjungoje. Jai pradėjau vadovauti 1969 metais ir tai dariau dar 12 metų jau atkūrus nepriklausomybę. Iki šios sąjungos įkūrimo ėjau ištisą dešimtmetį, kol galiausiai kultūros ministras Lionginas Šepetys pateikė projektą sąjungai įsteigti. Tiesa, jis man sakė: „Dėkok mano žmonai, nes jei ne ji, dar nebūčiau pasirašęs.“ Pasirodo, žmona jam išūžė galvą, sakydama, esą jau jų vaikai spėjo užaugti per tą laiką, kol aš dėl to sąjungos steigimo pas juos vaikščiojau.

– Menininkams tuo metu teko tilpti į griežtai režimo diktuojamus rėmus. Ar tai jums asmeniškai buvo sunkiausia?

– Sunkiausia man buvo išlaikyti paties išsikeltus reikalavimus ir uždavinius – idealistinius, kuriuos ne visad gal ir įvykdydavau. Dažnai reikia savo uždavinius vertinti ne šios dienos, bet ateities žvilgsniu, pagalvoti, kas bus vertinga kada nors, žvelgiant į perspektyvą. Kai išeini iš šiandieninių reikalavimų, atsiveria galimybės alsuoti kitaip. Tačiau į režimo diktuojamus rėmus nebuvo lengva sutilpti. Kaip ir palaikyti liežuvį už dantų. Atsimenu, fotografavau vieną aukštą valdininką su žmona. Pasakiau jai: „Gražiom moterim lyja“ – užmyniau „leidžiama–neleidžiama“ ribą. Bet man visa tai tuomet atrodė normalu. Jeigu būsi susikaupęs kaip akademikas, išgąsdinsi žmogų, kurį fotografuoji, – jo nematysi. Kalbi taip subtiliai, kad pamatytum žmogaus reakciją veide, kad jo neįžeistum. O reakcijas aš mėgdavau.

– Esate sakęs, kad jūsų kartos fotografai sulaukdavo kritikos dėl to, kad neva „juodino Lietuvą“ vaizduodami ją tikrą, kasdienišką.

– Taip, tekdavo įrodinėti, kad rodėme realybę atvaizduodami tiek valdininkus, tiek kaimo žmones. O juk Lietuvos humanistinė fotografija buvo realizmas – kaip buvo, taip ir fotografuodavome. Tai buvo dokumentika. Fotografiją tikrai nedaug kas vertino ir palaikė. Jau minėtas L. Šepetys man sakė: „Antanai, žinok, ne visi politbiuro nariai mano, kad tavo fotografija yra menas.“ O aš jam atsakiau: „Pasakyk, kurie, – aš pakeisiu jų nuomonę.“ (Šypsosi.)

Tačiau dabar šalyje fotografija klesti. Ypač džiugu dėl spaudos fotografijos, kuri šiandien pasiekusi Vakarų lygį.

– Jūsų fotoaparato taikinyje iki šių dienų išliko žmogus. Kas jums jame įdomiausia iki šiol?

– Žmogų fotografuoti – įdomiausia. O žmoguje man įdomiausias… žmogiškumas. Atsimenu, man tokią mintį kadaise pamėtėjo senosios slavų kalbos dėstytojas profesorius, kai jo paklausiau, kas yra menas. „Žmogaus sužmoginimas“, – atsakė jis man.

Apskritai tikiu ir noriu palinkėti kiekvienam kūrėjui, kad jo darbai ne tik leistų žmogui būti žmogiškesniam, bet ir padėtų jam išlaikyti santykius, kuriuos šiandien dažnai pakeičia, pavyzdžiui, išmanusis telefonas.

– Esate autoritetas daugybei fotografijos meno atstovų, o kas jums buvo didžiausi autoritetai?

– Tie, kurie jautėsi ne autoritetais, bet atsakingais žmonėmis. O kad aš – autoritetas, niekad nepagalvojau. Jeigu būtum autoritetas, turėtum bėgti, nes tokiu atveju neturi ramaus gyvenimo: pusė žmonių tave garbina, pusė tavęs nekenčia. Bet gal aš bendrai per daug rimtai žiūrėjau į gyvenimą, buvau idealistas. Kita vertus, nieko nedaryčiau kitaip, gal tik dar drąsiau.

– Vasario 16-ąją už nuopelnus Lietuvai ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje jums buvo įteiktas Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius. Ką jums reiškia šis įvertinimas?

– Labai juo didžiuojuosi. Ne kur nors Paryžiuje ar Venecijos bienalėje, o Lietuvos prezidentūroje būti įvertintam – ypatingas džiaugsmas. Nors užsienyje irgi nepaprastai gera. Tiesa, sužinojęs, kad gausiu ordiną, net juoktis pradėjau. Man pasidarė smagu, kad gavau tokį apdovanojimą: matote, jis – toks aukštas, ir aš tikrai jo nevertas. Manau, kad šis įvertinimas – apdovanojimas visai kartai, ne man vienam. Nei sakau kalbų patriotinių, nei ką… Na, bet mano darbas – fotografijos, kurios domintų ir veiktų žmones.

– Jau visai netrukus pasirodys dar vienas prestižinės vokiečių leidyklos „Steidl“ išleista jūsų kūrybos fotoknyga apie nomenklatūros gyvenimą. Galimybė bendradarbiauti su tokiais leidėjais – taip pat įvertinimas?

– Tai – didžiulis įvertinimas. Ypač turint omenyje, kad pasaulinio lygio fotografai stovi eilutėje, kad patektų į „Steidl“ kolekciją. Naujasis, jau penktasis, albumas bus platinamas 37 šalyse skirtinguose regionuose. O „Steidl“ leidyklos šūkis yra „Kiekviena knyga – tai meno kūrinys“, ji juo ir vadovaujasi, negaili investuoti į nuotraukų spaudos kokybę. Tiesa, jie išsivežė visus fotoknygai parinktus fotografijų originalus, mat spausdins jas specialiu formatu ir spausdintuvu.

– Jūsų vardo fotografijos archyve sukaupta neįtikėtinas skaičius nuotraukų. Kaip tokią saugyklą sutvarkyti?

– Na, kalbame apie šimtatūkstantinį skaičių – tiek nuotraukų, tiek negatyvų. Žinoma, per tokį ilgą laiką kai kas pradingo, bet skaičius panašus. Juk fotografuota gal 70 metų… O kaip suvaldyti tokią apimtį – nežinia, mano archyve visada buvo netvarka, nes joje galima geriausiai surasti, ko ieškai. (Šypsosi.)

– Šiemet birželį švęsite 86-ąjį gimtadienį. Galima tik pasidžiaugti, kad likimas lėmė tokį ilgą amžių.

– Taip, Dievas mane mylėjo. Užtat dabar reikia dar atidirbti šioje ašarų pakalnėje, bet kiekvienas su malonumu dar pratęstų buvimą čia, tiesa? Ne taip lengva iš jos pasitraukti, galiu tai paliudyti. Tačiau turbūt reikia negalvoti apie tai, verčiau daug dirbti ir teisingiau gyventi – pagal Dievo, Bažnyčios įsakymus, pagal paties sau įsakymus, o tai yra sunkiausia, nes pats sau iškeli didžiausius reikalavimus.

Tačiau senatvė turi ir pranašumų – esi atsakingas tik už savo artimą lauką, kurį gali paveikti savo paties pavyzdžiu. Viskas pasiekta būnant jaunam, daug kas geresnio gyvenime yra nutikę jaunystėje. Užtat mums taip ir gaila, kad ji praeina.

– Kaip nepamesti ūpo, išlikti tokiam veikliam sulaukus garbaus amžiaus?

– Kad aš to garbaus amžiaus nejaučiu. Mano tik kojos negali eiti, bet aš jaučiuosi tikrai jaunas. O atsakant į jūsų klausimą, matyt, reikia rasti savo vietą šitoje gyvenimo dėlionėje. Kai būsi savo vietoje, tapsi naudingas ir bendruomenei.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.