Ursula fon der Lejen liepą perrinkta Europos Komisijos pirmininke naujai kadencijai. Atrodo, tai yra stiprus Europos Sąjungos (ES) stabilumo ženklas išbandymų laikotarpiu. Kokius prioritetus išsaugoti galime tikėtis ir kokių naujovių pamatysime artimiausius penkerius metus?

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

U. fon der Lejen pristatė naujos kadencijos Europos Komisijos politines gaires 2024–2029 metams. Darbotvarkė apima labai daug, tačiau bene svarbiausiu leitmotyvu lieka politikos tęstinumas, stabilumas ir sutarimas prioritetiniais klausimais. Pagrindiniai akcentai ir toliau išlieka susiję su Rusijos karu Ukrainoje. Pirmą kartą bus paskirtas už gynybos klausimus atsakingas Europos Komisijos narys. Taip pat bus stiprinamas Europos gynybos fondas, investuojama į aukščiausios klasės gynybos pajėgumus ypatingos svarbos srityse, skatinami bendri ES gynybos projektai.

Svarbia prioritetine sritimi lieka migracijos valdymas, itin daug dėmesio telkiama išorinių ES sienų apsaugai, stiprinama prekyba ir visos sąjungos konkurencingumas. Tiesa, be išorinių pavojų lieka ir tie procesai, kuriuos turėsime valdyti ES viduje, tad ypač daug dėmesio bus skiriama ir pažeidžiamiausių žmonių apsaugai bei skurdo mažinimui.

Su Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovu Mariumi Vaščega kalbamės apie šias politikos gaires ir tai, kaip Komisijos sudėlioti prioritetai atsilieps Lietuvai.

– U. fon der Lejen perrinkimas antrai kadencijai, regis, yra ryškus ES stabilumo ženklas vykstant karui ir kraštutiniams dešiniesiems reiškiant abejones dėl dabartinio Europos kurso. Kaip šį perrinkimą vertinate jūs?

– Vertinant pirmininkės perrinkimą, reikėtų grįžti ir pažiūrėti, kokia buvo praėjusi Europos Komisijos kadencija. Nuo 2019 m. per penkerius metus Europą ištiko nemažai krizių: nuo kovido, ekonominio gyvenimo sustabdymo iki Rusijos invazijos Ukrainoje, energetinių iššūkių ir kainų šuolio. Tačiau dirbome, sprendimus – nuo bendro vakcinų pirkimo iki vieningo atsako Rusijai bei paramos Ukrainai – priiminėjome kartu, nė viena šalis nebuvo palikta veikti viena. Europos Komisija rodė lyderystę, ir visi sprendimai buvo priimti drauge. Tad U. fon der Lejen perrinkimas yra ir pasitikėjimo ženklas, ir užtikrintumas, kad gebėsime tvarkytis drauge, ieškoti bendrų sprendimų, kurie bus naudingi visai Europai.

Ir šiandien matome, kad mūsų kontinente vyrauja europietiškos pažiūros, o tai reiškia, kad ir toliau sugebėsime išsaugoti turimą kursą. Iššūkių tikrai bus, bet su jais dorosimės drauge.

– U. fon der Lejen pareiškė, kad Europos vietą pasaulyje per kitus penkis dešimtmečius nulems ateinantys penkeri metai. Nuo jų priklausys, kaip dėliosis mūsų ateitis. Kokie, jūsų akimis, laukia didžiausi išbandymai?

– Žiūrint iš Lietuvos perspektyvos, didžiausias iššūkis yra karas Ukrainoje. Šis karas vyksta mūsų regione, netoli Lietuvos, bet situacija svarbi ne tik mums, mūsų regionui, net ne tik ES, bet ir gerokai plačiau, nes prie sankcijų prisijungusių valstybių skaičius yra didesnis nei tik ES. Pagrindinis klausimas – ar pavyks išlaikyti palaikymą Ukrainai, sulaikyti ekspansinius Rusijos užmojus ir jos agresyvų elgesį.

Tačiau nuo to neatsiejamas dar vienas iššūkis, paminėtas ir politinėse gairėse, – ES, kaip ekonominio bloko, stiprumo, konkurencingumo didinimas. Kodėl tai miniu? Kartais galime manyti, kad yra svarbesnių iššūkių, pavyzdžiui, saugumo, bet nuo mūsų konkurencingumo priklauso ekonomikos stiprumas, o nuo jo priklauso mūsų verslo galimybės, mokami mokesčiai, ir galiausiai nuo turimo biudžeto priklauso mūsų gebėjimai išlikti atspariems saugumo iššūkiams, stiprinti gynybą ir gebėti investuoti į saugumą ar kitus kylančius iššūkius.

– Kandidatas į eurokomisarus Andrius Kubilius sako, kad jį ir Lietuvą labiausiai turėtų dominti plėtros komisaro arba naujasis gynybos komisaro portfeliai. Kiek tai realu ir kuo tai būtų naudinga regionui?

– Kalbėti apie portfelius gal kiek anksti. Europos Komisijos pirmininkė kalbėsis su visais nominuotais eurokomisarais, tad kaip dėliosis situacija, matysime vėliau. Tačiau svarbu, kad gynyba tampa svarbia Europos Komisijos veikimo sritimi. Tokia ji nebuvo, ES šalių gynybos skėtis buvo ir išliks NATO. Tačiau prisiminkime, kad po 2022 m. vasario Rusijos invazijos į Ukrainą ES per kelis mėnesius rado sprendimus, kaip kartu finansuoti paramą Ukrainos ginkluotei. Ekspertai, išmanantys ES veikimą, suprantantys, kokiose srityse ji buvo ne tokia aktyvi, net stebėjosi greita reakcija rasti sprendimus dėl ginkluotės finansavimo. Ir tai tapo aiškiu suvokimu, kad ES turi būti aktyvi ir gynybos srityje. Žinoma, labiausiai turime kalbėti apie gynybos pramonės stiprinimą. Gynybą turime stiprinti taip, kad visi veiktume kaip vieningas blokas ir šioje srityje.

– Gynyba yra kertinis klausimas, kuriam išskirtinį dėmesį skiria ir U. fon der Lejen. Vis dėlto Europa sulaukia nemažai kritikos dėl savo lėto veikimo, nepakankamo ryžto, nevienodo valstybių požiūrio į finansavimą. Ar galime rasti sutarimą?

– Kiekviena valstybė turi savų iššūkių, bet skirtumais ES ir yra stipri. Esant tokiai geopolitinei situacijai, gynyba yra labai svarbi. Bet, jeigu grįšime prie ES istorijos, pamatysime, kad ji prasidėjo ne nuo gynybos klausimų, o nuo taikos užtikrinimo per ekonominį šalių narių suartėjimą. Skirtingos ES šalys gynybos srityje turi skirtingas istorines sąsajas ir paraleles, bet šiandien einame link to, kad to bendrumo būtų daugiau. Ir tas bendrumas turi būti nukreiptas į gynybos pramonės sustiprinimą, kad galėtume gaminti daugiau, gamintume labiau bendrai, o ne kurtume skirtingas gynybos sistemas. Tai nereiškia, kad suvienodinsime visų šalių gynybos politiką, bet galime veikti kaip vienas kumštis.

Politinėse gairėse įvardyti ir Europos oro skydo kūrimas bei kibernetinė gynyba. Apie šio skydo kūrimą per penkerius metus kalbėsime dar daug kartų, nes tai yra vienas prioritetinių projektų. Turėsime kalbėti, kaip galėtų ir turėtų atrodyti toks projektas. O kibernetinio saugumo lauke yra viskas: nuo interneto tinklų iki visos elektroninės komunikacijos saugumo. Ir saugumo klausimas apima daugiau nei tik gynyba. Kalbame apie pasirengimą įvairiausioms nelaimėms.

– Politinėse gairėse daug kalbama apie migracijos ir sienų apsaugos politiką. Kaip Europos sienų stiprinimą pajus Lietuva?

– Gyvename Šengeno zonoje, o tai reiškia, kad tarpusavyje neturime sienų, bet kartu tai reiškia ir tai, kad, norėdami būti saugūs viduje, turime užtikrinti išorės sienų saugumą. Visi prisimename, kaip Lietuva susidūrė su Baltarusijos hibridine ataka. Europos Komisija padėjo Lietuvai dorotis su krize, taip pat didele dalimi finansavo visas reikiamas modernias technologines sienos saugojimo priemones. Ir šis pavyzdys rodo, koks svarbu bendras požiūris. Neteisėtai į vieną ES šalį patekę žmonės ar prekės vėliau gali sklisti bet kur Bendrijos viduje.

Labai svarbu prisiminti, kad dar anoje kadencijoje buvo sukurtas Migracijos ir prieglobsčio paktas, kuris pateikė naujovišką požiūrį tiek į sienų apsaugą, tiek į prieglobsčio politiką. Tai, ką reikės padaryti dabar, – užtikrinti, kad visose valstybėse narėse tas paktas būtų įgyvendintas vienodai ir užtikrinta pagalba toms valstybėms, kurios susiduria su ypatingu migrantų spaudimu. Šiandien mes esame gerokai saugesni, bet tai nereiškia, kad sustosime ties priimtais dalykais. Pavyzdžiui, planuojama kalbėti apie vienodą požiūrį į migrantų grąžinimą, taip pat kur kas daugiau dėmesio bus skiriama Viduržiemio jūros regionui, nes pagrindiniai migracijos srautai ateina būtent per ten.

– Politinėse gairėse daug vietos skiriama ir skurdo mažinimui. Lietuvai į skurdo ir nelygybės problematiką nuolat baksnojama pirštu. Kodėl nesusitvarkome ir kaip gali padėti bendra ES politika?

– Šiemet šventėme Lietuvos dvidešimtmetį ES. Tai buvo gera proga palyginti makroekonominius rodiklius. Šalies bendrasis vidaus produktas išaugo labai smarkiai, užsienio investicijos – taip pat. Gerokai augo ir gyventojų atlyginimai, jų gerovė, bet kai kurie rodikliai nėra tokie džiuginantys. Vienas jų – žmonių, kurie susiduria su skurdo problema, skaičius. Jų mažėja, bet ne taip greitai, kaip norėtume.

ES iki šiol tokius klausimus skatino spręsti pačias šalis nares, nes tai susiję su kiekvienos šalies socialine sistema, o šios sistemos skiriasi ir suvienodinti jas nėra paprasta. Vis dėlto, matant, kad kai kur tas postūmis yra pernelyg silpnas, bus pateikta pirmoji ES Kovos su skurdu strategija. Tai bus labai svarbus dokumentas ir Lietuvai pasisemti patirties, atkreipti dėmesį į kovą su skurdu ir ieškoti reikiamų sprendimų, kad matytume ne tik makroekonominių rodiklių gerėjimą, bet ir skurdo bei nelygybės mažėjimą.

– Būsto politika bus svarbi vieno iš Europos Komisijos narių portfelio dalis. Papasakokite apie ją plačiau.

– Būsto politika taip pat yra nauja ateinančių penkerių metų politinėse gairėse. Būsto kaina, jo įperkamumas – tai problemos, su kuriomis susiduriama ir Lietuvoje, bet kai kuriose ES šalyse jos yra aktualesnės net nei mums. Todėl ir vėl turime ieškoti bendrų sprendimų. Galbūt palengvinant finansavimą būstui, galbūt pasitelkiant socialinį būstą, o gal nukreipiant investicijas į šią sritį. Iki šiol poreikio spręsti šią problemą ES mastu nebuvo, bet dabar jis atsiranda, tad klausimas, ką pasiūlyti, kad prieinamo būsto būtų daugiau, yra įtrauktas į vieno iš komisarų portfelių užduotis.

Prie politinių gairių naujovių įvardyčiau dar vieną, susijusią su socialinės medijos įtaka. Planuojame atlikti bendrą tyrimą, kuris bus orientuotas į naujųjų technologijų įtaką vaikų ir nepilnamečių psichikos sveikatai.

– Artimiausioje ateityje Europai teks spręsti įvairius iššūkius, susijusius su pensijomis ir viešosiomis paslaugomis, darbo jėgos trūkumu. Į ką bus kreipiamas dėmesys?

– Jau praėjusios kadencijos metu nemažai dėmesio buvo skiriama demografiniams klausimams. Turėjome Komisijos narę, atsakingą už demografinius dalykus. Tikslas – įtraukti demografinės kaitos klausimus į daugelį Europos finansavimo dalykų. Iki šiol itin svarbi buvo regioninė politika, kad užtikrintume, jog ne tik miestuose, bet ir regionuose būtų sudarytos sąlygos gyventojų gerovei augti. Pavyzdžiui, ir Lietuvoje į regionus atėjęs finansavimas padarė daug gero, kad regionai taptų patrauklesni gyventi. Dabar atsiranda poreikis į finansavimą pažiūrėti ir kitais aspektais. Vienas jų ir yra demografinė kaita, kitas – pensijų adekvatumo klausimas. Nors tai yra labiau kiekvienos valstybės reguliavimo dalykas, bet kadangi problemos dažnai atsikartoja skirtingose valstybėse narėse, paranku mokytis vieniems iš kitų ir ieškoti bendrų sprendimų.

– Politinėse gairėse matomas įsipareigojimas milijonams žemės ūkių Europoje per pirmąsias šimtą dienų pristatyti viziją ateičiai, užtikrinti teisingas ir pakankamas pajamas ir atlyginti tiems, kurie ūkininkaudami saugo gamtą, skamba kaip daug žadantis. Ko realiai gali tikėtis ūkininkai?

– Iš tikrųjų žemės ūkio sritis visada buvo svarbi ES, turime bendrą žemės ūkio politiką. Nemažai rėmimo žemės ūkiui ateina būtent per ES. Tai ir išliks. Bet svarbu matyti, kad, nepaisant šios paramos, ūkininkai susiduria su daugybe iššūkių, pavyzdžiui, dėl profesijos senėjimo, o į šią sritį norėtųsi pritraukti jaunų žmonių. Dabartinė tvarka nėra labai palanki ir nedideliems ūkiams, žemės ūkiui didelę įtaką daro ir klimato kaita, sausros ar potvyniai. Todėl per pirmąsias šimtą dienų bus pateikta žemės ūkio ir maisto sektoriaus vizija, kurioje bus nagrinėjama, kaip užtikrinti ilgalaikį žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą ir tvarumą atsižvelgiant į mūsų planetos išgalių ribas.

– Minėjote, kad labai svarbu kalbėti apie ES konkurencingumo stiprinimą. Kaip saugosime savo ekonomiką ir stiprinsime prekybą?

– Kalbant apie vidinius dalykus, ypač bus susitelkiama į biurokratijos mažinimą, bendrojoje rinkoje taikomų teisės aktų supaprastinimą, ypač orientuojantis į mažas ir vidutines įmones, nes konkurencija pasaulyje didėja, tad turime turėti verslui palankią aplinką.

O kita dalis susijusi su užsienio reikalais ir ES vieta pasaulyje. Jau šioje kadencijoje buvo pradėti tam tikri dalykai, susiję su ekonominiu saugumu. Jis reiškia, kad nemažą dalį kritiškai reikalingų technologijų turime gaminti ES viduje. Negalime atsiriboti nuo kitų prekybos partnerių, tačiau visą laiką turime galvoti apie rizikų mažinimą, kad dėl piktavališkų kitų šalių veiksmų Europoje nesutriktų kritiškai svarbių medžiagų, technologijų ar vaistų tiekimas. Taip pat svarbu nuolat ieškoti naujų partnerių, naujų valstybių, o ne pasikliauti įprastais prekybos partneriais. Taigi prekybinius ryšius Europa galima plėtoti, pavyzdžiui, su Pietų Amerika. Ieškant naujų partnerių, atsiveria naujos galimybės, o tai taip pat mažina mūsų rizikas.