„Gamtiškumas įrašytas į mūsų mąstymo archetipus – štai net Lietuvos valstybės vėliavą galime iššifruoti kaip peizažą “, – sako Marius Armonas.

Agnė Vidugirytė

Daktaro laipsnį apsigynęs tyrinėdamas posthumanistinę perspektyvą mene – santykį tarp žmonių, objektų, gyvų organizmų ir technologijų – šias idėjas M. Armonas atsinešė ir į MO parodą „Ilgiuosi, nežinau ko“, kurioje šviesiai ir su atidumu nagrinėja daugialypį, nuo grožėjimosi ir meilės iki baimės ir išnaudojimo balansuojantį mūsų santykį su gamta.

– Parodos pavadinimas kalba apie neapibrėžtą ilgesį – žvelgiant ne tik iš gamtos, bet ir iš šių dienų globalių įvykių perspektyvos, ko gero, tas ilgesys susijęs su ramybe, žinojimu, nekintamumo jausmu. Ko labiausiai ilgu šiomis dienomis?

– Parodoje atsispiriu nuo filosofo Glenno Albrechto pasiūlyto solastalgijos termino, kuriame užkoduotas lotyniškas žodis solacium – paguoda, komfortas ir graikiškas algia – skausmas. Šie du poliai visuomet ir egzistuoja – viena vertus, pasaulis dabar yra turbulentiškas ir nors suprantame, kad jame gyventi niekada nebuvo lengva, kartais ilgesingai svarstome apie laikotarpius, kai pasaulis tiesiog atrodė arba buvo suvokiamas paprasčiau.

Kažkada santykį su gamta suvokėme kaip neturintį pasekmių, taip pat daug didesnius mąstymo apie gamtą plotus atidavėme įvairioms dievybėms ar tiesiog nežinojimui. Tokiame žinojimo ribotume yra patogumo: gamta galėjo atrodyti neišsemiama, o žmonija, kaip kolektyvas – ne tokia galinga, kad ją globaliai paveiktų. Lengva įsivaizduoti, kad anksčiau buvo paprasčiau ar naiviau. Tuo tarpu dabar gyvename milžiniško informacijos srauto laikotarpyje, nebepavyksta pabėgti nuo suvokimo, kad nėra skirties tarp gamtos ir kultūros, kad gamta nebėra globėja, o mums patiems reikia ją globoti ir rūpintis. Tenka suprasti, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį – nelieka iliuzijos, kad kažkas pamos magiška lazdele ir klimatas normalizuosis.

Aišku, šiandien kalbame ne tik apie ekologinį, bet ir bendrą egzistencinį nerimą. Kai kurie kūriniai MO parodoje užsimena ir apie jo vaizdinius. Gyvenant tokioje geopolitinėje suirutėje tampa labai sunku kalbėti apie dėmesį ekologijai: nors atrodo, kad šiuolaikinė politika ir finansiniai ištekliai galėtų būti telkiami spręsti gamtos problemas, žengiame žingsnį atgal prie XIX ar XX amžiaus imperialistinio mąstymo struktūrų, prieš kurias viešajame diskurse nublanksta ir žmonių gyvybės, ir rūpestis planeta.

– Šis nerimas, susijęs su sparčiai kintančiu klimatu, vienus paskatina ieškoti būdo permąstytai, harmoningai sąveikauti su gamta, pavyzdžiui, kraustytis gyventi iš miesto į kaimą, kitus, priešingai, atveda į neigimo ar apatijos būseną. Koks tavo paties santykis su ekologiniu nerimu? Ar dažnai jį patiri?

– Ruošiantis šiai parodai tikrai pajutau jo sustiprėjimą, kadangi pradėjau skaityti daugiau susijusių straipsnių, sekti įvairias gamtos anomalijas visame pasaulyje. Pavyzdžiui, prisimenant 2024 m. JAV smogusį uraganą Miltoną, atrodo baisiai ironiška, kad JAV pasitraukė iš Paryžiaus klimato kaitos susitarimo. Dabar Donaldas Trumpas sako „drill, baby, drill“ (liet. gręžk, mažuti, gręžk), siurbti visus resursus, nepaisant nieko, ir belieka susitaikyti, kad ne tik JAV gamta pasieks naujo lygio ekstremumus – jie taps dar globalesni.

Parodos kūrimo laikotarpį lydėjo visame pasaulyje vykę gaisrai, uraganai, potvyniai, sausros, nustebino viesulas Lietuvoje. Netgi atrinkinėjau antraštes, bylojančias apie vieną klimato rekordą po kito, turėjau idėją parodoje sudėlioti savotišką jų laiko juostą. Per metus tokios informacijos susirenka milžiniškas kiekis, leidžiantis pasitikrinti, kad klimato kaita nėra tik pavienių idėjinių burbulų klausimas. Nors gyvename sąlyginai saugioje klimato zonoje, kur dar nesulaukiame alinančio karščio, didelių mastų uraganų ar potvynių, pasislinkus vos žemiau Vidurio Europos situacija atrodo kitokia. Tai rodo, kad jau ir mes galime pradėti ruoštis, jog vis ištinkančios stichijos taps ne anomalija, o įprastybe.

Visa tai kelia bendrą nerimą, bet įdomu pastebėti jo išraiškas paprastame, buitiniame lygmenyje, pavyzdžiui, kaip nepatogu, kai nueinu į parduotuvę pamiršęs pasiimti medžiaginį maišelį. Žinoma, tai nėra didžiausio masto moralinė dilema, tačiau ji, kaip ir kiti su klimato kaita susiję klausimai, tampa kasdienybę ar net gyvenimo sprendimus veikiančiu faktoriumi. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad vis daugiau žmonių renkasi būtent dėl klimato kaitos neturėti vaikų, nes jei anksčiau dar turėjome iliuziją, jog galime vaikams garantuoti kažkokią apibrėžtą ateitį, dabar jos nebeliko, prognozės nedžiugina.

Dirbdamas su studentais matau, kaip jauni žmonės ateina su didesniu ekologiniu nerimu, nei jaučiam tarp vyresnės kartos žmonių. Jie nori atlikti tyrimus šiomis temomis, jas apmąstyti savo kūriniais, nors nėra nei aplinkosaugininkai, nei kitaip tiesiogiai susiję su gamtos ir klimato sritimis. Bendras rūpesčio fonas, paradoksaliai ir džiuginantis, ir liūdinantis, yra tikrai stiprus.

– Parodos idėjas savo darbais dalinai įkvėpusi filosofė Vaiva Daraškevičiūtė viename savo straipsnyje kalba apie filosofo Jean-Jacques Rousseau grįžimo į gamtą idėją ir teigia, kad tai yra veikiau ne noras sugrįžti į praeitį, bet svajonė apie alternatyvią ateitį. Ar siekei, kad paroda „Ilgiuosi, nežinau ko“ leistų apie tokią ateitį pasvajoti?

– Grįžimo į gamtą idėja, jos persvarstymas parodoje labai svarbus – šitos idėjos padiktuotas, pavyzdžiui, čia atsiranda vieno iš tautinių simbolių kūrėjų, klasiko Antano Žmuidzinavičiaus kūrinys „Seno kaimo griuvėsiai“ su idiliška trobele prie ežero. Atsispirdamas nuo šio darbo pradėjau galvoti, kiek gamtos įrašyta mūsų tautiniame identitete, nes atrodo, kad mes, lietuviai, turime specifinį santykį su gamta, kurį patys mėgstame pabrėžti, išryškinti. Gamtiškumas tarsi įrašytas į mūsų mąstymo archetipus – štai net Lietuvos valstybės vėliavą galime iššifruoti kaip peizažą.

A. Žmuidzinavičius – ne vienintelis autorius parodoje, vienaip ar kitaip sąveikaujantis su grįžimo į gamtą tema. Pavyzdžiui, Laura Garbštienė – menininkė, kuri ilgą laiką savo kūryboje vis paliesdavo gamtos temą ir galiausiai apsigyveno Dzūkijoje, prie Marcinkonių, kur įkūrė „Verpėjos“ meno iniciatyvą, augina avis, tyrinėja tradicinės kaimiškos gyvensenos ir gamtos saugojimo temas. Žinoma, tai diktuoja kitokį tempą, žvilgsnį, galbūt net naują santykį su gamta. Panašiai nutiko Alfonsui Budvyčiui, kuris, spaudžiamas materialinių nepriteklių, iš Vilniaus išvyko gyventi į vienkiemį Jurbarko rajone ir pradėjo fotografuoti gamtą. Pats menininkas sakė bandantis rasti pasaulio esmę mažoje karvės išmintoje duobutėje, o visų globalinių temų sprendimą galima rasti toje keliolikos centimetrų erdvėje.

Ar menas gali keisti santykį su gamta? Gražioji meno dalis yra tai, kad jo poveikis sunkiai apskaičiuojamas. Turbūt jo didžiausia įtaka – mąstymo ir perspektyvos pasikeitimai. Meno kūriniai geba keisti etinį žmogaus santykį su reiškiniais, tą daro ir šiuolaikinė filosofija – ieškoma mąstymo ir gyvenimo būdų, kur žmonija nebūtų gyvybės formų piramidės viršuje. Mes galime pradėti stipriau suvokti save kaip gamtos dalį ir priimti, kad instinktyviai veikiantys ar kitaip mąstantys organizmai, gyvybės formos turi didžiulį indėlį tam, kaip veikia ir atrodo ši planeta.

Pavyzdžiui, po savo disertacijos visiškai nebesinori sunaikinti vorų ar kitų mažų vabzdžių, kurie pakliūna į namus. Pažinus kitos gyvybės formos savitumą, veikimo logiką – kad ir pagrįstą instinktais – pradedi kitaip tas būtybes vertinti, nebežiūrėti tik kaip į aplink skraidančius niekius, su kuriais gali elgtis kaip panorėjęs. Būtent pažinimas ir pažinojimas yra įrankis, naudojamas šiuolaikiniame mene ir galintis padėti kitaip suvokti save, aplinką ir įvairaus mastelio jos elementus. Iš to ilgainiui galbūt atsiranda globalesni pokyčiai.

– „Ilgiuosi, nežinau ko“ tema – labai universali, nes kiekvienas turime vienokį ar kitokį santykį su savo aplinka. Jei reikėtų išsirinkti vieną ar du parodoje pristatomus kūrinius, kurie galėtų stipriai surezonuoti moderniu ir šiuolaikiniu menu nesidominčiam, tačiau gamtos temą atrakinti norinčiam žmogui, kokie jie būtų?

– Vieno raktinio kūrinio parodoje nėra – nes visi jie įneša vis naują aspektą ar idėją. Visgi į galvą pirmiausia ateina menininkės Akvilės Anglickaitės darbas „Ežerų dugne“ – tai yra paskutinis parodoje eksponuojamas kūrinys, dokumentinis filmas apie keturis Lietuvos ežerus. Jame filmuojami po ežerus nardantys narai, kurie dalinasi požiūriu apie savo santykį su tais ežerais, pasakoja tų vietų mitologiją, įvairias istorijas.

Neretai mistiškos legendos atskleidžia, kaip mes tokį paprastą, bet tuo pat metu nepažįstamą dalyką, kaip ežeras, nuo seno bandome paaiškinti, racionalizuoti – kas jis toks ir kodėl atsirado būtent ten? Prieš 11 metų, kai buvo sukurtas šis A. Anglickaitės filmas, giliausiose Asvejos ežero vietose buvo panirę mažiau žmonių, negu apsilankę Mėnulyje. Toks kūrinys kalba apie alternatyvaus peizažo galimybę: ežero dugno kraštovaizdis yra beveik visai nepaliestas, kiekvienas jų turi savo specifinę povandeninę ekosistemą, veikimo būdą. Tai atskleidžia naują pažinimo sluoksnį, išplečia akiratį ir parodo potencialą, kiek tokių mikro ir makro ekosistemų egzistuoja bei galime pažinti.

Kitas įdomus kūrinys – keramikės Liucijos Šulgaitės kaulo porceliano „Karšta vasara“ – penki balti, netaisyklingos formos, sueižėję ledkalniai ar kalnų viršūnės, kurių įskilimai tarsi mėginami gydyti medžio lapais. Tarp objektų ir kūrinio pavadinimo kuriasi paradoksas: viena vertus, karštomis vasaromis Lietuvoje mes džiaugiamės, tačiau tuo pat metu jos reiškia, kad kažkur tirpsta ledynai. Su tuo daugelis turbūt susiduria keliaudami kalnuose, stebėdami tirpstantį ledą. Ištinka paradoksas – žiūri ir supranti vykstantį kismą, bet tuo pat metu negali nesižavėti kalnų didybe. Toks paradoksas yra dažnas gamtoje: viena vertus, matai ją nykstančią ar naikinamą, kintančią, bet čia pat jos galia stulbina. Įdomu, kaip tokias mintis išjudina iš pirmo žvilgsnio nedidelis, paprastas kūrinys.

– Pastaruoju metu daugiau dirbi su jaunąja kūrėjų karta – dėstai Vilniaus dailės akademijoje, koordinuoji Meno kritikos apdovanojimuose įsteigtą MO jaunosios kritikos stipendiją. Ar tarp jaunų meno lauko dalyvių vyrauja ekologinės temos? Ar šiai kartai jos rūpi? Kokias kitas ateities kryptis ir tendencijas pastebi?

– Jaunųjų menininkų lauke pastebimi globalaus pasaulio dalyviai su tam tikrais lokaliais inkliuzais. Pastarieji, žinoma, nepraranda svarbos – tebesame jauna valstybė, visuomenėje tebeturime sovietinio paveldo, vis stipriau ir aštriau matyti kartų lūžiai. Pavyzdžiui, vadinamajai Z kartai būdingas daug didesnis rūpinimasis klimato kaita, taip pat pastebiu daugiau socialinio rūpesčio, suinteresuotumo politika, žinoma, yra ir didžiulė technologijų įtaka. Akivaizdu, kad kalbame apie kartą, kuri pasaulį supranta naujais būdais. Nors dar negaliu pasakyti, kad jaunoji kūrėjų karta atneša kažką radikaliai naujo, tai nuolatinis procesas, o ne rezultatas.

Smagu matyti, kad mūsų lokali problematika yra globalaus pasaulio dalis: matom stiprėjančias tapatybės ir lyties temas, feministinius klausimus. Šie žmonės sprendžia savo kartos problemas, stengiasi plėsti meno ribas arba rūpesčio lauką iki to, kas jiems aktualu, to, kas leidžia tvirtinti ir steigti savo tapatybę.

Pranešimas spaudai.