Skulptūros darbai, iškylantys mūsų šalies viešosiose erdvėse, ne tik įamžina šaliai svarbias asmenybes ar simbolius, bet ir turi daugiau funkcijų – turtina architektūrinį peizažą, kuria gyvenviečių įvaizdį, pasakoja istorijas, supažindina su menu. Tačiau kol menininkų kurtos skulptūros ten atsiranda, užtrunka.

Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

Šie įvairiausių formų ir įvairiausias idėjas įkūnijantys meno kūriniai įprastai išdygsta aikštėse, parkuose, skveruose ir kviečia pastebėti mus supančią aplinką, atkreipti dėmesį į šalies istoriją ir pasisemti įkvėpimo. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto aplinkos skyriaus Miesto estetikos poskyrio vedėja, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisijos narė Rūta Matonienė tvirtina, kad skulptūros yra svarbi mūsų miestų ir miestelių dalis, ir ne tik estetiniu ar meniniu aspektu. „Bet kuri viešoji erdvė, pagyvinta meno kūriniu, įgauna kur kas dvasiškesnį, intelektualesnį, įdomesnį charakterį. Be to, mano nuomone, meno kūriniai prisideda prie gyventojų gyvenimo kokybės kūrimo. Pavyzdžiui, karantino laikotarpiu buvome griežtai ribojami patekti į šalies parodas, muziejus. Tuo metu viešosiose erdvėse esantys meno kūriniai ir buvo bene vieninteliai meno objektai, kuriais buvo galima pasigėrėti vaikščiojant po miestą, atsirado net tam tikri būtent su viešųjų erdvių skulptūromis susiję vaikščiojimo maršrutai. Per skulptūras visuomenė gali susipažinti su menu, juo gėrėtis, grožėtis“, – dėsto pašnekovė.

Renkamos konkursuose

„Jei skulptūra yra skirta kokiam nors reikšmingam dalykui, pavyzdžiui, šaliai svarbiam įvykiui, ar asmeniui įamžinti, jos atsiradimas dažniausiai būna įgyvendinamas ir finansuojamas miesto biudžeto lėšomis. Taigi tokiais atvejais idėjos svarstomos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisijoje. Ši komisija – patariamasis organas. Į ją kreipiamasi tada, kai Vilniaus mieste norima ką nors įamžinti atminimo lenta, paminklu ar kokiu nors kitu ženklu ir norima tai padaryti viešojoje erdvėje ar privačiame, bet iš viešosios erdvės gerai matomame sklype, – aiškina R. Matonienė. – Jei asmuo yra to vertas, nusipelnęs Lietuvai, mūsų miestui, valstybės ar savivaldybės pareiga jo atminimą įamžinti, rasti tam tinkamą vietą, konkurso būdu atrinkti gražiausią ir verčiausią kūrinį, jį pastatyti ir vėliau juo rūpintis. Visi meno kūriniai, kurie atsiranda mieste, atitenka miestui, ir jis turi tuos kūrinius tvarkyti, prižiūrėti, užtikrinti, kad jie būtų laiku nuvalyti, tvarkingi, nebūtų pažeisti.“

Minėtą komisiją sudaro įvairių sričių specialistai. Joje yra ir politikų, ir savivaldybės administracijos darbuotojų, ir istorikų, Dailininkų ir Architektų sąjungų, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos atstovų, nepriklausomų architektų bei menininkų. Komisijos sudėtį galima sužinoti internete, o jos posėdžiai yra skelbiami viešai.

Jei savivaldybė pati imasi finansuoti kam nors įamžinti skirtą skulptūrą, priimamas sprendimas Vilniaus miesto savivaldybės taryboje ir toliau procedūra vyksta konkurso būdu. „Jeigu meno kūrinys finansuojamas miesto biudžeto pinigais, skelbiamas konkursas, išrenkamas geriausias pasiūlymas ir parenkama vieta. Patys šviežiausi tokių skulptūrų pavyzdžiai Vilniuje – paminklas daktarui Jonui Basanavičiui senamiestyje ir pavasarį planuojamas atidengti paminklas partizanui Juozui Lukšai-Daumantui jo vardu pavadintame skvere Žirmūnuose“, – pasakoja R. Matonienė.

Siūlyti gali visi

Pasak Vilniaus miesto savivaldybės atstovės, pastaruoju metu ką nors įamžinančios skulptūros mieste dažniau atsiranda savivaldybės iniciatyva ir lėšomis, o kūrėjų, mecenatų dėka ir kitomis privačiomis iniciatyvomis miestą papuošia dekoratyvūs kūriniai. Tiek paminklų, tiek dekoratyvinių skulptūrų kelias nėra trumpas, nes architektūrinis konkursas organizuojamas pagal viešųjų pirkimų reikalavimus ir apima viską nuo idėjos iki rangos darbų. Jei viskas vyksta sklandžiai, memorialinis paminklas savo vietoje atsiduria per 2–3 metus.

Kiek kitaip yra su dekoratyviniais meno objektais viešosiose erdvėse – jie ten dažnai atkeliauja pačių menininkų ar privačių mecenatų iniciatyva. Toks kūrinys gali atsirasti viešojoje erdvėje ir per metus ar pusantrų. Vilniuje tai dažnai nutinka per meno rėmimo programą „Kuriu Vilnių“: kiekvieną pavasarį menininkai gali teikti paraiškas, o laimėtojų meniniai siūlymai būna finansuojami miesto biudžeto lėšomis.

Eksponuoti kūrinius viešosiose erdvėse gali pasiūlyti ir įstaigos. „Pavyzdžiui, Vingrių skvere yra visa šiuolaikinės skulptūros ekspozicija, kuri ten atsirado dėl to, kad greta įsikūręs MO muziejus pasiūlė eksponuoti savo fonduose turimas skulptūras viešojoje erdvėje. Kartais būna ir tokių unikalių atvejų, kai miestui skulptūrą nusprendžia padovanoti mecenatas. Tuomet miestui tai nekainuoja, tik bendradarbiaujame su mecenatu parinkdami vietą tam kūriniui, tvarkydami reikiamus dokumentus, taip pat pasirašome „Dovanos Vilniui“ sutartį. Beje, pagal ją pasiūlyti padovanoti miestui meno kūrinį gali bet kuris vilnietis. Tik kūrinys turi turėti neabejotiną meninę vertę ir jam turi būti rasta tinkama erdvė. Taip atsirado skulptoriaus Rafalo Piesliako „Sodas“ prie Baltojo tilto, Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės „Vandens lelijos“ Vingrių skvere“, – dėsto pašnekovė.

Galimos ir alternatyvos

Tiek kūrėjai, tiek miestiečiai, bendruomenės savivaldybei gali pasiūlyti idėją sukurti kokį nors meno kūrinį, remdamiesi laisva tema ar tuo, ko trūksta vienoje ar kitoje miesto erdvėje. Kitais atvejais savivaldybė nurodo gaires ir taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi siekiant sukurti geriausią skulptūrinį sprendimą.
R. Matonienė pabrėžia, kad Vilniaus miesto savivaldybei tenka atliepti skirtingus sostinės gyventojų, bendruomenių lūkesčius. Juk skirtingoms grupėms įdomiausios su jų veikla ar gyvenamąja erdve susijusios asmenybės, įvykiai. Pašnekovės teigimu, sostinės bendruomenės su miesto savivaldybe bendradarbiauja noriai ir pozityviai, kiekvieno rengiamo projekto detalės būna aptariamos, gyventojai siūlo savo idėjas. Piliečių iniciatyvas, siūlymus pirmiausia peržiūri Istorinės atminties komisija, ji ir pasiūlo miesto tarybai palaikyti vieną ar kitą iniciatyvą arba ne. Net jeigu tuo metu biudžete nėra numatyta tiek lėšų, kiek reikėtų dėmesio vertoms privačių siūlytojų idėjoms įgyvendinti, gali būti priimtas sprendimas tą idėją atidėti kitiems metams ar paieškoti kitokio įamžinimo būdo.

„Pasiūlius ką nors įamžinti, ne kaskart pastatoma skulptūra, nes tai – ganėtinai brangus ir daug laiko reikalaujantis sprendimas. Tačiau, pasitarus su gyventojais, dažniausiai randamas kompromisas, pavyzdžiui, įrengiama atminimo lenta“, – teigia specialistė.

Yra ir kitokių alternatyvų – galima asmens vardu pavadinti skverą ar gatvę, įrengti informacinį stendą ir apie tą žmogų tokiu būdu papasakoti išsamiau.

Ne tik centrui

Kaip parenkama vieta, kur turėtų išdygti skulptūra? Pasak R. Matonienės, tai priklauso nuo konkretaus atvejo. Jei kalbama apie paminklą kokiam nors asmeniui atminti, vieta jam būna numatoma iš anksto. O štai, pavyzdžiui, jei projektuojama nauja viešoji erdvė ar rekonstruojama esama, projektą rengiantys architektai gali pasiūlyti, kad toje erdvėje atsirastų ir meno kūrinys. Tuomet menininkai kviečiami teikti siūlymus atsižvelgiant į architektų nurodytas gaires dėl kūrinio proporcijų, medžiagiškumo. Kitais atvejais menininkai gali turėti daugiau laisvės.

Vilniaus miesto savivaldybės atstovės teigimu, vis dažniau skulptūrų idėjų iniciatoriai ir menininkai yra skatinami atkreipti dėmesį ne tik į miesto centrą, bet ir į atokesnes vietas. „Centre, senamiestyje tų meno objektų, kūrinių ir parodų bei muziejų – apstu, o štai gyvenamiesiems rajonams meno trūksta. Tad mes skatiname gyventojus ir kūrėjus pasitelkę savivaldybės meno rėmimo programą „Kuriu Vilnių“, rekomenduojame teritorijas, kuriose galėtų atsirasti meno kūrinių, ir turime tikrai gražių bendradarbiavimo pavyzdžių. O kiekvienas konkrečiai vietai sukurtas ir tos vietos padiktuotas meno kūrinys iš tiesų yra labai laukiamas“, – tvirtina pašnekovė.

Girdi visuomenę

Pasak R. Matonienės, ne visais atvejais projektuojant skulptūras būtina atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Viešųjų pirkimų sistema turi griežtus reikalavimus, taigi visuomenės dalyvavimas čia nėra numatytas. „Tokiu atveju atsakomybė pateiktą kūrinį įvertinti, išrinkti tenka meno ir architektūros srities ekspertams, o toliau jau yra įgyvendinama idėja, – aiškina specialistė. – Tačiau diskusijų su visuomene tikrai būna. Kai kalbama apie tai, kokio kūrinio ir kurioje vietoje norima, visuomenė reiškiasi labai aktyviai, dalyvauja diskusijose. Kartais atliekame apklausą, kur žmonės siūlytų statyti vieną ar kitą paminklą. Būna ir taip, kad kokias nors gaires visuomenė mums padiktuoja iš anksto. Iš visuomenės diskusijų girdime ir apie tai, kur kokia nors skulptūra turėtų stovėti, kokios stilistikos – realistinės, modernios ar pan. – kūrinio gyventojai tikisi.“

Čia svarbu nepamiršti ir menininko, kuris kuria skulptūrą, mat jo vaidmuo išlieka ir skulptūrą pastačius. „Pavyzdžiui, kartais tenka patraukti skulptūrą iš vietos dėl kokios nors praktinės priežasties, tarkime, kai prireikia remontuoti inžinerinius tinklus. Labai svarbu, kad menininkas žinotų, kas ir kodėl su jo kūriniu vyksta, kad su juo apie tai būtų diskutuojama“, – teigia pašnekovė.

Reikalavimų – ne vienas

Pagal kokius kriterijus yra vertinamos konkursuose dalyvaujančių menininkų skulptūrų idėjos? Kokios sąlygos keliamos, kad šie meno darbai galėtų atsirasti viešosiose erdvėse? R. Matonienė pabrėžia, kad kiekvieno konkurso kriterijai yra specifiniai ir jų – ne vienas, tačiau vertinant jiems suteikiamas skirtingas svoris.

„Konkurse vertinamas siūlomo kūrinio idėjos meniškumas, originalumas, atitiktis kontekstui, t. y. meninės idėjos ir aplinkos dermė. Svarbu yra ir tai, ar kūrinys skirtas konkrečiai vietai, ar jis atspindi tos vietos dvasią, ar yra toks universalus, kad gali būti įkurdintas bet kur. Niekur nematytas, nepakartotas sprendinys dažniausiai vertinamas palankiau. Taip pat kūriniui turi būti naudojamos kokybiškos, aplinkai nekenkiančios medžiagos. Reikšmingas yra ir istorinis kontekstas, pavyzdžiui, istorinio laikotarpio aspektas. Taigi projekto kaina visada sudaro tik nedidelę dalį vertinimo kriterijų visumos. Juk mes norime ne pigiausio, o geriausio, meniškiausio, kokybiškiausio kūrinio“, – tvirtina Vilniaus miesto savivaldybės atstovė ir kviečia visus – tiek gyventojus, tiek menininkus – drąsiai siūlyti idėjas savo gyvenvietei papuošti. „Prieš kiekvieną konkursą stengiamės kuo labiau paviešinti informaciją, menininkus pakviesti, pakalbinti teikti siūlymus, kartais ir mokymus surengiame apie tai, kaip tuose konkursuose dalyvauti, kad tas procesas neatrodytų sudėtingas ir neįveikiamas“, – priduria pašnekovė.

Pasak specialistės, visgi nederėtų būti labai kritiškiems mūsų viešąsias erdves puošiantiems meno kūriniams. „Mokėkime priimti meninės sampratos, nuomonių įvairovę, nepulkime jų kritikuoti, bandykime suprasti ir palankiai įvertinti. Tikiuosi, kad toks geranoriškas požiūris į meną mieste padės mums turėti jo dar daugiau ir dar geresnio. Juk tikrai smagu vaikščioti mieste kaip parodoje po atviru dangumi“, – pokalbį baigia R. Matonienė.

„Nuo meno iki funkcionalumo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.