„Man baisu… Bet aš tik noriu papasakoti tiesą“, – tokiais žodžiais prasideda „Oskarui“ nominuotas režisierės Shiori Itō filmas „Juodosios dėžės dienoraštis“, rodomas festivalyje „Kino pavasaris“. Žmogaus teisės, migracija, ekologija – tik keletas mums visiems svarbių temų, nagrinėjamų rinkinyje „Šiandienos filmai rytojui“, kuriame nugulė 10 kūrinių.

Partnerių turinys

„Kino pavasario“ programos ir pirkimų vadovė Dovilė Grigaliūnaitė sako, kad šio rinkinio filmai plečia žiūrovų akiratį ne tik kinematografine, bet ir tvarumo prasme. „Tvarumas galbūt dažniau dar vis suprantamas per ekologijos, gamtos saugojimo, rūšiavimo, mažesnio daiktų vartojimo prizmę. Tačiau iš tiesų jis prasideda nuo jautrumo aplinkai ir šalia esančiam. Būtent tokį platų požiūrį atspindi „Šiandienos filmai rytojui“, – teigia ji.

Vienas ryškiausių ne tik šio rinkinio, bet ir viso festivalio filmų – „Oskarą“ už geriausią užsienio filmą pelniusi politinė drama „Aš vis dar čia“, režisuota brazilų kino meistro Walterio Salleso. Tikra istorija paremtas filmas pasakoja apie Eunisę Paivą – Brazilijos kongreso nario žmoną, kurios vyrą pagrobia karinė diktatūra. Viena augindama penkis vaikus, pagrindinė veikėja iš namų šeimininkės tampa tvirta aktyviste, kovojančia už teisingumą.

Filmas „Aš vis dar čia“ nugalėjo kitą „Oskaro“ nominantą – režisieriaus Mohammado Rasoulofo dramą „Šventosios figos sėkla“ apie šeimos santykį, Irano visuomenę ir moterų situaciją joje. Drama vyksta ne tik ekrane, bet ir už jo ribų – Irano valdžiai nepalankus filmas buvo filmuotas slapta, o režisierius, nuteistas 8 metams kalėjimo, turėjo palikti šalį siekdamas išvengti bausmės.

Nepasitenkinimą ir pasmerkimą savo šalyje išgyvena ir japonų žurnalistė bei režisierė Shiori Itō, dokumentiniame filme „Juodosios dėžės dienoraštis“ atskleidusi asmeninę istoriją apie patirtą seksualinę prievartą. Jos atvirumas taip pat sulaukė grasinimų ir privertė kūrėją palikti gimtąją Japoniją, kurioje sumaištį visuomenėje sukėlusią istoriją rodyti atsisako šalies kino teatrai.

Pagrindinių veikėjų stiprybė skleidžiasi ir vokiečių režisierės Noros Fingscheidt dramoje apie jaunos merginos gijimą nuo priklausomybės „Pabėgimas“ bei socialiniame trileryje apie Paryžiaus imigranto kasdienybę „Suleimano istorija“, režisuotame Boris Lojkine.

Skirtingus moterų priespaudos ir demonizavimo aspektus tyrinėja filmai „Balandį“ ir „Raganos“. Pastaroji dokumentika ieško paralelių tarp pogimdyvinės depresijos ir šimtmečiais gyvuojančių mitų apie raganas. Režisierė Elizabeth Sankey, remdamasi asmeniniais išgyvenimais, filme įtaigiai pasakoja apie psichinę moterų sveikatą. Kiek kitokią, grėsmės persmelktą atmosferą kuria režisierė Dea Kulumbegashvili, „Balandyje“ pasakodama apie nelegalius abortus Sakartvelo kaimuose atliekančią akušerę – ji atskleidžia sistemos norą kontroliuoti moterų kūnus.

Meilė ir artumas gamtai nušviečiami dokumentikose „Laukinės širdys“, „Paukščių giesmės“ ir lietuviškoje „Murmančios širdys“. Režisierės Silje Evensmo Jacobsen „Laukinės širdys“ – istorija apie šeimą, svajojusią gyventi kuo arčiau gamtos, tačiau, skaudžiai pasikeitus aplinkybėms, priverstą daryti kitokius sprendimus.

Kathleen Harris „Paukščių giesmės“ žiūrovą lydi per Airiją kartu su ornitologu, siekiančiu įrašyti visų ten gyvenančių paukščių garsus. O Vytauto Puidoko stebimosios dokumentikos filmas „Murmančios širdys“ pasakoja apie paauglį Matą, atsidūrusį nuošaliai gyvenančioje vyrų bendruomenėje, kur ūkio darbai tampa savotišku išsigelbėjimu nuo priklausomybių ir ankstesnio gyvenimo šešėlių.

30–asis Vilniaus miesto festivalis „Kino pavasaris“ vyksta kovo 7–23 d.