„Mintis – tarsi kūdikio embrionas. Ji auga, vystosi, bręsta, įgyja naujų pavidalų ir galop tampa kūnu – skulptūra“, – šypsosi didelius darbus kuriantis didelis žmogus skulptorius Arūnas SAKALAUSKAS. Godžiai ragaujantis pasaulį ir čia pat primindamas, kad gerai visur, bet namie – geriausia.

– Arūnai, didelio žmogaus – platūs mostai? Kodėl pasirinkote monumentaliąją skulptūrą?

– Mano sudėjimas tikrai nemenkas. 196 cm į viršų, manau, pakankamai daug. Argi ne taip? Tačiau patinka ir mažos skulptūros. Pastebiu, kad bėgant metams mano darbai keičia apimtis. Kodėl rinkausi monumentalistiką? Nežinau. Taip susiklostė gyvenimas. Vyko konkursai, norėjosi išbandyti save.

– 1994-ieji. Jūsų sukurtas paminklas Antanui Baranauskui – pirmasis kūrinys, pelnęs Lietuvoje aukščiausią apdovanojimą – Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Solidus įvertinimas?

– Be abejo, juolab kad visai netikėtas. Tikrai nežinojau, kad pelnysiu tokį apdovanojimą. Anykštėnai – kuklūs žmonės, savo ketinimų iš anksto nepasako. Tad premija man buvo lyg žaibas iš giedro dangaus. Gerąja prasme. Staigi ir nė nenujausta. Ir tai sužinojau ne iš radijo ar kitų žiniasklaidos priemonių, o iš vieno pažįstamo lūpų. Sutrikau valandėlei. Pamaniau: „Oho! Ir tai apie mane?!“

– Kodėl paminklas būtent poetui, dvasininkui A. Baranauskui?

– Ši istorija seniai nuskambėjusi, tačiau priminsiu. Mažeikių rajone yra toks nedidelis miestelis Seda. A. Baranauskas ankstyvoje jaunystėje tame miestelyje dirbo raštininku. Vienas Sedos šviesuolis man pasiūlė įprasminti liaudies dainiaus vardą – taip kilo mintis pastatyti paminklą. Tačiau ne jaunuoliui Antanui atminti, o vyskupui, rašytojui A. Baranauskui įamžinti. Sukūriau projektą, jis patiko. Tačiau tai buvo virsmų ir pokyčių metas, 1989–1991 metai: keitėsi Sedos miestelio valdžios, drauge ir požiūriai – apie viską ir į daug ką. Mainėsi ir mecenatai, pasišovę remti projektą, tad jis nugulė kūrybinėse dirbtuvėse ir jokia veikla nevyko. Kol vieną dieną užsuko Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio memorialinio muziejaus direktorius, kultūrologas Vytautas Balčiūnas. Pamatė projektą, susidomėjo. Pasiūlė paminklą statyti Anykščiuose. Pakalbėjome, padiskutavome ir vėl viskas nutilo.

– Ir tada su žmona aktore Virginija Kochanskyte išskridote į Jungtines Amerikos Valstijas?

– Išskridome net nebetikėdami, kad A. Baranausko projektas kada nors taps monumentu. Pagalvojome, padiskutavome, pakalbėjome, ir viskas pasibaigė. Tačiau už Atlanto mus pasiekė žinia, kad Anykščiuose vis dėlto iškils paminklas tautos dainiui. Ar apsidžiaugiau? Žinoma! Panorau kuo greičiau grįžti namo ir kibti į darbus. Užliejo didžiulio entuziazmo banga.

– Ir tuoj pat suskubote į Lietuvą kuo greičiau užkurti kūrybinio proceso?

– Tas procesas truko kelerius metus. Išgimdyti monumentą nėra paprasta. Pirmiausia reikėjo atsigabenti akmenį. Ne iš kokio nors Lietuvos karjero, o iš atokaus Ukrainos miestelio. Be abejo, tai nebuvo vientisas granito luitas, o net nepamenu, kiek akmens grynuolių, kurie buvo jungiami, šlifuojami, kaldinami. Tai ilgas ir sudėtingas procesas. Svarbiausi skulptoriaus darbo įrankiai? Jų yra tiek daug ir tokių įvairių – visų neišvardysi. Skulptorius yra ne tik kūrėjas, bet ir darbų organizatorius ir tuo pat metu vykdytojas. Vienu metu jis yra ir idėjos įgyvendintojas, ir didelės įmonės direktorius.

– Tačiau kūriniai sveria keliasdešimt tonų. Papasakokite, kaip gimsta skulptūra, kurios į rankas nepaimsi ir ant darbastalio nepadėsi.

– Sukurti monumentą vienam fiziškai nebūtų įmanoma. Triūsia didelė komanda įvairių specialistų, pasitelkiama daug mechanizmų. Reikia ir laiptų, ir keltuvų. Vienas nei pakelsi, nei paneši, nei paveši – juk kalbama apie milžiniškus svorius. Paminklas gimsta ne išsyk. Iš pradžių sukuriamas daug kartų sumažintas būsimos skulptūros maketas. Tuomet iš gipso ar molio lipdomas originalaus dydžio kūrinys – taip sukuriamas viso paminklo vaizdas. Ir tik tuomet imamasi akmens – kalamos ir jungiamos atskiros dalys. Skulptūros kūrimas – ilga ir sudėtinga kelionė.

– Ar nukaldinti abstrakčią skulptūrą paprasčiau nei konkretaus žmogaus atvaizdą?

– Tai yra labai didelis darbas, kuris ne visada pastebimas ir įvertinamas. Daug laiko užima kūrybinis pasiruošimas – reikia sukaupti, įvertinti daug istorinės dokumentinės medžiagos, kad galvoje susidėliotų portretas. Dokumentalus portretas yra viena, tačiau juk per jį reikia išreikšti visą gyvenimą, veiklą, charakterį, vidinę būseną, laikotarpį. Menininkas savitai pažiūri į asmenybę ir jos įkūnijimą. Paminklai poetui vysk. A. Baranauskui, Lietuvos himno kūrėjui Vincui Kudirkai, iš Kuršių nerijos kilusiam Karaliaučiaus universiteto rektoriui ir švietėjui Liudvikui Rėzai, vyskupui Jurgiui Matulaičiui… Šiuos žmones pirmiausia reikėjo pažinti iš arčiau. Perskaityti apie juos, išgirsti, išstudijuoti įvairius istorinius šaltinius. Kad galėtum atvaizduoti raukšlę kaktoje, perteikti mimiką. Galiausiai – kad skulptūra išsaugotų amžiaus ypatumus. Kiekviename kūrybiniame procese apie tai galvoju.

– Tikriausiai ne veltui dažniausiai renkatės tvariausią medžiagą – akmenį?

– Akmens skulptūrų aptinkama nuo Antikos laikų. Be abejo, granitas – laikui nepavaldi medžiaga. Tvirta, atspari gamtos stichijų poveikiui. Tačiau esu sukūręs darbų ir iš nerūdijančiojo plieno, bronzos. Neskirstau darbų į ypatingus ir nesvarbius. Kiekvienas jų yra mano kūdikis – gimęs iš ilgiau ar trumpiau brandintos minties, kuri pirmiausia nugula į piešinį, maketą, trimačius vaizdus. Vartai, lieti, sukioji, dėlioji. Mintis – tarsi kūdikio embrionas. Ji auga, vystosi, bręsta, įgyja naujų pavidalų ir galop tampa kūnu – skulptūra. Tai savotiškas kūdikio gimimo procesas – nuo užsimezgimo motinos įsčiose iki pirmojo oro gurkšnio. Ar įmanoma nemylėti savo vaiko?!

Kiekvienas mano kūrinys, radęs vietą po saule, – tarsi iš namų išėjęs vaikas, už kurį visada jaučiuosi atsakingas: už jam skirtą kritiką ir už pagyrimus. Kas rytą, važiuodamas pro šalį, apžiūriu Klaipėdoje nutūpusias savo „atžalas“. Kaip antai moderniosios dekoratyvinės skulptūros darbus Klaipėdos skulptūrų parke. Moderni, ant klasikos pamatų išaugusi plastinė meno raiška yra prasminga ir neatskiriama nuo kūrinio idėjos net abstrakčiose kompozicijose. Toks mano kūdikis – abstrakčių formų arka uostamiestyje „Vieningai Lietuvai“. Kitas mano kūrinys – paminklas nenuilstančiam keliautojui Antanui Poškevičiui-Poškai, Lietuvos motociklininkų simboliui. 1928-aisiais Poška tapo pirmuoju Lietuvos motociklininku, apvažiavusiu Baltijos jūrą, Egiptą ir daugelį kitų valstybių. Mokslininkas, antropologas, žurnalistas, vienas pirmųjų Lietuvoje esperantininkų kartu su kitu žinomu keliautoju Matu Šalčiumi 1929 metais, vedami smalsumo ir pasaulio pažinimo troškulio, nukeliavo net iki Indijos. Štai taip. Visus savo „vaikus“ paglostau, apžiūriu, ar neatsirado koks nors įtrūkimas...

– Pakalbėkime apie lietuvybę. Kaip išsaugoti savo identitetą šiandien, kai pasaulį stengiamasi niveliuoti? Kas jus liūdina?

– Liūdina, kad tai, kas mus subūrė atgimimui, – per sovietmetį nesunaikintas tikėjimas, kad mes galime būti nepriklausoma Lietuvos valstybė, turinti idėją, kad esame išsaugoję tapatybę, kad suvokiame savo vientisumą, – nyksta. Šiame globaliame pasaulyje, kur naikinami skirtumai, lietuviai, jei nenori išnykti, turi išlaikyti savo kalbą, tradicijas, kultūrą ir valstybę. Turime suvokti, kad pasauliui esame įdomūs tik savastimi. Tik savitai mąstančių žmonių tikrovė yra gili ir daugiaprasmė. Būtina visomis įmanomomis priemonėmis auginti Lietuvą žmoguje nuo pat mažumės. Svarbu ne bėgti nuo savo šaknų, o stengtis jas puoselėti ir išsaugoti. Savo kūryboje stengiuosi išlikti savimi. Etniniai dalykai perduodami genais – savasties neišrausi.

– Arūnai, jūs – žemaitis iš Telšių? Ir visą gyvenimą esate ištikimas savo žemei – neišsidanginote į sostinę ar kitą etnografinį regioną?

– Gyvenau ir Vilniuje, ir Kaune. Gimiau Klaipėdoje, vėliau tėvai išvažiavo į Telšius. Tačiau jūros trauka visad buvo didelė. Mano sielai būtinas tas neaprėpiamas vanduo – kad mintys išsivaikščiotų. Upė ar ežeras – toli gražu ne tas pat. Patinka Klaipėdos masteliai – čia nėra automobilių spūsčių, čia žmonės labiau atsipalaidavę, čia ramiau nei didžiuosiuose miestuose. Ir drauge visko pakanka. Klaipėdoje turiu savo dirbtuves, subūriau didelę komandą talkinančių žmonių. Atsirado bendrystė.

– Kad jau apie bendrystę... Kokioje gyvenimo kryžkelėje susikirto jūsų ir aktorės Virginijos Kochanskytės keliai?

– Mes kartu – per keturiasdešimt metų. Visada kaip per sviestą? Nėra namų be dūmų. Tačiau visus klausimus galima išsiaiškinti, tik reikia kalbėtis. Svarbiausia – tarpusavio supratimas. Mus sieja kūryba, panaši aplinka, bendri draugai. Mus vienija netgi skirtumai – būtų neįdomu, jeigu visi būtume vienodi. Savo kitoniškumu papildome vienas kitą. Bendrystės atradimas – didelė dovana.

– Ir kaip jūs suradote Virginiją – vienintelę širdies draugę ir gyvenimo bendražygę?

– Buvo toks spektaklis „Vaikų dienos“. Tuomet pirmą kartą pamačiau ją. Tai nutiko Šventojoje. Sudomino ir spektaklis, ir Virginija. Ėmiau sekti jos pasirodymus. O vieną vasarą, lankydamasis bičiulio namuose Nidoje, vėl pamačiau Kochanskytę, glostančią katiną. Pamaniau, mūsų keliai kažkaip vis susipina… Vėliau nuėjau į Klaipėdos dramos teatre vykusį spektaklį, kuriame Virginija vaidino. Susitikome, pasikalbėjome Danės pakrantėje...

– Ilgai keliavote vienas pas kitą?

– Sakyčiau, viskas klostėsi pamažėl. Virginija pakvietė atvykti į Kauną. Susitikome ten. O šiandien mūsų bendrystė skaičiuoja kone pusę amžiaus. Tie skaičiai ir stebina, ir glumina. Primindami apie didelį gyvenimo greitį.

– Svajonės veda pirmyn, žmogus gyvas tol, kol turi idėjų. Banali tiesa?

– Turiu įvairių sumanymų. Esu darbo procese. Darbų tiek daug, kad nebežinau, kaip iš jų išlipti. Ir dar atsirado didelis noras keliauti. Ne šiaip sau be tikslo, bet ir susipažinti su naujais menais, kultūromis. Aplankyti miestus, meno galerijas, operas. Muzika man labai artima. Ji traukia, šaukia. Atsirado grupė mano vadinamų bendrapročių, pasišovusių keliauti ir atrasti, pažinti, ragauti. Smagus tas vienodos jausenos bendrumas. Turime planų iki lapkričio mėnesio: Roma, Madridas... Neaplankytos galerijos, rūmai – daug kalbų ir diskusijų.

– Įdomus tas pasaulio tyrinėjimas! Aplankėte Kiniją, Indiją, stažavotės Paryžiuje, Londone, Lisabonoje. Čia vis tas smalsumas, sumišęs su noru įgyti patirties?

– Turbūt. Juk Kinija yra XXI a. šalis, kuri keliasi iš Viduramžių, nors skulptūros yra labai senos. Mačiau kaimą, kur net kelio nėra: maistą, mantą – viską, ko reikia, šerpai atneša ant savo nugaros. Įdomu pamatyti, kaip žmonės renka arbatžoles, kaip gyvena be televizijos ir informacijos.

Europoje skulptūros tendencijos, kryptys, problematika yra labai įvairios. Barselonoje kuriama pagal programas, temas, projektai ruošiami net septynetą metų, paskui suvažiuoja atrinkti skulptoriai iš viso pasaulio ir metus kuria skulptūrą miestui. Tarkime, Londone kuria skulptūras globalinėmis temomis. Mačiau per trijų metrų marmuro skulptūrą luošai moteriai, gimusiai be galūnių. Ji pagimdė sveiką kūdikį. Tas paminklas – odė motinystei.

– Tačiau iš visur, kad ir kur nukeliautumėte, mieliausia sugrįžti namo – į gimtąją Klaipėdą?

– Pasaulis šiandien tapo atviras ir ranka pasiekiamas. Namų ilgesys visada yra tavyje. Kelionės – tai naujos pažintys, o namai yra tavo vieta po saule.

Projektą „Nuo meno iki funkcionalumo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.