Aktorystė jam tinka kaip tobulai pasiūtas švarkas. Tai yra darbas, kurį dirbdamas jaučiasi laimingas. Aktorius Saulius Sipaitis paskirtį žemėje matuoja... meile. Meile savo kraštui, gyvūnams, vaikams, moteriai. Ypač moteriai. Nes ji yra aštuntasis pasaulio stebuklas.

Birutė JANČIENĖ

– Sauliau, kreipinys „teatro legenda“ jus glumina ar priverčia šypsotis?

– Būsiu atviras – juokina. Šiandien legendomis pavadinami, o ir tokiais dedasi esą – oho kiek! Tačiau būti legenda – tai atlikti didvyriškus darbus. Aš visą gyvenimą vaidinau teatre. Esu aktorius. Ir anokia legenda.

– Jaunimo teatro mohikanas – norėtųsi sakyti.

– Į šio teatro sceną įžengiau 1965-aisiais. Po metų, sukūręs Benvolijaus vaidmenį režisierės Aurelijos Ragauskaitės dramoje „Romeo ir Džuljeta“, pirmą sykį žengiau į sceną. Likau ištikimas Jaunimo teatrui iki šiol, nepardaviau jo ir neišdaviau.

– Ir vis dar tarnaujate teatrui – kuriate vaidmenis?

– Tikrai taip. Nors ir ne pagrindinius. Tačiau vis dar žengiu į sceną. Vaikiškame spektaklyje „Broliai Liūtaširdžiai“ vaidinu senelį, „Barbaruose“ brązginu gitara. Laikas tiksi, gyvenimas nestovi vietoje, daug kas keičiasi.

– Koks buvo teatras, kai pirmą kartą žengėte į sceną, ir koks jis dabar?

– Pirmyn į praeitį? Tuomet buvo jaunystė, žydėjimas, pradžia. O tai visada žavi. O, kokios tuomet būdavo gastrolės! Menu, su spektakliu „Stiklinis žvėrynas“ išvažinėjome visą Lietuvą – pradėjome balandį, kai dar dribo sniegas, o baigėme po birželio nužydėjimo. Išvažiuojame, būdavo, dešimčiai dienų. Įdomus ir gražus tas gastrolių laikas. Grįžtame. Vėl išvažiuojame. Teatras buvo didelė ir graži šventė. Šiandien to nėra. Viskas kitaip. Graudu? Ne! Gyvenimo kaita – būties dedamoji. Keičiasi pasaulis, keičiasi vertybės.

– Kitokių vertybių nostalgija? Ko ilgu jums?

– Esu karo vaikas. Vaikystėje man buvo skaniausia duona, pamirkyta aliejuje. Iki dvidešimties metų nevalgiau žuvų, nes būdavo gaila, kad jas žvejodavo. Apie teatrą? Visą vaikystę jame praleidau. Mano tėvai, Vladas Fedotas-Sipavičius ir Jadvyga Ramanauskaitė, buvo aktoriai. Močiutė dainavo Maskvos operos teatre. Būdamas vaikas, mačiau pirmosios trupės gastroles, visur – kartu su tėvais. Emocijos, potyriai, matymai kaupėsi manyje, formavo suvokimą apie teatrą. Atėjo pajauta, koks nuostabus jausmas yra aktorių gebėjimas scenoje kurti ir ne išsikrauti, o pasikrauti kūryba. Aš prisimenu visus: Oną Rimaitę, Antaniną Vainiūnaitę, Petrą Kubertavičių. Tėvai išugdė man teatro etiką. Ilgu? Šiandien spektakliai kitokie. Pirmame plane atsidūrė aktoriaus vaidyba, o ne pjesės turinys – gylis, prasmė. Mintys apie jausmus, meilę, džiaugsmą. Aš nevaikštau į teatrą. Neretai trikdo aktorių raiškios kalbos stoka. Burba kažką po nosimi – nė girdėti, nė suprasti. Liūdna, jog kalbos kultūra nustumta į žemiausią lygį. O juk žodžio įtaiga yra toks svarbus spektaklio akcentas. Tėvas mokė: gali prasčiau vaidinti, tačiau kalbėti būtina aiškiai ir raiškiai – pjesės autoriaus mintis privalo būti išgirsta ir suprasta. Aktorius turi būti išgirstas, nesvarbu – pirmoje ar dvidešimt pirmoje eilėje. Tai pagarbos scenai ir žiūrovui išraiška. Juk į teatrą einame išgirsti minčių, išragauti pjesės turinio, o ne tik pasižiūrėti aktoriaus vaidybos.

– Scena – šventa vieta, lyg altorius bažnyčioje. Ir per ją, vilkint paltą, nevalia pereiti, bet šiandien, ko gero, jau daug kas kitaip?

– Aš žinojau, kad scena yra šventa vieta. Ir anuomet aktorius, užsimetęs paltą ar užsimaukšlinęs kepurę, per sceną neidavo. Apsukdavo aplinkui. Žinoma, šiandien daug kas kitaip. Jaunieji aktoriai yra laisvesni, drąsesni, atviresni. Mes gi tik ėjome į tą laisvę, apsupti ir spaudžiami įvairiausių draudimų. Buvome baikštūs ir gana drovūs.

– Darbas jums – amžina šventė. Tai geriausia, kas gali nutikti. Kaip jums pavyko?

– Eiti į darbą lyg į lažą – baisiausias diskomfortas. Laimei, man taip niekad nenutiko. Visi darbai teatre teikė didelį malonumą. Aš vairavau teatro sunkvežimį, kuriuo gabendavome spektaklio dekoracijas. Su bičiuliu mynėme net iki Prancūzijos. O jau Lietuvoje visi keliai keleliai nuriedėti. Kelios valandos prie vairo, o vakare – grimas, apranga ir mano lūpomis prabylantis spektaklio herojus. Būdavo, nakvodavome tiesiog scenoje pastatytose sudedamosiose lovelėse arba išvažiuodavome sunkvežimiu į kokią pievą ir miegodavome palapinėje. Bet tai manęs nėmaž nevargino. Priešingai, labai patiko. Prisimenu, kartą vaidinome kultūros namuose. Iš anksto pastatėme dekoracijas, pasiruošėme spektakliui. Tuomet vaikštinėjome po miestelį. Vakare – į sceną. Kitą dieną vienas miestelėnas šypsodamasis prieina prie manęs, girdi, nors ir šoferiukas, vaidini puikiai. Smagaus juoko pliūpsnis! Metai bėgo greitai, buvo įdomūs ir turiningi. Teatre nenusibodo. Tai – mano gyvenimas. Mielai prisimenu režisierius, vaidmenis, gastroles. Ilgam išliko Dalios Tamulevičiūtės spektaklis „Mergaitė ir pavasaris“. Man laimė dirbti teatre. Einu į darbą kaip į šventę. Tai – prabanga.

– Ar buvo jūsų kelyje kūrybinių pauzių – nenoro imtis kurio nors vaidmens arba vaidmenų stygiaus?

– Būdavo štai kaip. Dažnai spektaklių herojai – dvi trys moterys ir būrys vyrų. Moterų netrūkdavo, o vaidmenų joms – nedaug. Tekdavo laukti. O vyrams – lyg iš gausybės rago. Nepatyriau užimtumo stygiaus. Ši profesija yra mano norų išpildymas. Aktorystė man tinka kaip tobulai pasiūtas švarkas. Tai yra darbas, kurį dirbdamas jaučiuosi laimingas. Kiti į tarnybą – kaip į katorgą, o aš visur einu su džiaugsmu: ir į radijo įrašų ar filmų įgarsinimo studiją, ir į spektaklį – viskas man tinka. Tai leidžia kvėpuoti visa krūtine. Kūrybinės pauzės? Jeigu jų nutinka, atsiranda scenos baimė, juolab kad gali pamiršti tekstą. Tada vis kandžiojasi stresas. Laimi tas, kuris yra drąsus scenoje. Aš esu, pasakyčiau, bailys. Galiu pasislėpti už charakterio, dar už ko nors. Tik įsijautęs į vaidmenį pasijuntu laisvesnis. Kokybė ateina per kiekybę. Vis prisimenu Vlado Bagdono žodžius, jog aktoriui reikia drąsos, atminties ir talento. Šie „ingredientai“ užpildo visą teatro erdvę. Teatras mėgsta prisiminimus.

Greičiau – ne teatras, o aktorius. Iš prisiminimų audžia ką nors nauja. Štai menu metą, kai gyvenau Kaune. Vokiečiai traukėsi iš miesto. Su draugu klaidžiojome Kauno klinikų labirintais. Visur tuščia. Praveriame vienos patalpos duris, o ten ant stalo stovi patefonas ir plokštelė sukasi. Pastvėriau ir parsinešiau namo. Lig šiol tebeturiu ir ketinu panaudoti iš jos sklindančią dainą J. Vinciūno režisuotame spektaklyje „Pranašystė“. Praeities aidai ilgai skamba mūsų atmintyje.

– Sakoma, pavydas – blogiausia žmogaus savybė. Ar tarp kolegų neįsiplieskia nesantaikos ugnys?

– Aš visus kolegas myliu. Mano charakteris yra toks, kad bet kokiame ginče stengiuosi būti kito žmogaus vietoje. Stengiuosi suprasti ir jį pateisinti. Pavydo jausmas man svetimas. Nemėgstu pašiepti, pažeminti. Kiekvienas esame unikalus. Ir visi – ne be nuodėmės. Be abejo, nelygu, ką vadinsime nuodėme. Prisimenu, lankiau muzikos pamokas. Viena mokytoja buvo labai pikta. Lig šiol „matau“, kaip ji kramto nagus, visad rūškanu veidu, o vos sugrojus ne tą natą, kerta per pirštus. Nustojau lankyti jos pamokas. Tėvams nesakiau, jie gavo raštą, pranešantį apie tai. Bet ar tai buvo nuodėmė? Tėvas prašė: „Vaike, jei gali, nemesk muzikos.“ Nors muzikantu netapau, teatre išmokau brązginti gitara.

– Aktorystė – savotiška tarnystė žmonėms. Ir nesvarbu, kas prieš išeinant į sceną dedasi širdy?

– Dabar ateidamas į sceną tekstą privalai atsinešti galvoje – išmoktą mintinai. Anksčiau buvo kitaip. Vyko vadinamosios užstalės, kai visi aktoriai susėsdavo prie stalo, skaitydavo tekstą, analizuodavo, gilindavosi, žinojo, ką nori pasakyti kiekvienu sakiniu. Po spektaklio premjeros būdavo dešimties dienų gastrolės. Tekstas taip aiškiai nuguldavo galvoje, jog net naktį, pašokęs iš miego, galėdavai iškart išberti. O dabar pastato spektaklį, porą kartų parodo, ir stoja pauzė – mėnesį ar pusantro. Tekstas nespėja įsigerti į kraują, tad prieš naują pasirodymą reikia vėl kartoti, būgštauti, jog pamirši.

– Papasakokite apie mylėtas moteris. Tikriausiai jų būta ne vienos?

– Ech, ta meilė! Ir suteikia sparnus, ir žudo. Čia hipotetiškai. Pirmoji mano žmona buvo aktorė Nijolė Gelžinytė. Susituokėme 1963 metais. Tą vasarą aš, Antanas Šurna ir Bronius Klevinskas trise su savo antrosiomis pusėmis motociklais važiavome prie Odesos, prie Dniestro upės ištakų. Ten smėlio pakrantė, nuostabus vanduo. Visą savaitę gyvenome palapinėse, maudėmės, ruošėme maistą ant laužo. Namo grįžome per Moldovą, Karpatų kalnus. O tą žiemą Nijolė pranešė, kad laukiasi. Gimė dukra Ieva. Šiandien – garsi smuikininkė. Tačiau Nijolei reikėjo brandesnio žmogaus šalia. Man, ko gero, to trūko. Mūsų keliai išsiskyrė. Po ilgų gyvenimo peripetijų sutikau kitą moterį, savo nuostabiąją Ireną, su kuria iki šiol drauge. Mūsų sūnus – kino operatorius.

– Sauliau, kaip suvokti savo paskirtį žemėje, kuo ją išmatuoti – sukurtais santykiais, prasmingais darbais, o gal dar kuo nors?

– Manau, visi ateiname į šį pasaulį atsitiktinai. Štai susitiko mano mama ir tėtis. Pamilo vienas kitą, ir iš to jausmo gimiau aš. Greičiausiai taip atsirandame šioje žemėje. Ir tą būties laiką svarbu gyventi be pykčio, be kitų žmonių skaudinimo, be nemeilės. Žinoma, visko nutinka. Tačiau reikia stengtis. Niekada neskubu žmogaus teisti ar smerkti. Priešingai, net per konfliktą bandau pabūti kito kailyje, savotišku advokatu, kad pajausčiau, kodėl jis taip pyksta ir dėl ko yra toks nepatenkintas. Paskirtį žemėje reikėtų matuoti meile. Meile savo kraštui, gyvūnams, vaikams, moteriai. Moteris yra aštuntasis pasaulio stebuklas. Ji turi visų gražiausių ir geriausių savybių. Tik vyrai, deja, ne visada linkę jas matyti. Moteris už trupinį dėmesio atsidėkoja dvigubai. Moteris – gyvybės davėja, rūpesčio debesis. Mano Irena yra mano gyvenimo šviesa.

– Vos nepamiršau paklausti apie įgarsintojo „vaidmenį“ – jūs vis užsiėmęs ir užsiėmęs. Iš kur tiek energijos?

– Apie fizinę sveikatą? Visada stengiausi rūpintis kūnu. Kadaise ir šokius lankiau, ir sportavau. Mankštinuosi ir šiandien. Tik neseniai patyriau traumą, tad ne visi pratimai pavyksta sklandžiai. Energijos suteikia judėjimas. Kartu su Egle Tulevičiūte įgarsiname indiškus filmus. Ar nepavargstu keturias ar penkias valandas skaitydamas tekstą? Pavargstu, kai… stoja ilgos tylos pauzės. Prikimstu. Kalbėti – geriau nei tylėti. Stebina tai, kiek daug indų kalboje žodžių, panašių į lietuviškus. Indiški serialai skirti, manau, kiek naiviai publikai.

– Tai nejau nėra kiek nuobodoka ir, atsiprašau, primityvoka įgarsinti tokį turinį?

– Šis darbas leidžia man užsitepti sviesto ant duonos. Išgyventi vien iš aktoriaus atlygio – sunku. Net jaunystės laike nebuvo lengva. Vis tekdavo iš kur nors prisidurti.

– Ko prašote iš to, kuris aukštai, iš Visatos, o gal iš dar ko nors?

– Nieko neprašau ir už nieką pernelyg nedėkoju. Suprantu, kad gyvenimas turi pradžią ir pabaigą. Visi mes paliksime žemę – tik skirtingą valandą. Stengiuosi mąstyti pozityviai. Mano giminėje – daug ilgaamžių. Tėvas, močiutė. Tikiuosi paveldėjęs jų genų. Myliu darbą, žmones, gyvenimą – rytą ir vakarą.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.