Kadaise Nendrinių kaimo takeliais bėgiojančiam ir save lūpine armonikėle linksminančiam guviam vaikui net į galvą neatėjo mintis, kad jo laukia šviesi ateitis baleto pasaulyje. „Tikrai apie tai nepagalvojau… Mane traukė muzika, tad nebent galėjau prisileisti mintį, kad būsiu dainininkas“, – prisimindamas šypsosi legendinis baleto primarijus, pedagogas, baletmeisteris Vytautas KUDŽMA.

Laimius STRAŽNICKAS

– Ar šiandien jūsų gyvenime dar likę vietos baletui?

– Tyliai vis dar domiuosi Lietuvos operos ir baleto teatru bei Nacionaline Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla, kurių gyvenimo dalimi man yra tekę būti. Kai daugybę metų tam atiduodi visas fizines, emocines ir dvasines jėgas, negali jų taip lengvai ištrinti iš savo atminties.

– O kaip vaikinukas iš Marijampolės rajono atsidūrė baleto scenoje, kai greičiausiai kaime šis menas nebuvo populiarus?

– Vaikystėje kaime tik metus teko pragyventi su elektra, iki tol jos visai nebuvo, tad baleto neteko nei matyti, nei girdėti. Bet radiją turėjome ir galėjome klausytis muzikos. Muzika mane visada traukė. Aišku, prieinamiausia buvo daina. Matydami mano polinkį į muziką, tėvai man nupirko lūpinę armonikėlę, paskui – akordeoną. Nebuvo dienos be dainos. Ko gero, būčiau galėjęs tapti dainininku. Tačiau baleto link mane pastūmėjo mamytė. Ji turėjo neblogą profesiją – buvo labai paklausi siuvėja. Prieš siuvant reikia iškarpas išsikirpti, o tam tiko laikraščiai. Kartą mama netyčia sename laikraštyje pastebėjo skelbimą, kviečiantį mokytis choreografijos. Buvo dar likusios trys dienos. Tada ji pasišaukė mane ir paklausė: „Vyksta priėmimas į choreografijos mokyklą, ar norėtum važiuoti į Vilnių?“ Be dokumentų nuvažiavome į sostinę. Priėmė. Liepė sutvarkyti dokumentus ir laukti žinios, kada atvažiuos komisija iš Maskvos. Ir netrukus atsidūriau Maskvos choreografijos mokykloje.

– Kaip jautėtės patekęs į tokią neįprastą aplinką?

– Maskvoje, pirmą kartą atėjus į baleto salę, mus sustatė prie choreografijos atramos. Patarė, kaip prisilaikyti abiem rankom. Pamaniau, tam, kad judesius geriau išmoktume. Kažką pradėjo aiškinti, o aš nieko nesuprantu. Mano gimtajame istoriniame Nendrinių kaime niekas kita kalba nekalbėjo, tik suvalkietiškai. Bet kai priėjusi mokytoja pradėjo sukioti kojas į priešingą gamtai pusę, skausmingai supratau, kur aš pakliuvau. Mano profesiniai duomenys buvo labai vidutiniški, ir man jau buvo trylika metų. Dabar net sunku būtų tuo patikėti. Pirmiausia, kas krito į akis Maskvoje, – tai nereali drausmė, kuriai turėjome paklusti.

– Kas jums buvo sunkiausia mokantis klasikinio baleto?

– Klasikinio šokio judesių tobulinimas man visada buvo sunkiausia užduotis tiek jo mokantis, tiek ir vėliau, jau dirbant. Man patiko ta nuolatinė kova su savo trūkumais, neleidžianti atsipalaiduoti, tas užsispyrimas, nuolatinis valios ugdymas. To reikalauja klasika.

– Prisimenate, į kokį savo vaidmenį teko daugiausia pastangų įdėti?

– Sunku būtų ką nors išskirti, nes visi pagrindiniai vaidmenys, ypač klasikiniame balete, reikalauja didžiausių pastangų. Būtina padoriai atlikti choreografinį tekstą, susidraugauti su personažu ir išgyventi jį scenoje. Reikia pripažinti, kad ne visuose spektakliuose gryno šokio, to artistui sunkiausio baro, yra vienodai daug. Tačiau bet kuriuo atveju tu visada visiškai išsikrauni. Privalai gerai sušokti pats ir jautriai padėti savo partnerei, kad savo vaidmenyje ji jaustųsi saugiai.

– Nuo ko labiau priklauso sėkmingas balerinos skrydis – nuo partnerio ar jos pačios?

– Paprastai turėtų priklausyti nuo abiejų artistų. Tačiau neretai pasitaiko, kad daugiau lemia partneris, ypač tai atvejais, kai nesutampa pakėlimo tempas ir pritrūksta savitarpio supratimo.

– Ar pasikeitė jūsų požiūris į baletą, kai išaušo jūsų šlovės valanda?

– Šlovės valandos joks bokšto laikrodis nepaskelbia. Po ilgo ir kruopštaus kasdienio darbo ateina periodas, kai tau paklūsta vis svarbesni ir sunkesni šokio požiūriu vaidmenys. Tai šiek tiek leidžia atsargiai džiaugtis. Paskui pavyksta dar vienu karjeros laipteliu pakilti. Bet kiekvienas žingsnis aukštyn darosi vis sunkesnis. Gal deguonies pradeda trūkti? Nejuokauju. Šią mintį sieju su šokio ištverme. Bet kuo aukščiau lipi, tuo ir vėjus stipresnius pajunti. Reikia daugiau pastangų ten išsilaikyti, kad žemyn nenupūstų. O teatre neišvengsi ir iš visų pusių susidarančių skersvėjų. Tik laikykis! Ir jeigu ten, aukštai, ilgiau išsilaikai – tai jau sėkmė.

– Ar už jūsų vaidmenų slypėjo kokios nors asmeninės istorijos, susijusios su nusivylimais, skausmu, liūdesiu ar džiaugsmu?

– Visi šie išgyvenimai ir patirtys prisidėjo prie mano charakterio formavimo. Jie tampa tau jau pažįstami. Dar svarbu savyje išsiugdyti stiprią valią, užsispyrimą, atsakomybės jausmą ar, paprasčiau tariant, užsigrūdinti. Kiekviename vaidmenyje nesąmoningai tuo savo bagažu ir naudojiesi. Nuo savęs juk niekur nepabėgsi, o to ir nereikia...

– Kokio spektaklio labiausiai laukdavote?

– Visi spektakliai ateidavo patys, ne laukiant, o ruošiantis jiems. Būdavo ir tokių, kai per rytinį trenažą ramiai sau dirbi, o po baleto pamokos sužinai, kad vakare turėsi šokti ne savo spektaklį ir ne visiškai pasiruošęs – dažniausiai dėl to, kad sunegalavo kolega, ar dėl kitų priežasčių.

– Kaip manote, kokiems žmonėms atviriausi keliai į baleto aukštumas?

– Žmonėms, iš prigimties apdovanotiems gera mąstysena ir profesijai tinkamu kūnu – tobula daugelio detalių visuma.

– O balete sunkiau vyrams ar moterims?

– Kiekvienam – savi rūpesčiai, bet drįsčiau sakyti, kad moterims. Jeigu man tektų šokti su puantais, trauma būtų iškart garantuota. Pastebėjau, kad vyrai dažnai stovi už balerinos tarsi bandydami pailsėti. O jeigu rimtai, tai dėmesingas partneris gali daug kur palengvinti sunkesnę balerinos dalią.

– O kurie scenoje išsilaiko ilgiau – vyrai ar moterys?

– Sukaupti būtinąjį baleto artisto darbo stažą panašias galimybes turi tiek vyrai, tiek ir moterys. Dalis vyrų scenoje išsilaiko ilgiau vien dėl to, kad jiems yra daug daugiau antraeilių, trečiaeilių vaidmenų, kaip mano atveju – Karenino, Droselmejerio, Kopelijaus, Grafo, Karaliaus, Radžos...

– Ar, būdamas artistas, smarkiai turėjote riboti savo mitybą?

– Iš tikrųjų mitybos beveik neribojau, nes mano profesija reikalavo labai daug jėgų. Tik spektaklio dieną vartodavau mažiau skysčių. Su baletine forma liūdniau būdavo, kai dėl traumos negalėjau visomis jėgomis dirbti klasikinio šokio pamokose, o tai labai svarbu, ir repetuoti. Bet reikėdavo šokti spektakliuose, nes nebūdavo kam pakeisti ar dėl kitų priežasčių.

– Ar menate kuriozinių situacijų, nutikusių per repeticijas ar spektaklius?

– Prisimenu, kai vyko Johano Štrauso spektaklis „Žydrasis Dunojus“, kuriame atlikau Grafo vaidmenį, ramiai sau persirengimo kambaryje prasėdėjau gana svarbią mizansceną. Kolegos kažkokiu būdu sugebėjo situaciją užglaistyti. Į užkulisius uždusęs atbėgau jau per vėlai. Atsipalaiduoti nevalia niekada! Tai buvo toks pirmas ir paskutinis kartas.

– Kaip jūs manote, ar metams bėgant keitėsi klasikinio baleto standartai?

– Tikrai taip. Pastebimai išaugo šokio lygis ir kokybė, atsirado naujos metodikos rengiant šokėjus. Manau, kad tas procesas nesustos ir toliau, nes kitaip ištiktų stagnacija. Svarbu, kad išliktų dvasingumas, kuriam irgi gresia pavojus, nes klasikinis šokis yra pakylėtas – jame daug dvasingumo, savotiškos poezijos. Klasikoje viskas paprasta, bet ne prasta. Klasika parodo tavo, kaip šokėjo, galimybes, o šiuolaikinis šokis to iki galo neatskleidžia.

– Manote, kad klasikinis baletas lengvai suprantamas šiuolaikinei kartai?

– Kas domisi ir lanko teatrą, tas tikrai supranta. Kad ir ne iš pirmo karto, bet tai juk galima pakartoti.

– Kokie buvo didžiausi iššūkiai jūsų karjeroje tiek scenoje, tiek ir kitus darbus dirbant?

– Sunku tiksliai apibūdinti, ką tai reiškia. Jeigu negali susidoroti su iššūkiais, tai jų ir nesiimi arba tiesiog tau jų netenka, nes viskas būna suplanuota ir apgalvota. Darbo metu paaiškėja, ar tai iššūkis, ar tik didesnių pastangų reikia geram rezultatui pasiekti. Sunkesnių situacijų buvo ne viena, bet nežinau, ar tai vadinčiau iššūkiu. Nenuspėjamų iššūkių reikia vengti, nes su jais ir meninės vertybės gali išgaruoti. Scena – ne vieta eksperimentams.

– Ar baleto pasaulyje sutikote daug asmenų, kurie turėjo didelę įtaką jūsų karjerai?

– Manau, tai ypač svarbu mokantis. Pamatai talentus, šokančius scenoje, ir pagalvoji: „Gal ir aš taip galėsiu ir sugebėsiu.“ Jie irgi lankė mokyklą, baleto pamokas, tobulino savo kūną, kaip ir aš dabar. Tai išlieka atmintyje. Pradėjus dirbti teatre ir įgyjant daugiau patirties, supranti, kad ne viskas taip paprasta ir greitai pasiekiama. Reikia nuolat kovoti su savo trūkumais, tobulėti. Ir noras lygiuotis į idealus tolsta. Atsiranda siekis susikoncentruoti į save, pagal išgales kuo daugiau iš savęs išspausti. Tai labai svarbu siekiant savo idealo.

– Kaip šiandien atsimenate paskutinį savo spektaklį, kurį atšokęs daugiau nelipote į sceną?

– Prisimenu su dideliu jauduliu. Tai buvo nedidelis Radžos vaidmuo Liudvigo Minkaus balete „Bajaderė“ mano 70-mečio proga.

– Ar tada jau žinojote, ką veiksite po to?

– Kiek anksčiau, dar būdamas scenoje, pradėjau dirbti M. K. Čiurlionio menų mokykloje duetinio šokio mokytoju. Po to, nuo 2005 iki 2017 metų, dirbau Lietuvos operos ir baleto teatro baleto pedagogu-repetitoriumi. Turėjau sukaupęs didelę sceninę patirtį, tai man labai pravertė šiame darbe.

– Jūsų dukra Rūta, kaip ir žmona Sigita Vabalevičiūtė, – taip pat baleto žmonės. Ar dukros pasirinkimą tapti balerina priėmėte su džiaugsmu, o gal bandėte ją atkalbėti?

– Priėmiau su labai dideliu rūpesčiu. Tačiau tuo metu buvo susiklosčiusios kelios tam palankios aplinkybės, todėl per daug neprieštaravau. Be to, dalį vaikystės Rūta praleido teatre kartu su mumis, tėvais, dar ir spektakliuose kartais dalyvaudavo. Tad toks jos siekis atrodė kaip ir logiškas.

– Ką jums norėtųsi šiandien pasakyti jauniems žmonėms, svajojantiems tapti baleto šokėjais?

– Labai gerai pagalvoti. Jaunieji galbūt dar mažai suvokia, kas jų laukia, bet tėvai tikrai žino, kokia tai sunki specialybė. Viską rimtai apsvarsčius šeimoje reikėtų kreiptis į specialistus, kad jie įvertintų profesines galimybes. Čia labiau kalbu apie profesionalų baleto artisto kelią.

– Kas šiandien jus labiausiai džiugina ir teikia pasitenkinimo bei stiprybės?

–Visos mano veiklos jau baigėsi. Didžiausias malonumas dabar – poilsis gamtoje, dar tenka nemažai padirbėti sode. Mane labai džiugina miškas, ypač kai ten pilna grybų, o ir pro uogas negaliu praeiti. Sunkiai, bet dar į valtį sutelpame aš, sūnus Ramūnas, anūkai Vakaris ir Vėjas. Kai išplaukiame į ežerą, visos žuvys nuo mūsų pabėga. Keturiese valtyje su ta pačia pavarde – fantastiškai gera!

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.