„Menininkams svarbu, kai jų kūryba ir veikla nelieka be pėdsakų, o juo labiau kai sulaukia aukščiausio įvertinimo“, – dar iki Lietuvos kultūros ir meno premijos įteikimo iškilmių kalbėjo jos laureatas tapytojas, ilgametis Vilniaus dailės akademijos profesorius, buvęs rektorius Arvydas ŠALTENIS. Tačiau, jo įsitikinimu, premijos žmogaus nepadaro geresnio...

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Sakoma, kad mūsų visų gebėjimai ir polėkiai yra atkeliavę iš vaikystės dienų. Esate gimęs Klevėnuose, Anykščių rajone, literatūros tyrinėtojo ir rašytojo uteniškio Rapolo Šaltenio ir mokytojos Sofijos Išganaitytės šeimoje. Papasakokite apie kūrybinio kelio ištakas.

– Šeimoje augome penki vaikai. Tėvui – žinomam literatui ir pedagogui Rapolui Šalteniui – buvo labai svarbu, kad bent vienas iš vaikų rašytų, nes jis labai didžiavosi giminyste su Anykščiuose gyvenusiais garsiais rašytojais Antanu Vienuoliu-Žukausku ir Antanu Baranausku. Pats parašė knygų apie šias žymias Lietuvos asmenybes.

Tėvas skatino savo mokinius ir, žinoma, mus, vaikus, kurti. Sakydavo man: „Arvydai, Saulius (rašytojas Saulius Šaltenis – red.) rašo, rašyk ir tu.“ Bet taip jau atsitiko, kad mane, skirtingai nei jaunėlį brolį, labiau traukė piešimas. Lankiau dailės būrelį pas puikų mokytoją Vytautą Petronį, o piešiau tai, ką mačiau ir kas mane užkabino, ką jaučiau namie, gamtoje. Pirmieji mano paveikslai atsirado ant senų knygų viršelių. Pamenu, kartą pamačiau molbertą pasistačiusį dailininką ir tapantį Utenos bažnyčią, angelą, kelią... Paaiškėjo, kad tai buvo tapytojas Leopoldas Surgailis. Kai įstojau į Vilniaus dailės institutą 1961 m., man jis dėstė, o galiausiai ir vadovavo mano diplominiam darbui. Kurse buvau jauniausias, nes mokyklą baigiau būdamas šešiolikos.

– Ar pamenate, kaip tėvų namuose sovietiniais laikais minėdavote Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją?

– Nors buvau šešerių, pirmoji pažintis su Vasario 16-ąja tuo ankstyvuoju sovietmečiu įsiminė visiems laikams. Kartą anksti ryte tėvas mus pakvietė prie lango. Už mokyklos daržo, ant buvusio dvaro alėjos aukščiausios eglės, plevėsavo trispalvė. Atsimenu nušvitusį tėvo veidą, o jis mus tada įspėjo, kad tik mokykloje neprasitartume. Ir vėliau minėdavome tą svarbią dieną. Per tą patį langą matydavome ir kaip žmones nuo Kuktiškių dvaro veža į Sibirą...

– Kas buvo jūsų pirmieji dėstytojai, iš kurių mokėtės svarbiausių tapybos dėsnių?

– Pirmiausia daug žinių ir patyrimo gavau iš Vlado Karatajaus, žavėjausi Antano Gudaičio ir jau minėto L. Surgailio darbais. Vertinau ir skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus, kuris man grįžus iš kariuomenės dėstė piešimą, patarimus.

– Iš ketvirto studijų kurso jums teko išeiti tarnauti į sovietinę kariuomenę...

– Pakliuvau į Kaliningrado srityje esantį Gumbinės miestelį, rusų pavadintą Gusevu. Atsitiko taip, kad toje pačioje vietoje tarnavo ir brolis Saulius, tuo pat metu paimtas iš Konservatorijos, kur studijavo. Jam pavyko susitarti, kad leistų atvykti į mano dalinį. Ko tik mes neišdarinėjome: paišydavome Lenino galvas, žvaigždes, simbolius ir kitokias butaforines „puošmenas“. Turėjome tokį rūsį, kuriame brolis rašydavo, o aš mėgdavau tapyti jo portretus. Beje, kariuomenėje mus ragino stoti į partiją, bet mus išgelbėjo tai, kad turėjome Bibliją. Ją suradę karininkai apšaukė mus sektantais ir atstojo. (Juokiasi.)

– Menotyrininkai, o ypač dailėtyrininkė Raminta Jurėnaitė, 2015 m. išleidusi solidų jūsų kūrybos albumą, pabrėžia, kad jūs su bendraminčiais iš socialistinio realizmo ryžtingai pasukote link gyvenimo kasdienybės, aštrokos sovietinės tikrovės kritikos, sujudinote ir romantinius lietuvių tapybos užutėkius...

– Kai grįžau iš kariuomenės į tuometį institutą, mane į kompaniją vėl priėmė draugai Algimantas Kuras, Kostas Dereškevičius ir Algis Švėgžda. Susibūrė mūsų ketvertukas, kuris ėmėsi kitokios tapybos. Susitikę kalbėdavome, kad ne dėl gražumo tokia mūsų tapyba... Mums svarbu vaizduoti teisybę, kaip iš tiesų gyvename sovietmečiu, ką jaučiame. Tuomet mums jau buvo įkyrėjęs tas glamūras bei komunistinio darbo spartuolių garbinimas. Mus, studentus, vertė eiti į kokią nors „Audėjo“, plastmasės dirbinių ar kitą gamyklą ir tapyti tai, kas patriotiška. Mes ir kai kurie kiti bendraminčiai stengėmės tam pasipriešinti ir tapyti taip, kaip yra iš tikrųjų.

– Jūsų ketvertuko surengta pirmoji paroda, regis, sukėlė triukšmo?

– Jau baigus studijas pirmoji paroda įvyko tuomečiame Petro Cvirkos salone Pylimo gatvėje. Vyresnieji kolegos jos nenorėjo leisti, nes įžiūrėjo mūsų pasipriešinimą sistemai, bet kažkaip prašokome. Ten buvo K. Dereškevičiaus paveikslų, kurie vaizduoja, kaip darbininkai geria šnapsą kažkokioje pievoje, aš nutapiau vaizdelį žmonių prisigrūdusiame autobuse, A. Švėgžda – kažkokį natiurmortą su plastikiniais indais. Tapėme pasaulį tokį, koks yra Dievulio nuleistas, su visais jo buvusiais to meto idiotizmais. Tokia buvo nepagražinta to meto situacija, tiesa.

Žinoma, kad buvo visokių vertinimų. Pavyzdžiui, vyresnieji A. Gudaitis, Pranas Gailius ir kai kurie kiti džiaugėsi, o jaunesni mūsų mokiniai iki šiol atsimena tas naujoves. Aš tuomet jau buvau Tapybos katedros dėstytojas, o nuo 1974 m. akademijai vadovavęs rektorius Vincentas Gečas kabinėjosi, sakė, kad mes norime užsieniui patikti, kad esam „velnių priėdę“, kad ir saugumas gali mumis susidomėti. Taip susikirto mūsų požiūriai.

– Su bendraminčiais dailininkais pajutęs laisvesnius vėjus, rėžėte aštrią kalbą tuometės LTSR dailininkų sąjungos suvažiavime, buvote išrinktas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę ir aktyviai dalyvavote jo veikloje. Tai buvo audringas jūsų gyvenimo etapas?

– Taip, gyvenimas virė. Mačiau visą tą virtuvę, kai ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose įkūrėme Sąjūdžio grupes. Beje, mūsų instituto studentai, apimti entuziazmo, streikavo, skatino atsikratyti sovietinio raugo dėstytojų. Kultūros ministerija Parodų rūmuose surengė plenumą ir iš pareigų pašalino buvusį instituto rektorių V. Gečą. Institutui tuomet vadovavo keturi žinomi menininkai, o vėliau surengti nauji rektoriaus rinkimai. Vyko keli jų etapai... 1994 m. rektoriaus pareigos buvo patikėtos man. Jas ėjau dešimt metų, o paskui vadovavau Tapybos ir piešimo katedrai.

– Pareigos ir karjera – labai svarbu, bet įdomu, kaip atsiranda jūsų paveikslai?

– Aš esu realistas – negaliu paveikslo sugalvoti, aš turiu jį pamatyti, išgyventi ir tik tada piešti. Diplominiame darbe nutariau įamžinti savo šeimą. Viską piešiau iš gyvenimo, mane labai paveikė artimųjų laidotuvės. O šiaip, jeigu tik būdavo galimybė ką nors įsimintino pamatyti, pavyzdžiui, prigrūstame žmonių autobuse, troleibuse, ką nors rymantį telefono būdelėje, tai sėdėdavau vakare ir paišydavau.

Mano paveikslai visada tampa optimistiškesni ir šviesesni, kai vasarą atvažiuoju į kaimą. Kai pamatau tą grožybę, kad ir baltos Vyžuonų bažnyčios kalniuką, bokštus, kurie švyti žydram dangaus fone, upę, tiltus, žmones, kuriuos pažįstu ir suprantu, močiutes baltom skarelėm... Ten, kur vėdrynai, meldynai, man vaidenasi įsimintini Justino Vienožinskio paveikslai. Štai ten aš esu tikras, kvėpuoju... Jaučiuosi toks, koks esu.

– O kada spėjote susipažinti ir susituokti su keramike Aldona Jonuškaite, kuri, beje, 1998 m. yra pelniusi Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją?

– Su Aldona buvome pažįstami nuo paauglystės, kartu lankėme Utenoje minėtą moksleivių dailės būrelį. Tada man atrodė, kad ji, gražuolė, kurią visi šokdina, – ne man. Bet atsitiko taip, kad Vilniuje į dailę įstojome abu: ji – į keramiką, aš – į tapybą, viskas klojosi gerai, bet ketvirtame kurse man reikėjo išeiti į kariuomenę. Tada pirmyn ir atgal plaukė meilės laiškai. Beje, kariuomenėje sapnuodavau, kad kalašnikovu tratinu jos kavalierius. (Juokiasi.) Todėl, kai tik grįžau, dar su kareiviškais rūbais nuskuodžiau į jos namus. Dar nebaigęs instituto skubėjau vesti... Gyvename kartu daugiau kaip 60 metų.

– Kaip jūsų namuose žmonos keramika sugyvena su jūsų paveikslais, piešiniais ir poetine kūryba?

– Aš jai padėdavau į krosnis pakrauti jos keramikos burtus, pats išmokau molio darbų. Visko gyvenime buvo, teko išgyventi ir netekčių, ypač sunku buvo, kai mirė mūsų pirmagimis. Aldona ne iš džiaugsmo ėmėsi savotiškos ekspresyvios kūrybos, kuri, beje, pasaulyje yra vertinama. Be kitų tarptautinių forumų, dalyvavo JAV vykusioje 50 žymiausių pasaulio moterų dailininkių darbų parodoje.

– O nesipykote dėl buities ar pareigų pasiskirstymo?

– Laikausi nuostatos: jeigu tuokiesi, myli, turi būti ištikimas, padėti ir džiaugsme, ir bėdoje. Vėliau susilaukėme sūnaus Antano Kristupo, kuris baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, pasirinko, kaip ir mama, keramikos kryptį. Jis kuria ir dar dėsto piešimą bei keramiką toje pačioje vaikų dailės mokykloje, kurioje ir aš esu daugiau kaip dešimt metų dirbęs.

Mūsų džiaugsmas – anūkė Beatričė, kuri studijuoja Muzikos ir teatro akademijoje šiuolaikinį šokį ir dalyvauja „Low Air“ spektaklyje „Savoj krūvoj“, kuris yra pelnęs Auksinį scenos kryžių. Su ja labai gražiai sutariame. Anot jos, aš labai gerai suprantu šiandieninio jaunimo nuotaikas.

– Ar turite tokį rojaus kampelį, kuriame atsipalaiduojate, pailsite nuo akademijos reikalų, sostinės šurmulio?

– Taip, yra tokių sentimentus keliančių vietų, kai mano mintys nuskrenda į Uteną, kur aplankau gyvenančią sesę ir brolį su šeima, kai pasėdžiu buvusiame tėvo, nusipelniusio Lietuvos mokytojo, Utenos garbės piliečio kambaryje, pasidairau po jo biblioteką ir prisimenu, kad dar daug yra mano neperskaitytų knygų... O atsipalaiduoju, kai nuvykstu į savo sodybą Sprakšiuose, kur gera pabūti gamtoje, išsimaudyti ežere, nes plaukioti kartu su broliais ir žaisti krepšinį pamėgau dar vaikystėje. Beje, iš senelio, kuris be jokių vinių buvo surentęs stalą, pats namus pasistatęs, išmokau ir meistrauti. Na, o kažkaip nejučia vis pasineriu į kūrybą, kuri dabar kitokia negu tada, kai griovėme socialistinį realizmą. (Šypsosi.)

– Šiame naujų technologijų amžiuje apginkite tapybą, kuri yra didelė jūsų gyvenimo dalis.

– Tapybos žavesys yra tas, kad dailininkas savo emocijas, tapydamas peizažą, portretą ar kokią nors abstrakciją, gali perteikti savita kompozicija, dažais, kurių spalvų ir atspalvių yra begalinė skalė. Dailininkui svarbiausia – sugebėti išreikšti, kaip jis jaučia ir mato pasaulį. Ar paveikslai išliks konkrečiame interjere, sunku pasakyti, nes kartais jie atsibosta, žmogus juos gali nukabinti, pasidėti palovėje, o vėliau vėl išsitraukti.

Man regis, kad šiais laikais dailininkams, pamėgusiems skirtingas technikas, temas, svarbu yra susikalbėti ne tik tarpusavyje, bet ir su žmonėmis, kurie jais domisi.

– Kokie kūrybiniai sumanymai jūsų laukia artimiausiu metu?

– Sumanymų turiu, o dar daugiau – pradėtų ir nebaigtų darbų. Prie jų stosiu tada, kai turėsiu daugiau laiko. O tam, kad man skirta Nacionalinė premija, labai didelės reikšmės neteikiu, nors už tai ir turėčiau būti dėkingas Akademijos meno tarybai, kuri mane pristatė. Manau, kad labiau reikėtų paskatinti jaunesnius menininkus, nes kiekvienas jų yra įdomus, iš jų galima mokytis. Įdomu ir tai, kad dabar mūsų Akademijoje – visiškas feminizmas: mokosi daugiausia merginos, o štai anksčiau buvo atvirkščiai. Su studentais rengiame įvairius aukcionus, parodas, kad surinktume pinigų Ukrainai paremti – juk ten žmonės kaunasi ir už mus. Dalį pelnytos Nacionalinės premijos taip pat ketinu skirti Ukrainai. Beje, aukodavau kiekvieną mėnesį, nes tai yra mūsų pareiga – tie skaudūs dalykai liečia mus visus.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.