Balandžio 26-ąją, minint Tarptautinę šokio dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) bus pristatytas dviejų dalių šiuolaikinės choreografijos vakaras „Hommage à Čiurlionis“, skirtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui.

Pirmoje dalyje publika išvys choreografės Editos Stundytės pagal kompozitoriaus Arvydo Malcio muziką sukurtą vienaveiksmį šokio spektaklį „PraRegėjimai“. KVMT orkestrui diriguos teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Antroje vakaro dalyje KVMT baleto artistai – Romanas Semenenko ir Daria Verovka (Ukraina), Elly Bruno ir Aurora Ruvoletto (Italija), Bernatas Blay Boschas (Ispanija) ir Mantas Ūsas (Lietuva) – pristatys autorines šokio kompozicijas pagal specialiai jiems Yanos Shliabanskos (Ukraina), Dylano Iuliano (Italija), Kristijono Lučinsko, Donato Bielkausko, Jono Raudoniaus, Andriaus Stakelės (Lietuva) sukurtus elektroninės muzikos garso takelius.

Tiek baleto artistai, tiek ir kompozitoriai įkvėpimo sėmėsi iš M. K. Čiurlionio kūrybos: paveikslų ir muzikos. Įdomi ir pačių kūrėjų sąveika – skirtingos tautybės, kūrybinės patirtys ir santykis su Lietuvos genijumi. Meniniam dialogui norėta pakviesti tiek jaunus, savo karjerą tik pradedančius, tiek jau įvertintus, pripažintus Lietuvos ir užsienio kūrėjus.

Nuo minties iki ramybės

„Kompozicijoje, kurią pavadinau „Mindscapes“ (Minčių peizažai), noriu parodyti žiūrovams minties transformacijos procesą – nuo idėjos, gimstančios žmogaus galvoje, iki kažko „materialaus“ – teigia Roman Semenenko. Atspirties tašku man tapo paveikslas „Mintis“, priklausantis paveikslų ciklui, kurį M. K. Čiurlionis sukūrė intensyvių dvasinių ir meninių ieškojimų laikotarpiu. Šis paveikslas perteikia minties koncentracijos, meditacijos ir perėjimo iš materialaus į dvasinį pasaulį idėją. Apšviesta forma gali simbolizuoti žmogaus sąmonę, sielą ar idėją.

Kaip M. K. Čiurlionis anuomet, taip ir aš jaučiuosi esantis savo dvasinių ir meninių ieškojimų kelyje. „Mintis“ skatina mane apmąstyti patį mąstymo procesą: kaip nematoma įgauna formą, kaip gimsta idėja ir tampa pasaulio dalimi. Būtent tuo noriu pasidalinti su žiūrovais – savo mintimis. Tik jei M. K. Čiurlionis tai darė tapydamas, aš tai darau kurdamas choreografiją. Noriu pristatyti savo šokio viziją: kokį šokį regiu savo mintyse, kokias emocijas jis manyje sukelia ir kokia energija mane užpildo.“

Tuo tarpu choreografę Daria Verovka įkvėpė gerai žinomas M. K. Čiurlionio paveikslas „Ramybė“. Jame kalno papėdėje regime akis, žvelgiančias į ramų vandenį, kuriame atsispindi kalnas. Atliepdama paveikslą, savo šokio kompoziciją Daria pavadino „Vidujinis žvilgsnis“, kviesdama pažvelgti į savo vidų ir išvysti savo tikrąjį „aš“. Pasak choreografės, kompozicijos idėja kilo iš minčių apie tai, jog kiekvienas žmogus, turi savo šešėlinę pusę – pasąmonę. Tik pripažindamas, priimdamas ir išmokdamas su ja sugyventi, žmogus pasiekia harmoniją su savimi ir pasauliu, galiausiai atrasdamas ramybę. O tai ir yra tiesioginė nuoroda į paveikslo pavadinimą.

Angelo pasaka

„Mano choreografijos „Gyvybės kurjeris“ pagrindu tapo paveikslas „Angelas (Angelo preliudas)“, - pasakoja Mantas Ūsas. Sakydamas „pagrindu“, turiu omenyje atspirties tašką savo šokiui, nes kiekvienas išgyvename ir interpretuojame kūrinius savaip. Nesiekiau nieko iliustruoti, tiesiog norėjau įgyvendinti viziją, kurią man sužadino paveikslas – jo nuotaiką, personažus, istoriją ir t. t. M. K. Čiurlionio paveikslo mistiškumas neišvengiamai diktavo ir tam tikrą šokio simbolizmą. Tačiau, įkūnydami choreografines idėjas kiekvienas pridedame savo „prieskonių“.

Aurora Ruvoletto įkvėpimo savo kūriniui sėmėsi iš paveikslo „Pasaka II“, kuriame vaizduojamas kūdikis, sėdintis ant aukštos kalvos ir tiesiantis rankytes į pienės pūką. Virš jo sklendžia erelis, kuris choreografės vizijoje jis stengiasi apsaugoti vaiką. Šią sceną gaubia paslaptinga saulėlydžio šviesa, juntamas švelnus vėjelis, judinantis žolę ant kalvos.

„Šokio kompozicijoje nusprendžiau sukurti duetą: vyras įkūnija erelį, o moteris – kūdikį. Kiekvienam stengiausi sukurti savitą kūno kalbą ir perteikti atmosferą, kuri būtų tokia pat švelni kaip paveikslo fonas. Sekant muzikos harmonijos eiga, šokiu pasakojama, jog iš pradžių erelio bijojęs vaikas palaipsniui ima vis labiau juo pasitikėti, nes supranta, kad paukštis nėra jo priešas, o sergėtojas. Savo kompozicijoje mėginau perteikti M. K. Čiurlionio paveikslams būdingą statiškumą, kuris užpildo drobę, o šiuo atveju – mano choreografiją – įžvalgomis dalinosi choreografė.

Transcendentinė mistika

Kompoziciją „Paskutinis šviesos blyksnis“ Bernat Blay Boch kūrė, remdamasis antruoju paveikslu iš ciklo „Laidotuvių simfonija“. „Tai, kaip M. K. Čiurlionis perteikia paskutinį žmogaus saulėlydį, įkvėpė mane naujai interpretuoti šią perėjimo į anapusybę, mirtes akimirką – ne kaip kažką bauginančio, bet kaip gražų reiškinį. Per susitaikymą su mirtimi galima rasti vidinę ramybę – mintimis dalinosi choreografas.

Šokio kompozicijoje vaizduoju moterį gyvenimo pabaigoje. Ją lydi trys vyrai, simbolizuojantys mirtį. Kartu jie keliauja per jos paskutinį saulėlydį. Tai nėra pabaiga, o virsmo momentas. Saulė ir saulėlydis yra pagrindiniai M. K. Čiurlionio paveikslo elementai, todėl siekiau perkelti tą pačią energiją į šokį, atskleisdamas melancholijos ir švelnaus švytėjimo jausmą.“

Elly Bruno sukurta šokio kompozicija „Neregimųjų aidai“ vaizduoja gyvenimą, slypintį M. K. Čiurlionio „Miške“ – vietoje, kur gamta vis dar saugo paslaptingą senųjų dvasių energiją. Įkvėpta unseelie fae – škotų folklore minimų tamsiųjų fėjų, autorė atgaivina būtybes, gyvenančias miško šešėliuose – sunkiai pastebimas, pavojingas, bet sykiu trapias bei jautrias. Miškas yra jų pasaulis, kuriame sugyvena grožis ir paslaptis.

Choreografiją atlieka trys baleto šokėjos, skleidžiančios moterišką energiją – gaivališką, nesutramdomą, giliai įsišaknijusią gamtos ritmuose. Šokėjų judesiai įkūnija šią stebuklingą, transformuojančią galią. „Mano tikslas – kad muzika ir choreografija įtrauktų žiūrovus į užburiantį pasaulį, kuriame galima patirti miško paslaptį ir grožį“ – teigia Elly.

Pranešimas spaudai.