Norėtumėte užsukti į „Kino pavasarį“, bet nežinote, kaip išsirinkti? Didžiausias Lietuvos festivalis šiemet rodo daugiau kaip 100 kūrinių, nuo kostiuminių dramų iki politinės dokumentikos, nuo filmų-koncertų iki filmų-paveikslų. Bet koks skonis čia atras kažką sau, tad rekomenduojame užsukti į kinopavasaris.lt ir išsirinkti tai, kas skamba artima jums.

Na o jei tokia filmų gausybė atrodo sunkiai aprėpiama ir neaišku, nuo ko pradėti, paruošėme TOP 5 filmų sąrašą išskirtinai „Savaitės“ skaitytojams.

Kryčio anatomija

Jei eiti į vieną, tai į patį geriausią! Prancūzės Justine Triet filmas šiemet laimėjo pagrindinį svarbiausio kino festivalio Kanuose prizą – „Auksinę šakelę“. Po to sekė dar aibė kitų apdovanojimų, o vėliau filmas nominuotas net penkiems „Oskarams“ ir pelnė geriausio originalaus scenarijaus apdovanojimą. Geresnės rekomendacijos nelabai ir sugalvosi.

Pasakojama apie rašytojos Sandros šeimą. Vieną rytą jos sūnus Danielis išveda šunį pasivaikščioti, o grįžęs randa tėvą gulintį negyvą sniege. Išgirdusi berniuko šauksmą motina išbėga laukan ir atrodo šokiruota. Bet ar tikrai ji nepastebėjo, kaip vyras iškrito iš trečio aukšto? O gal pati Sandra ir yra atsakinga už Samuelio mirtį? Didžioji filmo dalis seka teismo procesą, kuriame bene kiekvienas liudininkas sugeba radikaliai apversti žiūrovo perspektyvą.

„Šiemet „Kryčio anatomija“ tapo pirmuoju filmu istorijoje, kuris laimėjo geriausio scenarijaus „Auksinį gaublį“, nors yra parašytas ne anglų kalba. Justine Triet sukūrė kažką nepaprasto – filmą, kuris pasakodamas apie vienos mirties paslaptį užduoda klausimą „ar įmanoma pilnai pažinti kitą žmogų, net jei daliniesi su juo gyvenimą?“, – komentuoja „Kino pavasario“ programos ir pirkimo vadovė Dovilė Grigaliūnaitė.

Gervuogių skonis

48-erių Etero niekada nenorėjo, neplanavo ir galiausiai nesukūrė gyvenimo su vyru. Mažyčiame jos Sakartvelo miestelyje ir pasirinkimas nebuvo kažin koks. O pati Etero – asmenybė, daug mieliau žengianti savo tempu, nei bandanti derintis prie kitų. Žinia, į vidutinio amžiaus vienišą moterį (dar ir ekscentrišką!) miestelėnai žiūri kreivai. Bet Etero nelabai įdomu, kaip kas į ją žiūri.

Situacija pasikeičia tuomet, kai visiškai netikėtai moteris supranta... įsimylėjusi. Tenka atsakyti sau į klausimą – tai geriau visgi kartu ar atskirai?

„Fantastiško Ekos Chavleishvili vaidmens vedamas „Gervuogių skonis“ pasakoja istoriją apie bendrumą, kuris leidžia net labai skirtingoms asmenybėms susikalbėti ir galiausiai vieniems iš kitų praturtėti. Bet svarbiausia – tai daroma ne moralizuojant, o gebant iš savęs šiek tiek pasijuokti“, – pasakoja programos sudarytojas Karolis Žukas.

Baltas melas

Režisierė Asmae El Moudir neturi savo vaikystės nuotraukų. Tiksliau, turi vieną, tačiau vargu, ar šioji tikra. Pasirodo, kadaise dar moters močiutė uždraudė daryti šeimos narių atvaizdus. Kaip kino menininkei, Asmae reikia vizualaus būdo analizuoti praeitį. Tad ji savo rankomis atkuria gimtosios Kasablankos rajono gatvės maketą. Vienas po kito į režisierės studiją užsuka šeimos nariai bei draugai. Jų balsai pastebi tai, kaip kito Marokas.

Tačiau tarp istorijų pamažu ima ryškėti neegzistuojančių nuotraukų priežastys. Ir būtent Asmae močiutė galiausiai priveda šeimos istoriją prie 1981-ųjų Duonos riaušių – įvykio, nusinešusio dešimtis ar net šimtus marokiečių gyvybių.

„Baltas melas“ – dokumentinis filmas tiems, kuriuos intriguoja istorijos iš skirtingų perspektyvų.

Metai buvo sunkūs

Alberto finansinė padėtis, trumpai tariant, ne kažką. Vyras priverstas miegoti darbe – tai yra, oro uoste – ir iš skolų kapanotis vogdamas kvepalus bei kitas oro uosto prekes iš vienų keleivių ir perparduodamas kitiems. Bruno sekasi ne ką geriau – jis iš desperacijos ką tik kaip tik pavogė televizorių. Abu vyrus jungia ta pati problema – nė vienas nemoka elgtis su pinigais. Abu bando įvairiausias praturtėjimo aferas, tačiau kišenės tik tuštėja.

Sužinoję, kad klimato kaitos aktyvistų grupė dalyviams nemokamai dalins alaus ir užkandžių, vyrai trumpam baisiai susidomi žaliosiomis temomis. O kai nuėjus į renginį vieno jų akį patraukia žavi aktyvistė, pasitraukti nebėra kaip. Tenka apsimesti, jog gelbės planetą tiek, kiek reikės.

„Prancūziškos komedijos – absoliuti „Kino pavasario“ ir viso Europinio kino klasika. „Metai buvo sunkūs“ kurdamas humorą gebą paliesti ir svarbią mūsų laikų temą – aplinkosaugą. Ne be reikalo pagrindiniai juostos veikėjai apie problemą nemąsto – jie turi per daug savų problemų. Ko gero, panašiai gyvena ir nemažai tikrų žmonių. Visgi galiausiai būtent rūpestis kitais ir yra tas dalykas, kuris geriausiai gelbėja iš asmeninių bėdų“, – filmą analizuoja D. Grigaliūnaitė.

Blagos pamokos

Septyniasdešimtmetė Blaga gedi savo ką tik mirusio vyro. Jo išėjimas – ne tik emocinis, bet ir finansinis iššūkis. Kaip tik tuo metu Blaga papuola į telefoninių sukčių pinkles ir visos jos santaupos dingsta. Buvusi profesorė lieka be pinigų ir artimiausio užtarėjo. Staiga ankstesnis gyvenimas ima atrodyti kaip tolimas sapnas.

Visuomet sau griežtus moralės standartus taikiusi Blaga neturi kito pasirinkimo, kaip tik pradėti talkinti aferistams, kad susigrąžintų pinigus.

„Blagos pamokos“ yra režisieriaus Stephano Komandarevo didelio pripažinimo sulaukusios trilogijos paskutinė dalis, kurios centre – Bulgarijos socialinė tikrovė. Filmas triumfavo šių metų Karlovi Varų kino festivalyje.