„Tikiuosi, kad dėdamas didžiausias pastangas prisidėjau prie jau ir taip labai gerų Lenkijos ir Lietuvos santykių stiprinimo“, – prieš išvykdamas iš mūsų šalies teigė Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Konstantas RADZIVILAS.

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Lietuvą vos po kiek daugiau nei metų palieka Lenkijos ambasadorius K. Radzivilas. Jis – vienas iš tų, kuriuos po rinkimų praėjusį rudenį Lenkijos užsienio reikalų ministru vėl tapęs Radoslavas Sikorskis nori atšaukti. Išviešintame sąraše, be Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje, taip pat buvo ambasadoriai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje ir kitur. Prieš pat išvykimą duodamas interviu K. Radzivilas tvirtino dar nežinantis tolesnių planų, tačiau pabrėžė, kad net jeigu nebus grąžintas į Lietuvą kaip Lenkijos ambasadorius, ir toliau stengsis būti mūsų šalies advokatu sprendžiant Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių klausimus.

– Kaip įvertintumėte Lenkijos ir Lietuvos santykius šiandien?

– Šiandien mūsų šalių santykiai iš tiesų yra puikūs. Iš esmės sutariame visais ar beveik visais klausimais, drauge esame tarptautinių organizacijų – Europos Sąjungos, NATO ir kt. – nariai, mus sieja panašus požiūris į pasaulio ir būtent mūsų regiono iššūkius. Trijų jūrų iniciatyva, „Liublino trikampis“, „Bukarešto devintukas“ – visur savo poziciją išsakome labai panašiai ir gana principingai. Žinoma, pastaruoju metu mus kaip niekada suvienijo geopolitinės grėsmės, ypač karas Ukrainoje.

– Apie Rusijos grėsmę regionui jau seniai kalba tiek Lietuvos, tiek Lenkijos politikai. Lenkija, be kita ko, 2024 m. gynybai išleis daugiausia iš visų NATO sąjungininkių. Tai irgi rodo šalies poziciją?

– Taip, iš tiesų Lenkija gynybai jau skiria 4 proc. bendrojo vidaus produkto, didinti išlaidas gynybai skatina ir sąjungininkes. Tai – didžiuliai pinigai, bet mes suprantame, kodėl to reikia. Galime didžiuotis ir savo kariuomene – joje jau yra daugiau nei 200 tūkst. karių. Šiuo metu ji yra viena didžiausių NATO šalių kariuomenių. Svarbu pabrėžti ir tai, kad mūsų kariuomenė – ne tik didelė karių skaičiumi, bet ir labai moderni ir modernizuojama toliau. Dideles investicijas skiriame šiuolaikinei ginkluotei įsigyti, atnaujinti. Šie dalykai lemia ne tik tai, kad esame vis saugesni patys, bet ir tai, kad tą saugumą stipriname visam regionui. NATO sutarties 5-asis straipsnis numato, kad viso aljanso resursai gali būti naudojami bet kuriai jo narei apsaugoti, bet kartu tai reiškia, jog turime didinti savo resursus, kad reikalui esant galėtume juos sutelkti bet kurios šalies narės gynybai.

Grįždamas prie Lietuvos ir Lenkijos požiūrio noriu pabrėžti, kad abi šalys ne tik kalba apie būtinybę didinti regiono saugumą, bet ir yra principingos, kai kalbama apie pagalbą Ukrainai – tiek karinę, tiek humanitarinę. Be to, iki karo ilgą laiką įspėjome apie grėsmę, kurią kelia Rusija, ir ta grėsmė kyla ne tik regiono saugumui, bet ir pasaulio tvarkai apskritai. Apie tai kalbėjo Lenkija, kalbėjo Lietuva, nors daliai kitų šalių atrodė, kad tirštiname spalvas. Deja, laikas parodė, kad buvome teisūs.

Noriu atkreipti dėmesį ir į tai, kad ne tik išreiškiame vienodą požiūrį į grėsmes, bendradarbiaujame karinio saugumo klausimais, bet ir daug pastangų dedame stiprindami būtiną infrastruktūrą. Abiejų šalių prioritetai yra „Via Baltica“, Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių jungtis – GIPL, taip pat elektros jungtis „Harmony Link“.

Tai – infrastruktūriniai projektai, kurie, be kita ko, didina mūsų saugumą tiek Rusijos, tiek Baltarusijos atžvilgiu. Beje, jeigu jau prakalbome apie Baltarusiją, noriu pabrėžti dar vieną svarbų momentą. Lietuva, kaip ir Lenkija, patiria įvairaus pobūdžio bandymų įvertinti, kiek esame pajėgūs atremti įvairias atakas. Pavyzdžiui, Baltarusijos hibridinė ataka buvo vykdoma tiek Lenkijos–Baltarusijos, tiek Lietuvos–Baltarusijos pasieniuose. Sugebėjome gražiai bendradarbiauti ir, manyčiau, puikiai atsilaikėme.

– Mūsų šalis sieja ir ekonominiai ryšiai. Kokią pažangą matote šioje srityje?

– Mūsų ekonominiai santykiai – labai geri. Verta atkreipti dėmesį, kad lenkiškas šaknis turinti naftos koncerno „Orlen“ valdoma bendrovė „Orlen Lietuva“ per pirmąjį 2024 m. pusmetį į Lietuvos biudžetą sumokėjo daugiausia mokesčių. Tačiau daugybė mažesnių Lenkijos įmonių taip pat sėkmingai veikia Lietuvoje, o lietuviškų – Lenkijoje. Matome puikius eksporto ir importo rodiklius, o tai irgi rodo glaudžius ekonominius santykius. Be to, nemažai lietuvių apsiperka Lenkijoje, ir tai lemia dideles finansines įplaukas pasienio regionuose. Taip pat lietuviai Lenkijoje leidžia savaitgalius ar atostogas. Ir jie renkasi ne tik Varšuvą ar Krokuvą, bet ir kitus miestus, vyksta į kalnus, pajūrį.

– Ar pasikeitė jūsų požiūris į Lietuvą nuo to laiko, kai čia atvykote pirmą kartą?

– Ambasadorius neatvyksta į ekskursiją, tad buvau pasidaręs namų darbus. Todėl sunku kalbėti apie tai, kad kas nors galėtų nustebinti ar daryti įtakos požiūriui. Mokiausi lietuvių kalbos, gilinausi į tas sritis, kurios būtų svarbios tarpusavio santykiams, Lenkijos reprezentacijai Lietuvoje. Puikiai žinojau, kur vykstu ir ką čia noriu daryti. Be to, prieš tapdamas ambasadoriumi, Lietuvoje buvau daug kartų kaip turistas. Dirbti čia man buvo lengva ir labai malonu. Lietuva ir Lenkija – labai artimos kultūriškai, turime bendrą istoriją, tarpusavyje susipynusias šaknis. Manau, kad tą patį junta ir lietuviai, kurie atvyksta į Lenkiją.

– Papasakokite apie šiandienę Lenkiją. Apie gynybą kalbėjome išsamiai, o ką galėtumėte pasakyti apie kitas sritis?

– Matyt, tiek daug lėšų gynybai galime skirti todėl, kad esame stipri ir ekonomiškai puikiai besivystanti valstybė. Mūsų ekonomika auga jau 20 metų. Ir tam augimui nesutrukdė jokios krizės. O geriausiai jį atspindi realūs rezultatai. Pavyzdžiui, Lenkija padarė didžiulį šuolį gerindama kelių kokybę. Šiandien tiek magistraliniai, tiek krašto ar rajoniniai keliai yra labai geros būklės. To iki tol nesame turėję ir tuo labai didžiuojamės. Kad ir kas pas mus atvyktų, kad ir iš kokios pusės važiuotų, pastebi, kad kelių kokybė yra puiki net važiuojant mažai reikšmingu rajoniniu keliu, jungiančiu du kaimus.

Lenkija investuoja ne tik į kelius, bet į viešąją infrastruktūrą apskritai. Darželiai, mokyklos su puikiais stadionais ir visa reikiama šiuolaikiška įranga, kultūros centrai, muziejai, rekreacijos vietos gamtoje – mes galime tuo didžiuotis. Net maži miesteliai yra puikiai sutvarkyti ir pritaikyti tam, kad žmonėms būtų patogu gyventi.

– Papasakokite apie šeimos politiką Lenkijoje. Vaiko pinigai, parama šeimoms, pagalba grįžtant į darbo rinką – atrodo, daroma labai daug, tačiau gimstamumo rodikliai nedžiugina?

– Gimstamumo mažėjimas – daugelio išsivysčiusių šalių problema. Lenkijoje suvokėme, kad turime didelį dėmesį skirti šeimoms, nes kitaip tie rodikliai dar labiau prastės. Iš tiesų pokyčių buvo labai daug, o viskas prasidėjo nuo gausių šeimų. Joms buvo sukurtas įrankis – kortelės, skirtos tris ir daugiau vaikų auginančioms šeimoms ir suteikiančios įvairių nuolaidų visoje šalyje.

2016 m. buvo žengtas dar vienas žingsnis – priimtas sprendimas mokėti vaiko priežiūros išmokas, vadintas „500+“. Dabar jos jau vadinamos „800+“, nes nuo šių metų už vieno vaiko priežiūrą valstybė moka po 800 zlotų (186 eurus) kas mėnesį, nepriklausomai nuo finansinės šeimos padėties. Taikomi ir kiti į šeimas orientuoti sprendimai, pavyzdžiui, kitoks neapmokestinamasis pajamų dydis, lengvatos imant paskolas ir kt. Ką tai davė? Pakeitė požiūrį į vaikų planavimą, mat prieš gerą dešimtmetį apsisprendimas turėti vaiką kartu reiškė finansinių šeimos galimybių mažėjimą. Dabar valstybė saugo šeimas, kad vaiko atėjimas nebūtų finansinė našta. Ar mūsų taikomos priemonės padidino gimstamumą? Iš karto gimstamumas padidėjo, o dabar jis mažėja. Taigi turime ieškoti daugiau sprendimų. Bet kokiu atveju kryptis yra tinkama.

– Lietuvoje taip pat susiduriame su demografiniais iššūkiais. Tiesa, be gimstamumo mažėjimo, mūsų piliečių gretas gerokai sumažino emigracija. Ar emigracija atsiliepė ir Lenkijai?

– Taip, Lenkija susidūrė su emigracijos iššūkiu. Tačiau Lenkija yra gerokai didesnė nei Lietuva, tad mes jos padarinius pajutome gal mažiau nei jūs. Įstoję į Europos Sąjungą skaičiavome, kad iš Lenkijos emigravo 1–1,5 mln. gyventojų. Girdime, kad iš Lietuvos taip pat išvyko apie milijoną gyventojų. Taigi jūs šią problemą pajutote gerokai aštriau. Tačiau mes aktyviai vykdome emigrantų skatinimo sugrįžti į gimtinę politiką, pasakojame, kodėl Lenkijoje gyventi gera, tad lengva ranka į šį iššūkį tikrai nenumojame.

– Vienas iš jūsų veiklos barų Lietuvoje buvo rūpintis čia gyvenančiais lenkais. Kaip vertinate jų padėtį?

– Kalbėdamas apie tikrai puikius Lenkijos ir Lietuvos santykius negaliu nepaminėti to, kad dėl tam tikrų klausimų, susijusių su lenkų tautine mažuma Lietuvoje, iki šiol nėra sutarimo. Šiais metais minime Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties trisdešimtmetį. Šioje sutartyje aprašyta nemažai dalykų, kurie turi būti užtikrinti kalbant tiek apie lietuvių tautinę mažumą Lenkijoje, tiek apie lenkų tautinę mažumą Lietuvoje. Lenkijoje gyvena apie 8 tūkst. lietuvių. lenkų Lietuvoje – apie 200 tūkst.

Lietuvių tautinės mažumos teisės mūsų šalyje užtikrinamos ir saugomos. Ir ne tik lietuvių. Turime Tautinių ir etninių mažumų ir regioninės kalbos įstatymą, kur viskas aiškiai išdėstyta. Todėl mums nekyla klausimų, kodėl vietovės, kurioje gyvena daug vienos ar kitos tautinės mažumos atstovų, lentelių pavadinimai gali būti lenkų, o šalia – tautinės mažumos, pavyzdžiui, vokiečių, kalba. Tą patį matome Vokietijoje, Olandijoje ir kitur. Tautinių mažumų įstatymo Lietuvoje nėra nuo 2010 m., kai baigė galioti tuometė redakcija, tad kai kurie klausimai nesprendžiami vien todėl, kad nėra tuos sprendimus užtikrinančio įstatymo.

Kai kurie klausimai išspręsti tik iš dalies. Lietuvos piliečio vardas ir pavardė asmens dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis, tad įstatymas leidžia lietuviškuose pasuose rašyti raides x, w ir q, tačiau diakritinių ženklų rašyti negalima. Taip pat Lenkija labai nori Lietuvos garantijų dėl lenkiškų mokyklų šalyje, kad nebūtų netikrumo dėl jų ateities. Teisingumo ministerijos įstatymo projektas, kuriuo siekiama pagerinti Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų teises, šiuo metu yra Seime, bet mums jis atrodo nepakankamas.

Kita vertus, nenoriu, kad kai kurie ne iki galo išspręsti tautinių mažumų klausimai taptų dominuojančiu mūsų pokalbio motyvu. Noriu dar kartą pabrėžti, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai šiuo metu – puikūs, Lietuva Lenkijai yra viena artimiausių sąjungininkių, ne tik kaimynė, o lenkų požiūris į lietuvius – labai pagarbus, tad esu tikras, kad galime rasti sutarimą bet kokiu klausimu.

Lenkija skaičiais

* 2023 m. pabaigoje Lenkijoje gyveno 37,63 mln. žmonių.

* Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė 2023 m. Lenkijoje buvo 74,7 metų, moterų – 82 metai. Palyginti su 2022 m., gyvenimo trukmė pailgėjo atitinkamai 1,3 ir 0,9 metų.

* Pernai Lenkijoje gimė 272 tūkst. vaikų, 2022 m. – daugiau nei 305 tūkst. Tad gimstamumo rodiklis mažėja.

* Metinė infliacija Lenkijoje birželį sudarė 2,6 proc.

* Birželį registruotas nedarbo lygis Lenkijoje siekė 4,9 proc. Tai – žemiausias nedarbo lygis nuo 1990 m. rugpjūčio.

* Minimalusis mėnesinis atlyginimas neatskaičius mokesčių Lenkijoje nuo metų vidurio padidėjo nuo 4 242 iki 4 300 zlotų (1 002 eurų). Šiemet jis buvo pakeltas antrąkart, atsižvelgus į vartojimo prekių ir paslaugų kainų lygio pokytį per metus, kaip tai numatyta atitinkamame įstatyme. Minimalusis atlyginimas į rankas siekia 3 262 zlotus (760 eurų).

* Pirmąjį šių metų ketvirtį vidutinis atlyginimas neatskaičius mokesčių Lenkijoje siekė 8 147 zlotus (1 899 eurus), į rankas – 5 884 zlotus (apie 1 372 eurus).

* Vidutinė pensija Lenkijoje pirmąjį šių metų ketvirtį siekė 3 517 zlotų (820 eurų). Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, vidutinė pensija padidėjo 16,1 proc. Minimali pensija Lenkijoje – 1 781 zlotas (415 eurų).

Projektą „Žmogus ir valstybė Europoje: unikalu ir artima“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 7500 Eur.