Švedija – trečia pagal plotą Europos Sąjungos (ES) šalis. Čia ypač gerbiamos žmogaus teisės, o tarpusavio santykiai grindžiami pagarba ir pasitikėjimu. „Pasitikėjimas kitais ir savo valstybe, matyt, ir yra pagrindinis mūsų bruožas, kurį labai vertiname“, – pabrėžia Švedijos ambasadorius Lietuvoje Larsas WAHLUNDAS.

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

– Šiandien Švedija yra ta šalis, į kurią dažnai lygiuojasi kitos ES narės: kokybiškas nemokamas švietimas, sveikatos apsauga, konkurencingi atlyginimai ir socialinė gerovė. Koks buvo Švedijos kelias link to, ką dabar matome?

– Reikėtų pradėti nuo žvilgsnio į praeitį. XVII a. mes buvome galinga valstybė. Kaip, beje, ir Lietuva. Mums lemiamu posūkiu tapo Poltavos mūšis – jis lėmė jėgų pusiausvyrą Šiaurės ir Rytų Europoje ir Rusijos, kaip didžiosios valstybės, iškilimą. Tiesa, nors mes nebebuvome didžiulė imperija, XVIII a. buvo mūsų meno ir mokslo atgimimo laikas. Pavyzdžiui, mūsų astronomas ir fizikas Andersas Celsijus apibrėžė temperatūros matavimo vienetą. Deguonį 1769 m. išskyrė ir aprašė švedų mokslininkas Karlas Vilhelmas Šelė.

Deja, kiek vėliau Švediją ištiko tikra tragedija. 1808–1809 m. vyko paskutinis Švedijos–Rusijos karas. Po jo iš Švedijos buvo atimta ir prie Rusijos prijungta Suomija. Mes 600 metų buvome viena valstybė. XIX a. pirmojoje pusėje Švedija buvo tarp vargingiausiai gyvenusių valstybių Europoje. Nemaža dalis visuomenės emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.

Švedijos sėkmę lėmė nemažai priežasčių, bet atspirties taškas galėtų būti finansų ministro Johano Augusto Gripensteto veikla. Jis turėjo savo požiūrį į tai, kaip turi keistis valstybė, ir jo vykdomos reformos davė didelį postūmį – J. A. Gripenstetas sukūrė pagrindą ekonomikos raidai. Nuo 1840 m. iki Pirmojo pasaulinio karo Švedijos ekonomika žengė didžiuliu tempu. Tuo periodu buvo įsteigtos garsios įmonės, žinomos iki šiol: „Ericsson“, SKF, „Alfa Laval“, „Volvo“, „Saab“. Nuo 1920-ųjų šalį su pertraukomis valdant socialdemokratams, 1938 m. buvo sudarytas darbdavių ir darbuotojų susitarimas, vadinamas Saltšiobadeno susitarimu. Jis įtvirtino Švedijos darbo rinkos normą – kolektyvinius darbdavių ir profesinių sąjungų susitarimus. Šis modelis paremtas tuo, kad šalys turi susitarti be vyriausybės įsikišimo. Po Antrojo pasaulinio karo Europa buvo smarkiai sugriauta, o tai lėmė ir didelį eksportą iš Švedijos.

Dabar mes bandome priimti naujuosius laikus ir jų taisykles, prisitaikyti prie poreikių. Apie tai byloja ir mūsų vienaragiai: „Spotify“, „Klarna“ ir kt., kompiuterinių žaidimų industrija. Visgi šie laikai nėra lengvi. Kinija yra gana nenuspėjama, Jungtinės Amerikos Valstijos – taip pat. Taigi turime stiprinti europinę partnerystę, kartu ir prekybą pačioje Europoje. Apibendrindamas šalies padėtį galiu pasakyti, kad mūsų verslai, pramonė laikosi puikiai ir mes galime sau leisti užtikrinti žmonių gerovę.

– Pakalbėkime apie iššūkius. Švedija yra valstybė, kurioje nori gyventi ne tik švedai, tad migracija, matyt, yra ta problema, su kuria susiduriate?

– Taip, Švedijos statistikos agentūros duomenimis, apie 20 proc. šalies gyventojų nėra gimę Švedijoje. Nemažai tų gyventojų yra europiečiai, dalis atvyko iš šalių už Europos ribų. Kai kurie imigrantai adaptuojasi labai gerai, bet kai kurių integracija mums kelia didelių iššūkių. Kita vertus, mums tai suteikia galimybių. Visa Europa kenčia nuo demografinių iššūkių. Mes negalime padidinti gimstamumo staiga, tad darbo rinkos poreikiai iš dalies tenkinami pasitelkiant imigrantus. Tai daroma ir Lietuvoje.

Beje, dėl demografinių iššūkių turėjome peržiūrėti pensinį amžių – pavėlinome jį iki 67 metų. Vidutinė tikėtina moterų gyvenimo trukmė mūsų šalyje siekia 85 metus, vyrų – 82, tad išeiti į pensiją 62 ar 64 metų tiesiog yra per anksti. Politiniai partneriai pasiekė susitarimą, kad ta riba turi būti 67 metai, bet, žinoma, žmonės ir toliau gali likti darbo rinkoje.

– Ar buvo lengva susitarti tokiu jautriu klausimu?

– Be abejo, nebuvo. Tačiau mes turime labai senas demokratines tradicijas, ir kiekvienas sprendimas priimamas gerai apgalvojus. Be to, Šiaurės šalims, ne tik Švedijai, būdingas didelis pasitikėjimas, ir pirmiausia – savo valstybe. Aišku, sudėtinga, kai nemažai migrantų naudojasi mūsų gerove, gauna dideles išmokas, bet nesistengia įsilieti į visuomenę, nes atvyko iš šalių, kur pasitikėjimas vyriausybe yra mažas ar jo apskritai nėra. Todėl ir kalbu apie integracijos svarbą ir mūsų vertybes. Mums savaime suprantama, kad dirbantis žmogus moka mokesčius, nes jais išlaikoma sveikatos apsauga, švietimas, į pensiją išėję asmenys. Ir kai mokesčius mokėję asmenys išeina į pensiją, jie tikisi to paties. Tai – kartų sutarimas.

– Švedija – viena iš žaliausių pasaulio valstybių, planuojanti iki 2045 m. ekonomiką padaryti klimatui neutralią. Kiek tai svarbu jūsų šaliai?

– Iš tiesų Švedija yra viena iš žaliausių šalių, ir tai – mūsų prioritetas, bet kalbėdamas šiuo klausimu visada atkreipiu dėmesį, kad svarbu kalbėti ir apie valstybės atsparumą, nepriklausomumą. Pats prisimenu 1973 m. ištikusį naftos kainų šoką. Mes buvome smarkiai nuo naftos priklausoma valstybė. Nafta buvo naudojama net namams šildyti. Ta krizė buvo didžiulė. Tuomet imtasi daug pokyčių, pavyzdžiui, buvo skiriamos subsidijos namams apšiltinti, tvaresniam šildymui įdiegti. Švedijoje yra gana šalta, tad mes turime šildytis. Pavyzdžiui, pasitelkę geotermiją. Tai – gamtai nekenksmingas būdas, kartu ir pigesnis. Kitaip sakant, svarbu rūpintis žaliuoju kursu, bet tai neturi būti vien mada ar to neturi būti siekiama visomis išgalėmis, kai, pavyzdžiui, gamybos srityje naudojamos žaliosios technologijos, tačiau pagal kainą jos yra absoliučiai nekonkurencingos ar net nuostolingos. Turi būti galvojama, kaip subalansuoti mūsų tikslus ir išlaikyti Europos šalių atsparumą, didinti jų nepriklausomybę nuo iškastinio kuro. Taip mes didiname ir savo saugumą.

– Švedija pareiškė, kad iki 2030 m. padidins gynybos išlaidas nuo 2,4 iki 3,5 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai taip pat byloja apie atsparumo, nepriklausomybės didinimą?

– Mes, kaip ir kitos šalys, turėjome ilgą istoriją su Rusija. Suomija išliko nepriklausoma sovietmečiu, bet prarado apie 12 proc. teritorijos, 11 proc. gyventojų. Baltijos šalys buvo okupuotos ir nepriklausomybę atgavo po ilgų dešimtmečių. Ir šiandien suvokiame, kad Rusija yra pagrindinė grėsmė, kuri neišnyks savaime per savaitę, mėnesį, metus. Neturime iliuzijų, kad kas nors keistųsi į gera. Tad mes esame NATO nariai ir didinsime gynybos išlaidas. Be to, turime labai stiprią gynybos pramonę – esame treti pagal pajėgumus po Prancūzijos ir Vokietijos. Mes gaminame lėktuvus, povandeninius laivus ir kt. Ir mūsų vaidmuo stiprinant Europos saugumą auga. Žinoma, mes tikime NATO ateitimi ir tikimės, kad sąjunga išliks. Tačiau tuo pat metu labai svarbu stiprinti Šiaurės ir Baltijos šalių pajėgumus.

– Švedija – gerovės valstybė. Lietuva dažnai remiasi tuo, ką darote savo šalyje, tai integruoja į įvairias nacionalines strategijas. Ko mums reikėtų, kad jus greičiau pasivytume?

– Lietuvai sekasi ganėtinai gerai. Nuo sovietinės ekonomikos perėjote prie rinkos ekonomikos, sukūrėte verslo aplinką, užauginote atlyginimus – jūs dedate daug pastangų tinkama linkme. Žinoma, didelį postūmį jums turėjo ES, bet puiku, kad tuo pasinaudojote.

Visgi jūsų demografinė padėtis – tikrai sudėtinga. Verslo aspektu didelė jūsų problema – oro uostai. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kodėl neturite vieno didelio oro uosto tarp Vilniaus ir Kauno. Jis būtų labai konkurencingas regione. Taip pat man šiek tiek kelia nerimą tai, kad jūsų šalyje jauni žmonės nėra aktyvūs per rinkimus. Šalies ateitis turi rūpėti kiekvienam gyventojui. Jeigu nebalsuoji, kodėl skundiesi, kad tau kas nors nepatinka?

Bet kokiu atveju man labai patinka Lietuva, tad negaliu kritikuoti šios šalies ir jos sprendimų. Aš stebiu, kaip vystosi šalis, ir manau, kad galite ja didžiuotis.

– Švedija daug dirba lyčių lygybės srityje ir dažnai šiuo klausimu yra pavyzdys kitoms šalims. Kiek tai svarbu šiais laikais?

– Kai buvau ambasadoriumi Turkijoje, dažnai pabrėždavau, kad nė viena šalis negali ištrūkti iš vidutinių pajamų spąstų be moterų įtraukimo į darbo rinką. Pavyzdžiui, Švedijoje dirba apie 75 proc. moterų, Turkijoje – tik apie 30 proc. Esu už tai, kad dirbti galėtų tiek vyrai, tiek moterys, kad būtų sukurtos tinkamos sąlygos pagimdžiusioms moterims lengviau grįžti į darbo rinką.

Tačiau aš nesu teigiamos diskriminacijos šalininkas, tad nesakau, kad vienas ar kitas pareigas, pavyzdžiui, įmonės valdovo, turi užimti moteris vien dėl savo lyties. Į konkrečias pareigas turi ateiti žmogus, kuris turi atitinkamą išsilavinimą, patirtį, kompetencijas.

– Esate labai aktyvus žmogus, nuolat vykstate į susitikimus su įvairiomis grupėmis, dalyvaujate diskusijose su jaunimu. Kokius tikslus sau keliate?

– Man labai svarbu dar labiau stiprinti Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą. Taip pat manau, kad svarbu kalbėti apie saugumą, karinį bendradarbiavimą. Žinoma, matau didelę bendravimo su skirtingais žmonėmis prasmę. Bendravimas ir bendradarbiavimas visais lygmenimis duoda labai teigiamų rezultatų. Turiu galvoje ne tik politinius valstybių santykius, bet ir akademinį, verslo, sporto bendradarbiavimą.

– Kokie yra jūsų paties pomėgiai?

– Šiaurės šalių gyventojai junta didelį artumą gamtai, ir aš nesu išimtis. Švedijoje labai populiaru švęsti vidurvasario šventę – visi švedai iš didelių miestų traukia į kaimelius. Ši šventė švenčiama su šokiais. Tačiau svarbiausia – gamta: miškų žaluma, ežerai. Ir žmogaus pagarba gamtai. Man labai patinka, kad Švedijoje gali daug vaikščioti gamtoje, rinkti uogas, grybus. Taip pat mūsų šalyje galima maudytis bet kuriame ežere – nėra draudimų, kad ten ar ten eiti negalima, maudytis negalima, nes tai – privati nuosavybė.

Lietuvoje gamta – irgi graži. Esu buvęs Druskininkuose, Nidoje. Jūsų šalyje – kiek daugiau lygumų nei Švedijoje, bet panašumų – labai daug, tad jaučiuosi čia panašiai kaip namuose. Net tradicinė lietuvių virtuvė yra panaši į švedų: maistas – labai sotus ir kaloringas. Suprantama, žmonės daug ir sunkiai dirbo, taigi kitoks maistas ir negalėjo būti.

Taip pat labai mėgstu skaityti, ypač istorines knygas. Be to, beveik kiekvieną penktadienį einu klausytis džiazo. Nors laisvalaikio neturiu daug, stengiuosi jį išnaudoti turiningai.

Švedija skaičiais

* Nacionalinės statistikos tarnybos duomenimis, 2025 m. sausį Švedijoje gyveno 10,59 mln. gyventojų. Nedarbo lygis vasarį siekė 9 proc.

* 2024 m. ketvirtąjį ketvirtį Švedijos bendrasis vidaus produktas paaugo 0,8 proc., palyginti su tuo pačiu 2023 m. laikotarpiu.

* Europos Komisija prognozuoja, kad po santykinai silpno ekonomikos augimo 2024 m. Švedijos ekonomika atsigaus šiais metais, o 2026-aisiais išlaikys savo pagreitį. Palankesnės finansinės sąlygos ir mažėjanti infliacija didins realiąsias pajamas ir vidaus paklausą. Manoma, kad 2025 m. infliacija sieks 1,5 proc., o 2026 m. bus šiek tiek mažesnė nei 2 proc.

* Nedarbo lygis Švedijoje, 2024 m. siekęs 8,5 proc., šiemet turėtų nežymiai mažėti, o 2026 m. siekti 7,8 proc.

* Praėjusiais metais Švedijoje gimė 98 451 vaikas, santuokų įregistruota 44 854, skyrybų – 21 672.

* „Labour Force Surveys“ duomenimis, 2024 m. Švedijoje dirbusių 20–64 metų žmonių, kurie dalį laiko dirbo iš namų, buvo apie 46 proc. – maždaug 26 proc. daugiau nei 2008-aisiais. Didžiausias augimas fiksuotas tos grupės asmenų, kurie bent pusę laiko dirbo iš namų.

* 2024 m. gruodžio 31 d. duomenimis, Švedijoje buvo registruota 831 800 užsienio piliečių, jie sudarė 8 proc. visų gyventojų. Didžiausią užsienio piliečių grupę sudarė Lenkijos piliečiai, po jų rikiavosi Afganistano ir Sirijos piliečiai.

Įdomu

* Švedijos valdymo forma paremta konstitucine monarchija ir parlamentine demokratija. Politinė valdžia priklauso parlamentui ir vyriausybei. Švedijos karalius Karolis XVI Gustavas atlieka tik reprezentacines funkcijas. Kronprincu jis tapo būdamas ketverių, kai jo senelis 1950 m. į sostą įžengė kaip karalius Gustavas VI Adolfas, o karaliumi – 1973-iaisiais.

* Švedijos Bažnyčia – evangelikų liuteronų, tačiau šalyje taip pat egzistuoja daug kitų religijų ir tikėjimų.

* Mokslas Švedijoje yra visiškai finansuojamas valstybės, išskyrus aukštąjį mokslą asmenims iš ne ES, Europos ekonominės erdvės ir Šveicarijos. Pastarieji už mokslą turi mokėti.

* Švedija – tokia ilga, kad šiaurinė jos dalis vis dar gali būti padengta sniegu, kai pietinė žydi. Ilgiausias atstumas nuo šiaurės iki pietų siekia 1 572 km. Daugiau nei du trečdaliai žemės ploto yra padengta miškais, teritorijoje telkšo beveik 100 tūkst. ežerų.

* Švedijoje valstybinė kalba – švedų. Didžiausia lingvistinė mažuma yra suomiškai kalbantys žmonės. Jie sudaro maždaug 3 proc. visos populiacijos. Ši kalba kartu su dar keliomis (samių, jidiš, romų) turi regioninės kalbos statusą.

* Švedijos valiuta – Švedijos krona. 2003 m. vykusiame referendume švedai balsavo prieš euro įvedimą.

Projektą „Žmogus ir valstybė Europoje: unikalu ir artima“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.