Šeštus metus „Sidabrinėje linijoje“ savanoriaujanti, Suvalkijos sostinėje burianti per 30 kitų savanorių, aktyvi, net keturių Marijampolės Trečiojo amžiaus universiteto fakultetų studentė, energija ir jaunatviškumu užkrečianti Gema Neniškienė gyvenime, rodos, spėja tiek, kad daugelis jaunų žmonių galėtų tik pavydėti. Jau senokai pensinio amžiaus sulaukusi moteris ne tik studijuoja, vairuoja automobilį, puoselėja sodą bei gėlynus, ilsisi skaitydama knygas ir spręsdama kryžiažodžius, bet vis dar neatitolsta ir nuo darbinės veiklos. 51-erius metus dirbusi buhalterinį darbą ir dabar tvarko Marijampolės senjorų ir neįgaliųjų dienos centro „Židinys“ buhalterinę apskaitą, lanko kultūros renginius, o didelę kasdienio gyvenimo dalį skiria savanorystei.

Ne vieną apdovanojimą už savo indėlį aktyviai ir prasmingai senatvei bei pasiekimus savanorystės srityje pelniusi pernai moteris tapo žurnalų „60+“ ir „Savaitė“ skelbiamo konkurso „Metų senjoras“ socialinės atsakomybės nominacijos laimėtoja.

„Bendrystės ir atjautos jausmas mane lydi nuo vaikystės. Kai augau, daug kas buvo kitaip, tačiau jau mokykloje mus mokė, jog draugiškumas, pagalba ir bendravimas yra būtini žmonių santykiuose. Dabartinėje sparčiai kintančioje ir nežinomybės kupinoje kasdienybėje stresas dažnam yra tamsusis palydovas, o dar prisideda vienišumo, kartais – net bejėgiškumo jausmas“, – sako Gema.

Tai suprasdama, norą padėti vienišiems žmonėms ji įprasmina savanoryste. Ir ne tik asmenine – iniciatyvi senjorė buria ir skatina vienišų žmonių senatvę atvirais draugystės pokalbiais praskaidrinti ir kitus.

„Mane labai sudomino „Sidabrinės linijos“ veikla, todėl Marijampolės Trečiojo amžiaus universiteto direktorės Onutės Sakalauskienės paragintos, prieš 5 metus susibūrėme į 30 savanorių moterų bendruomenę. Pasivadinome ,,Sidabrinukėmis“, bendraujame su pašnekovais, kurie tampa mums labai artimi ir brangūs.“

Gema Neniškienė sako, kad jai patinka bendrauti su įvairiais žmonėmis, juos išgirsti, bandyti suprasti ir pagal galimybes padėti. Su pašnekovais moteris kalbasi apie viską: savijautą, sveikatą, naujienas, apie pasodintas gėles, perskaitytas knygas, matytus filmus, keliones ir įvairiais buities klausimais.

„Savanorystė suteikia naujų patirčių ir jausmą, kaip svarbu būti dėl kito žmogaus. Nuolatiniai pokalbiai leidžia geriau pažinti ne tik savo pokalbių draugą, bet ir save, mokytis ir tobulėti. Šie skambučiai kartais pagelbėja daugiau, nei įsivaizduojame. Tai santykis su žmogumi, abipusis ryšys. Pasikalbėjus apima toks gerumo jausmas. Ne veltui sakoma, kad Žmogui reikia žmogaus! Savanoriaudama aš tiesiog pamirštu, kad man jau daug metų, jaučiuosi atsakinga už savo išsakytas mintis ar patarimus.“

Per penkerius savanorystės metus „Sidabrinėje linijoje“ Gema bendravo net su šešiais pašnekovais. Šiuo metu kiekvieną savaitę kalbasi su trimis. Dar su dviem susiskambina kiek rečiau.

Su viena iš dabartinių pašnekovų, kuri, turėdama nemažai sveikatos ir kitų gyvenimiškų problemų, išlieka pilna optimizmo, savotiškos elegancijos, Gema buvo ir gyvai susitikusi. Iki šiol lanko ir šilti prisiminimai apie pačią pirmą pašnekovę, su kuria, po dvejų metų bendravimo, išskyrė amžinybė. Tačiau ilgi pokalbiai apie suluošintą vaikystę, tremtį, sugrįžimą į tėvynę, gražią meilės istoriją įsiminė ilgam.

Gema sako, kad savanorystėje svarbiausia supratimas, atjauta ir nuoširdus noras bendrauti.

„Gera, kai išgirsti: „kaip puiku, kad jau šiandien antradienis, trečiadienis ar ketvirtadienis“, „jau seniai patogiai įsitaisiau ir laukiau tavo skambučio“, „tiek daug turiu ką papasakoti“, o atsisveikinant: ,,ačiū, kad esi, kad pabendravom“.

Bendraujant su vienišais senoliais, nerimą Gemai kelia supratimas, kad labai dažnai žmonės nesulaukia jiems reikalingos pagalbos.

„Kai paklausau savo pašnekovų pasakojimų apie patirtis su medikais, kitų įstaigų darbuotojais, man kyla minčių apie akivaizdžią diskriminaciją ir nepagarbą vyresnio amžiaus žmogui. Viena mano pašnekovė skundžiasi labai prasta sveikata, o gyvena trobelėje, kurioje net elementarių higienos sąlygų nėra. Ji norėtų į globos namus, tačiau kiek besikreipė, niekas jai nepadeda. Tai labai jaudina ir neramina.“

Praėję metai Gemai buvo sunkūs: sunkiai susirgo vyras, reikėjo slaugyti ir atsisveikinti, tačiau, pasak jos, šie išbandymai suteikė dar daugiau patirties ir noro padėti kitiems, ypač vienišiems, neturintiems artimųjų.

„Man atrodo, kad gerumas nieko nekainuoja, tad dalinkimės juo ir nebūkime abejingi kito skausmui ar džiaugsmui. Juk taip praturtiname ir save,“ – sako patyrusi savanorė.

BNS inf.