„Nusikaltėliams – skaistykla, abejingiesiems – pragaras“ – šią Dantės frazę mėgsta cituoti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas prof. Rimantas Kėvalas, pernai išrinktas nuoširdžiausiu Kauno miesto gydytoju. Su juo kalbėjomės apie mediko priedermę, valstybės dėmesį vaikams, gydančius žodžius, gerumą.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Kad vaikai kenčia nuo suaugusiųjų, niekam nėra naujiena. Tačiau beprasmė keturmečio kėdainiečio Matuko mirtis sukėlė didelį atgarsį visuomenėje ir gal kiek sudrausmino smurtautojus. Ko dar reikia? Kokiais pavojaus varpais dera skambinti?

– Po šio žiauraus įvykio tarsi atsibudome. Ką labiausiai dėl tokių dalykų reikia kaltinti? Vaikai, jų nesugebėjimas prisitaikyti prie tėvų reikalavimų, kapriziukai čia niekuo dėti. Kalti suaugę žmonės, visuomenė, kurioje nedaug kas gina vaikų interesus. Kiek kartų esu viešai kalbėjęs apie teisėsaugos darbo spragas, kai smurtaujantiesiems prieš vaikus nutraukiamos bylos. Įsigalėjęs toks požiūris: „Ai, juk čia vaikas. Ir taip daug mes tų bylų turim.“ Daug kartų esu kalbėjęs su socialiniais darbuotojais ir sulaukęs atsakymo: „Ką tas vaikas? Tikriausiai išsigalvoja. Tai padori šeima.“

Dėkui Dievui, po Matuko atvejo buvo kiek supurtyta ta neįgali sistema. Tačiau labai abejoju, kad viskas susitvarkys ir tokių ar panašių atvejų nebebus. Man, kaip gydytojui ir kaip žmogui, baisiausia, kai matau sudaužytus, suluošintus vaikus ir galioja dėsnis tuos vaikus grąžinti į tas pačias šeimas. Tėvai gauna vaikų neįgalumo pinigus ir toliau iš to gyvena. Tokia sveiku protu nesuvokiama neteisybė man kėlė ir kelia siaubą.
Po Matuko mirties padaugėjo darbo teisėsaugai, vaiko teisių apsaugos tarnyboms. Žmonės tapo ne tokie abejingi, dažniau praneša apie skriaudžiamus vaikus, ir pasiteisinimai, kad jie nukrito nuo laiptų, patys susimušė ir pan., nebepadeda. Mūsų klinikoje įsteigtas tiesiogiai su šeimomis bendraujančio socialinio darbuotojo etatas. Mūsų rūpestis – ne tik suteikti vaikui pagalbą, bet ir nustatyti netinkamą elgesį su vaiku. Tai gali būti smurtas, seksualinė prievarta, paprasčiausia nepriežiūra ir pan. Toliau to vaiko likimu jau turi rūpintis socialiniai darbuotojai. Svarbiausia – nebūti abejingiems.

– Jūsų ilgametis triūsas sulaukė gražaus kauniečių įvertinimo – buvote išrinktas nuoširdžiausiu gydytoju. Kaip, jūsų nuomone, galima pamatuoti tą nuoširdumo jausmą?

– Daug kas manęs šito klausia... Pabandysiu atsakyti gydytojo Vikentijaus Veresajevo žodžiais iš knygos „Gydytojo užrašai“. Ją mums, pasiryžusiems medikais tapti studentams, rekomendavo vienas dėstytojas. Apie nuoširdumą ten rašoma labai gražiai ir prasmingai. Mes manome, kad nuoširdumą galima tapatinti su gerumu, kai nuoširdžiai sveikinama kokia nors proga, nuoširdžiai vaišinama kava, šypsomasi... Ne, ne tai yra nuoširdumas. Nuoširdumas – ganėtinai subtilus dalykas, susijęs su tuo, ką aš pats jaučiu ir kaip sugebu tą jausmą perduoti kitam žmogui. Jeigu man nepatinka koks nors asmuo, sprendimas ar veiksmas, aš tai nuoširdžiai ir pasakau. Beje, nuoširdumą nuo mandagumo, etiketo pažeidimo, kartais net ir grubumo ar prasiveržiančio chamizmo skiria labai plonas siūlas.

– Ką tokio ne itin malonaus, tačiau nuoširdžiai galite pasakyti, pavyzdžiui, mūsų valdžiai?

– Nuoširdžiai ir atvirai sakau, kad gydytojai gauna ne atlyginimus, o pašalpas, iš kurių vieni sugeba gerai gyventi prisidurdami kitais būdais, o kiti sunkiai verčiasi. Taip pat noriu nuoširdžiai pasakyti, kad man nepatinka mūsų sveikatos apsaugos sistema, bet jeigu prie to pats negali realiai prisidėti, telieka stengtis bent jau nepažeisti etiketo. Nors kartais tenka ir pažeisti.

– Ar jūs savo darbe susiduriate su apsimestiniu mandagumu? Juk ne visada naudinga sakyti nemalonius dalykus. Gal kitą sykį geriau nutylėti?

– Aš visą gyvenimą dirbu vaikų intensyviosios terapijos srityje, kur vaikams suteikiama skubioji pagalba. Čia svarbus ne tik nuoširdumas, bet ir sąžiningumas, padorumas. Tai labai subtilūs dalykai. Sudėtinga situacija, susijusi su vaiko sveikata ar net gyvybe, sprendžiama per minutę ar net sekundes. Mano tikslas – padaryti taip, kad ligoniuko likimas priklausytų ne nuo vieno kurio nors gydytojo, o nuo visos komandos. Ir komanda privalo būti gera. Palyginkime darbą mūsų klinikoje su krepšinio komanda: kad ir koks geras būtų krepšininkas, bet jis vienas per rungtynes nieko nepadarys – viskas priklauso nuo trenerių ir komandos draugų.

– Jūs esate geras treneris?

– Ko gero, šiandien aš užimu žaidžiančiojo trenerio poziciją, bet nesu vienas iš pagrindinių žaidėjų. Mūsų klinikoje dirba labai aukštos kvalifikacijos specialistai. Man, kaip vadovui, rūpi, kaip tas mechanizmas veikia. Per metus mes suteikiame paslaugas maždaug 90 tūkst. ligonių, tiksliau – vaikų. Tai pagalba ligoninėje, konsultacijų poliklinikoje ir kt. Šią pagalbą mes privalome adaptuoti prie Lietuvoje veikiančios sveikatos apsaugos sistemos: įsakymų, įstatų ir t. t. Tačiau kiekvienos problemos sprendimas prasideda nuo to mažo į mūsų įstaigą patekusio paciento gerovės. Tikrai nesakau, kad visada viskas pavyksta, bet man skauda galvą dėl tų negerų dalykų, kurie vyko, vyksta ir vyks. Supraskite, tokioje didelėje organizacijoje kaip mūsų negali viskas vykti sklandžiai, nors to ir labai norėtųsi.

– Profesoriau, prisiminkime dar sovietiniais laikais skelbtą šūkį, kad labiausiai privilegijuota klasė yra vaikai. Tik ar tai tiesa?

– Ši frazė skamba dažnai ir nuo seno, bet, deja, būna atvirkščiai – kai susiduria vaikų ir suaugusiųjų interesai, vaikai visada nukenčia. Vaikus politikai ir pretenduojantieji jais tapti dažniausiai prisimena prieš rinkimus. Aš, gydytojas, kuris davė Hipokrato priesaiką, turiu justi atsakomybę gindamas vaikų interesus, kai kalbama apie jų sveikatą, tačiau mus neišvengiamai paliečia ir su neišspręstomis socialinėmis problemomis susiję dalykai. Turiu galvoje smurtą artimoje aplinkoje.

– Jau trisdešimt metų gelbėjate mažųjų pacientų gyvybes, pusę šio laiko vadovaujate ir Vaikų ligų klinikai. Jums teko tobulintis garsiose Australijos, Šveicarijos, kitų Europos šalių, Jungtinių Amerikos Valstijų klinikose, tad turite ką palyginti. Kaip vertinate dabartines medicinos galimybes?

– Šveicarijoje, Berno miesto klinikoje, kurioje man teko tobulintis, buvo pragariškas darbas, jis suformavo visai kitokią skubiosios pagalbos vaikams sampratą praktiniu ir organizaciniu aspektais. Tos žinios man ir šiandien padeda. Labai daug ten išmoktų dalykų įgyvendinome čia, Lietuvoje. Šiuolaikinėje medicinoje vienas žmogus nieko negali – viskas pagrįsta komandiniu darbu. Vaikų ligų klinika yra įsikūrusi didžiosiose Kauno klinikose, jungiančiose 35 profilines klinikas. Tai leidžia naudotis kiekvienos srities resursais ir naujausiais pasiekimais. Daug specialistų parsiveža patirties iš užsienio klinikų. Tad mūsų padėtis – ganėtinai gera, tik labai gaila, kad mūsų žmonės kartais to nesupranta. Kita vertus, pas mus daugelio gerų gydytojų darbas dažniausiai remiasi altruizmu.

– Baigėsi vasara, atostogų metas. Tačiau vaikai tikriausiai ir šiltuoju metų laiku serga, patiria traumų?

– Pacientų mums tikrai pakanka ir vasarą, tik jų būna šiek tiek mažiau nei žiemą. Tiesa, skiriasi ligos: vasarą 30 proc. atvejų sudaro įvairios traumos. Tas ilgas atostogų laikotarpis ne visada vaikams būna į sveikatą. Tėvai tuo metu dirba, o vaikai būna palikti seneliams ar kitiems giminaičiams, kartais ir likimo valiai. Pas mus atvežami traumų patyrę vaikai iš Kauno ir aplinkinių rajonų. Be abejo, skubioji pagalba turi būti suteikta čia ir dabar, bet nesklandumų pasitaiko. Kartais budintys gydytojai nespėja vienu metu priimti visų susižeidusių ar apsinuodijusių vaikų.

Tėvai pyksta, kad tenka laukti. Ne kiekvienam paaiškinsi, kad ligoninėje dirba ne robotai, kad yra sukurta sistema, kokiais atvejais dera suteikti pagalbą per dešimt minučių, o kokiais – per pusvalandį ar valandą. Per parą paprastai kreipiasi apie šimtą pacientų, o pikas dažniausiai prasideda tada, kai tėvai grįžta iš darbo – apie 17 valandą, ir tęsiasi iki vidurnakčio ir dar ilgiau. Suprantu tėvus, kurie šiek tiek gudrauja ir kreipiasi skubios pagalbos vėlai vakare ar naktį, o ne laukia ryto, kai galės kreiptis į šeimos gydytoją. Jie žino, kad čia, ligoninėje, iškart bus atliekami visi reikalingi tyrimai ir galbūt bus sutaupyta savo darbo laiko. Taip, mes ligoninėje teikiame tokias paslaugas, bet tegul tie gudraujantieji nepyksta, jeigu tenka ilgokai palaukti, nes budintys gydytojai pirmiausia teikia pagalbą iš tiesų labai sunkiems ligoniams.

– Su kuo lengviau bendrauti – su vaikais ar jų tėvais?

– Kai vizituoju pacientus stacionare, matau, kad dauguma ligoniukų yra kūdikiai ir kiek vyresni – iki 4 metų – mažyliai. Kartais būna ir tėvų, dar neišaugusių ir vaikiško amžiaus... Tačiau ne mažiau keblu yra bendrauti su visažiniais, kurie ieško ligų aprašymų internete ir net pradeda nurodinėti gydytojams, kaip vaikus reikia gydyti. Aš nedrįsčiau net savo mobiliojo telefono taisyti pagal interneto rekomendacijas, o štai medicinoje, pasirodo, viskas įmanoma. Baisiausia, kai vaikai nugydomi visokiais internete rekomenduojamais vaistais namuose, o mums paskui reikia tuos tėvų eksperimentus taisyti. Žinoma, tėvai gali pasiskaityti apie ligą, gydymo būdus, rekomenduojamus vaistus, bet jie niekada neras informacijos apie konkrečias savo vaiko problemas. Nėra vienodos ligos eigos, nėra dviejų vienodų ligonių. Gydymas – didžiulis menas.

– Kaip pasirinkote gydytojo kelią?

– Labai paprastai. Tais laikais, kai baigiau vidurinę mokyklą Vilijampolėje, kur su tėvais gyvenome, visi stodavo į tuometį Kauno politechnikos institutą, o man rūpėjo medicina. Esu iš ganėtinai didelės giminės, kurioje nebuvo nė vieno mediko. Mano tėtis – šaltkalvis, mama – siuvėja. Jiedu gerai uždirbdavo, todėl man dėl visa ko pasamdė korepetitorius. Taigi į mediciną įstojau nesunkiai, nes ir šiaip gerai mokiausi. Pasirinkimui daugiau įtakos turėjo mūsų kaimynė – garsi to meto vaikų gydytoja. Ji mane globojo geros kaimynystės principu, o tėvai tokiam pasirinkimui neprieštaravo. Tėtis vis pabrėždavo, kad svarbiausia gyvenime – būti geru žmogumi.

– Vaikų ligų gydytojo atsakomybė – ne mažesnė negu chirurgo?

– Vaikų intensyvios terapijos gydytojo darbas – beprotiškai sunkus. Tačiau kai tą sritį esi pasirinkęs iš pašaukimo, yra lengviau. Tiesa, kai studijavau, kaip ir daugelis kolegų, norėjau tapti chirurgu ir vaikų ligų gydytojo specializacija man buvo atsarginis variantas. Tačiau pasirodė, kad ji man labiau prie širdies. Tad, kitaip tariant, sėdžiu savo rogėse.

– Ne paslaptis, jog kai kurie jauni žmonės į mediciną veržiasi dėl to, kad įsigalėjęs požiūris, jog visi gydytojai gerai gyvena...

– Taip, gydytojo profesija kai kuriems žmonėms atrodo esanti labai naudinga dėl to, kad šeima turės savą mediką, kad jis daug uždirbs, gaus vertingų dovanų. Kaip jau minėjau, realybė neretai būna kitokia. Jeigu nemylėsi žmonių, nesieksi tobulėti, nieko gero nebus. Štai ir per mūsų grupės susitikimą praėjus 30 metų po studijų pastebėjau, jog tie, kurie pasirinko mediciną tik dėl to, kad kas nors juos į tuos mokslus stūmė, o ne patys norėjo, tapo gana vidutiniškais specialistais.

– Profesoriau, jūs pats turite vaikų?

– Kai manęs to klausia, dažnai atsakau, kad vaikų neturiu, bet turiu tris labai skirtingo amžiaus dukras (juokiasi). Mažiausiai – penkeri metai, vyriausiai – trisdešimt, ji taip pat pasirinko gydytojo kelią.

– Patarkite, kuo pirmiausia reikia gydyti vaikus?

– Meile... Egzistuoja didžiulė problema. Aš ją matau ir laukiu jos padarinių su nerimu. Nežinau, kas išeis iš tos beprotiškos priklausomybės nuo išmaniųjų technologijų, paprasčiausio tėvų ir vaikų bendravimo nebuvimo. Sloga, peršalimas yra smulkmenos. Daugelyje jaunų šeimų jau pamiršta, kas yra pasakų knygos. Neseniai skaičiau apie amerikiečių tyrimus, kurie rodo, kad tuomet, kai pagrindiniu mažų vaikų žaislu tampa mobilusis telefonas ar planšetinis kompiuteris, nesivysto bendravimo, kalbėjimo įgūdžiai, sulėtėja psichomotorikos raida. Tos meilės vaikams žiauriai trūksta.

Juk vaikas – kaip ta auganti gėlė... Kaip gėlei reikia vandens, taip vaikui reikia meilės, bendravimo, buvimo kartu. Aš ir pats stengiuosi, nors ir labai pavargęs po darbo, namuose rasti laiko pabendrauti, pažaisti su mažąja, paklausti, kas naujo atsitiko per dieną. To laiko bendrauti su artimais žmonėmis, supratimo, užuojautos šiandien katastrofiškai stinga. Atrodo, kad tuoj ateis pasaulio pabaiga, tad reikia kuo skubiau perskaityti naujausias žinutes feisbuke ar kituose socialiniuose tinkluose. Man tai kelia didžiausią nerimą. Dažnai prisimenu ir kitiems noriu priminti mūsų poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius: „Visa ko pradžia yra ten, vaikystėje.“