Šiemet Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, fiksuojantį, kuo esame išskirtiniai, papildė kafijos gėrimo tradicija Mažojoje Lietuvoje. Šios vertybės teikėjai – asociacija Šilutės kraštotyros draugija, Lietuvininkų bendrija, Šilutės kultūros ir pramogų centras, kurių atstovai ir pristatė naują nematerialaus kultūros paveldo vertybę.

Daiva Červokienė

Atkeliavo iš Vokietijos

Kas yra ta kafija? Kaip pasakoja Mažosios Lietuvos tradicijų žinovai, tai yra aromatingas pienu paskanintas gėrimas, kurį vaikai ir suaugusieji anksčiau mėgo gerti per pusryčius, priešpiečius arba po dienos darbų. Prie aromatingos kafijos puodelio šeimininkės paprastai patiekdavo ir naminio pyrago gabalėlį.

„Kafijos gėrimo kultūra – Mažosios Lietuvos regionui būdinga šeimos ir bendruomenės tradicija, susijusi su lietuvininkų tradicinio gėrimo – kafijos – gaminimo, ruošimo ir vartojimo papročiais. Į šį regioną iš Vokietijos atkeliavusią kavą, vadinamą kafija, lietuvininkai pradėjo gerti XVIII a. II pusėje. Paprotys valgant pavakarius gerti vokišką kavą plito miestuose ir dvaruose, vėliau ši tradicija palengva persikėlė ir į paprastų lietuvininkų namus. Turbūt kone kiekviena lietuvininkė turėjo savų šio tradicinio gėrimo ruošimo paslapčių, dėl to dažnai galime išgirsti skirtingų kafijos gamybos receptų“, – pasakoja Jūratė Pancerova, Šilutės kultūros ir pramogų centro vadovė ir Šilutės kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja.

Ruošta iš įvairių žaliavų

Kaip teigiama šios nematerialaus kultūros paveldo vertybės aprašyme, kafija buvo ruošiama iš labai įvairių žaliavų – tiek iš pirktinių kavos pupelių, tiek iš vietinių žaliavų (gilių, morkų, cikorijų, miežių, kviečių ar rugių), tai priklausė nuo žmonių materialinių galimybių ir įpročių. Pavyzdžiui, Jūratės senelių namuose Inkakliuose („pasienyje“ su Žemaitija) babytė virdavo morkų kavą. Stambiai sutarkuodavo morkas, jas gerai paskrudindavo krosnyje, o tada virdavo kafiją. Kaip prisimena pašnekovė, jai ši kafija labai patikdavo, nes būdavo natūraliai saldi.

Pasak pašnekovės, Mažojoje Lietuvoje kafija dažniausiai buvo gaminama iš trūkažolių šaknų, kaip žmonės sakydavo, iš cikorijos, kiek rečiau – iš gilių, dar rečiau – iš morkų ar miežių. Miežinė buvo populiari, nes miežių visi turėjo, bet laikyta prasčiausio skonio.

Pasak J. Pancerovos, per įvairias ekspedicijas žmonės pabrėždavo, kad tikrąją kavos pupelių kavą jie gerdavo tik per didžiąsias metų šventes. Jos atmintyje įstrigo žmonių pasakojimai, kaip grįžus iš bažnyčios Velykų rytą namai kvepėdavo kava... Mat tarpukario metais tikra kava laikyta didele prabanga, sovietmečiu ji taip pat buvo išskirtinis deficitas, parduotuvėse nebuvo galima nusipirkti, tik kai kas jos gaudavo atsiųstos iš Vokietijos.

Palaunagė

Popietės valandomis, apie 15–16 val., visa šeimyna susirinkdavo trumpam atsipūsti po dienos darbų ir pabendrauti. Toks šeimos, giminės, draugų susitikimas prie kafijos puodelio Mažojoje Lietuvoje buvo vadinamas pãlaunage. Taip vadintas ir valgis tarp pietų ir vakarienės, pavakariai, per kuriuos
nebūtinai gerta kafija. Šiame regione ir laukuose dirbantiems vyrams atnešdavo palaunagės. Lietuvių kalbos žodyne pateikiami tokie šio žodžio vartojimo pavyzdžiai: Jei nori, kad eitumėm dar dirbti, tai duok tuojau dabar geros palaunagės; Palaunagės laikas buvo; Nunešk piemeniui palaunagę; Vyrai, palikę dalgius, nuėjo palaunagės valgyti.

Mažojoje Lietuvoje, kaip daug kur Lietuvoje, buvo sakoma, kad gandras pavakarius (palaunagę) parneša, gandras ir išneša. Ar tai reiškė, kad kol dienos ilgos, pavakariai buvo valgomi, o gandrams išskridus ir dienoms sutrumpėjus jų būdavo atsisakoma? J. Pancerova sako, kad popietinės kafijos gėrimo tradicija Mažojoje Lietuvoje nebuvo susijusi su šiltuoju metų laiku – ją galima lyginti su kavos popiete Vokietijoje, o kulinarinio paveldo tyrinėtojas Rimvydas Laužikas kafijos gėrimą palygino su anglų arbatėlės tradicija.

Tradicija tampa bendruomeninė

Pašnekovės nuomone, sunku įsivaizduoti, kad greitai į šeimų kasdienybę sugrįžtų kafijos gėrimo ritualas. Ši bendravimo tradicija yra nykstantis kultūros reiškinys. Šiomis dienomis tradicija gyva tik tarp vyresnio amžiaus vietinių krašto gyventojų, kurie dažnai, ypač sekmadieniais, po pamaldų liuteronų bažnyčioje susirenka parapijos namuose ar artimiausioje kavinėje „kafijos stundai“ – pakalbėti apie parapijos ir savo pačių reikalus.

„Siekdamos išsaugoti šią tradiciją ir gaivinti kafijos gėrimo kultūrą, įvairios regiono bendruomenės, asociacijos, kultūros įstaigos, įmonės fiksuoja gyvas reiškinio formas, viešina tradiciją, organizuoja jai skirtus renginius, edukacinius kafijos ruošimo ir gėrimo užsiėmimus. Gražia tradicija tapo vaišinimasis gilių ar cikorijų kafija per kultūros renginius, pavyzdžiui, parodų atidarymus, po koncertų, susitikimų ir miestelių šventėse, bendruomenių suėjimuose. Taip kilo mintis, kad reikia šią tradiciją fiksuoti, įrašyti į šalies Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą ir ją populiarinti“, – pasakoja Šilutės kultūrininkė ir kraštotyrininkė.

Kafijos diena

Birželio 26-oji Mažosios Lietuvos regione yra paskelbta Kafijos diena. Šiemet visą savaitę, birželio 21–28 dienomis, vyko Vėtrungių ir kafijos dienos visose septyniose Mažosios Lietuvos regionui priklausančiose savivaldybėse. Tomis dienomis žmonės įvairiose kavinėse ir restoranuose bei renginiuose galėjo pasivaišinti autentišku lietuvininkų kulinarinio paveldo gėrimu, gaminamu iš vietinių žaliavų, dažniausiai trūkažolių šaknų arba gilių, pagardintu pienu.

Taip išskirtinai paminėti vėtrunges ir kafiją šiemet buvo net dvi progos. Pirmoji – 180-asis vėtrungių gimtadienis, nes 1844 m. birželio 26 d. buvo paskelbtas valdžios įsakymas „Dėl prideramos tvarkos žvejybos versle“. Ši data laikoma Kuršių marių burvalčių vėtrungių gimimo diena, kai kiekvienam kaimui buvo sugalvotas atskiras laivų ženklinimas. Antroji proga – tai, kad kafijos gėrimo kultūros gaivinimas įrašytas į šalies Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Beje, šio straipsnio autorei teko vasaros saulėgrįžą sutikti Rasos šventėje ant Rambyno piliakalnio, prie kurio prekeiviai taip pat turėjo kafijos. „Monciškių palivarko“ šeimininkė Rasa tvirtino, kad tradicinė kafija buvo gaminama iš gilių kavos. Tą patį tvirtino dar kelios šventėje prekiavusios moterys. J. Pancerova tikina ne kartą girdėjusi ginčų, iš ko buvo daroma tradicinė kafija, visgi dažniausiai ji daryta iš vadinamųjų cikorijų (trūkažolių).

Sveika alternatyva kavai

J. Pancerova įsitikinusi, kad Lietuvoje kavos pupelių kavai greitai gali atsirasti alternatyva – trūkažolių šaknų kava. Joje nėra kofeino, tačiau gausu įvairių naudingų savybių, todėl ja galima mėgautis kartu su vaikais ir vaikaičiais, tai ypač aktualu ir sveikos gyvensenos gerbėjams, turintiesiems tam tikrų sveikatos bėdų.

„Cikorijų kava be pieno skoniu labai panaši į tikrą kavą“, –- pabrėžia pašnekovė. Teigiama, kad trūkažolėse gausu pektino, inulino, fruktozės, įvairių mineralų bei eterinių aliejų. Trūkažolių šaknų gėrimas padeda reguliuoti cholesterolio kiekį kraujyje, iš organizmo varyti parazitus. Liaudies medicina trūkažoles rekomenduoja kaip švelnią raminamąją priemonę nuo dirglumo. Esą kafiją naudinga gerti ir norintiems sumažinti kūno svorį. Šis gėrimas gerina žarnyno darbą, padeda skaidyti riebalus, saugo nuo vidurių užkietėjimo, pasižymi antiseptiniu poveikiu, skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, padeda įsisavinti kalcį.

Projektą „Mūsų kultūrinė atmintis“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur