LRT laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjas Ignas Krupavičius gyvenimą semia pilnomis saujomis. „Kai svajoju, juntu, kad gyvenu. Ir kiekvieną mano galvoje kilusį sumanymą stengiuosi kuo greičiau įgyvendinti. Kad per ilgai neužsisėdėčiau“, – išpyškino nuolat idėjų kupinas žinomas televizijos veidas.

Laimius STRAŽNICKAS

– Kai įsijungęs televizorių pamatai jus, kartais apninka mintis, kad galbūt galėtumėte tituluotis ilgiausiai šioje laidoje dirbančiu vedėju. Ar žinote, kiek jau metų sveikinatės su Lietuvos „vyturiais“?

– Anksčiau skaičiuodavau dažniau ir galvodavau, kad išauš tas laikas. Tas laikas praėjo ir dabar negalvoju. Faktas tas, kad „Labame ryte“ esu nei ilgai, nei trumpai – beveik dešimt metų. Mano skaičiavimais, dešimt metų sukaks rudenį, prasidėjus naujajam sezonui.

– Šios laidos vedėjai ne kartą yra prisipažinę, kad toks ankstyvas darbas reikalauja nemažai pastangų. O jūs čia jau dešimt metų. Kas jus laiko šioje vietoje?

– Aš visuomet esu atviras įvairiems pasiūlymams ir visus juos apsvarstau. Matyt, nepasitaikė tokio, kuris man atrodytų įdomesnis ir patrauklesnis už „Labą rytą“. Aš nesu iš tų, kuriam patinka sėdėti vienoje vietoje. Bet per tiek metų pajutau, kad darbas man tinka ir patinka, esu laimingas jį turėdamas. Mano kaip profesionalaus žurnalisto iššūkis ir noras – jį daryti dar geriau nei iki šiol.

– Kokiais kriterijais vertinate tą pasiūlymų patrauklumą?

– „Labas rytas“ turi vieną išskirtinę ypatybę. Tai – viena iš ilgiausiai gyvuojančių laidų Lietuvoje. O su ilgaamžiškumu ir profesionalumu atsiranda ir pastovumas bei užtikrintumas, kas Lietuvos televizijose šiandien yra ganėtinai retas reiškinys. Mane labiausiai domintų prasmingos laidos, tikriausiai neatsispirčiau pagundai kurti laidą apie keliones.

– Stabilumas šiandien jums yra didžiausias pranašumas?

– Ne tik. Kai pradedi dėlioti visus pliusus ir minusus, vienintelis mano darbo minusas yra ankstyvas kėlimasis. Tiesa, tai per daugelį metų netgi tapo savotišku pranašumu. Džiaugiuosi, kad dirbu laidoje, kuri turi ištikimą didelę auditoriją. Mūsų išskirtinumas – tiesioginis gyvas eteris, o kas gyva, visada patrauklu žiūrovui. Žiūrėti mūsų laidą daugeliui žiūrovų jau tapo gyvenimo būdo dalimi. Kartais žmonės gatvėje pasisveikina ir iškart išsigąsta suvokę, kad iš tiesų mes nesame pažįstami, kita vertus – esame savotiški draugai jau dešimt metų. Tas laidos suteikiamas artumo pojūtis, manau, yra be galo svarbus.

– Kad ir koks įdomus darbas būtų, dažnai būna sunku atsispirti jame įsigalinčiai monotonijai. Kas jums padeda atsilaikyti prieš tokias negandas?

– Pavyzdžiui, kariuomenė... Ne be reikalo ji atsirado tuo metu. Kalbant rimtai, galingas monotonijos priešnuodis yra nuolatinis naujų idėjų generavimas. Ši vasara akivaizdžiai parodė, kad įprastinį darbą galima paversti malonumu. Ne paslaptis, kad bet kokį darbą dirbantis žmogus apie tai pasvajoja. Aš tą malonumą juntu. Dabar vėl vykstu prie jūros į Neringą – ieškoti idėjų, ką įdomaus galėtume parodyti žiūrovams. Mes studijoje jau ne kartą šią vasarą transliavome laidas iš pajūrio. Toks darbas man yra tikras malonumas.

– Nenuvylė net ir tai, kad tiesioginiame eteryje susižalojote važiuodamas gelbėtojų motociklu?

– Pats esu kaltas. Jei būčiau buvęs atsargesnis, taip nebūtų nutikę. Žinojau, kad gelbėtojų darbas yra pavojingas, bet pakilusi adrenalino banga tarsi išjungė savisaugos instinktus. Jeigu bijai, geriau iš namų kojos nekelti.

– Prieš eidamas į kariuomenę sakėte, jog būdamas ten bandysite įžvelgti savo ateities horizontus. Ar pavyko rasti atsakymą, kokios ateities norėtumėte?

– Kalbėdami ar kažką aiškindami kitam prieš prabildami dažniau turėtume į save pažvelgti iš šalies. Išėjęs į kariuomenę dar kartą įsitikinau, kad gyvenu įdomų, iššūkių kupiną ir spalvingą gyvenimą. Tuo džiaugiuosi ir nenoriu nieko keisti. Atsitraukęs nuo darbų pamačiau, kokį turiu nuostabų darbą, mane supančius žmones. Kariuomenė man labai padėjo tai įvertinti. Džiaugiuosi, kad tai, ką pamačiau, mane ne nuvylė, o suteikė stabilumo ir pasitikėjimo tęsti tai, ką turiu.

– Kokius prisiminimus jums paliko kariuomenė?

– Kariuomenė man yra vienas įsimintiniausių gyvenimo įvykių. Sprendimas išeiti atlikti pareigą tėvynei mane dar labiau užgrūdino, tvirčiau pastatė ant kojų. Turėjau daugiau laiko stebėti ne tik sistemą, bet ir patį save, suteikė progą paanalizuoti, dėl ko gyvenu, kodėl verta gyventi, ką norėčiau daryti...

– Pajutote, kad pasikeitė jūsų charakteris?

– Manyčiau, kad pasikeitė. Kariuomenė savotiškai pagydė, ten reabilitavausi. Dabar daugiau dėmesio skiriu sveikai gyvensenai, aktyvesniam gyvenimo būdui.

– Ką reiškia gyventi sveikiau?

– Tai nereiškia, kad visiškai nevalgau mėsos ar pradėjau kasdien bėgioti. Nesu sveikuolis, kartais neatsisakau ir greitojo maisto, tačiau dažniau paskaitau produktų pakuočių etiketes, susimąstau, ar tai, ką renkuosi, yra sveika valgyti. Nemanau, kad kardinalūs gyvenimo būdo pokyčiai duos gerų ilgalaikių rezultatų. Tiesiog reikia keistis natūraliai. Dabar užsimojau atsisakyti pridėtinio cukraus ir druskos. Faktai, kuriuos skelbia specialistai apie cukraus ir druskos vartojimą, verčia susimąstyti. Tad kuo anksčiau tai suvoksime, tuo ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą nugyvensime. Mėnesį pabandysiu pagyventi be druskos ir cukraus ir pažiūrėsiu, ar įmanoma išgyventi be saldumynų, kas anksčiau man atrodė neįmanoma.

Anksčiau prieš laidą vis sukirsdavau po šokoladuką. Bet jau koks mėnuo, kaip jų nevalgau ir mano savijauta nuo to nė kiek nepablogėjo. Anksčiau išgerdavau gal penkis puodelius kavos, o dabar išgeriu vos vieną. Arbatos ir kavos jau seniai nesaldinu. Nesakau, kad toks nusistatymas visam gyvenimui, bet jei panorėsiu, tai ir toliau taip darysiu.

– Apie jus vis šmėkšteli įvairaus turinio žinutės – tai jūs pavėžėjimo paslaugas teikiate, tai su drauge maratoną bėgate, tai dviračiu per Lietuvą važiuojate, tai kalėdinius atvirukus gaminate, netgi buvote užsienio kalbų knygyno direktorius... Neįsivaizduojate savo gyvenimo be permainų ir iššūkių?

– Nesugalvoju jokių kitų priežasčių, išskyrus vieną – noriu gyventi taip, kaip man patinka. Ir ne dėl kažko kito. Pavyzdžiui, pavėžėjimo paslaugos ėmiausi dėl to, kad mano svajonė buvo vairuoti troleibusą. Nusprendžiau pavairuoti taksi. Porą mėnesių pavairavau ir man to užteko. Dabar nevairuoju – savotiškai įgyvendinau savo vaikystės svajonę ir judu toliau. Jei sugalvojau eiti į karo tarnybą, manęs jau niekas neatkalbės. Viską, ką užsinori daryti, reikia daryti dabar. Jei tai šios akimirkos svajonė, ji yra labai gera, teikia daugiau pozityvumo. Nereikia savęs stabdyti.

– Pastovumas yra jūsų gyvenimo priešas?

– Rutina nėra blogai, tačiau viskas priklauso nuo požiūrio į ją. Nemaniau, kad viename darbe užsiliksiu dešimt metų. Jau po dvejų metų pradėjau spirgėti ir ieškoti naujo darbo. Bet čia jau esu dešimt metų ir jaučiuosi stabiliai. Nerutiniškas įdomus darbas ir aplink darbą besisukantis gyvenimas ar atvirkščiai yra prasmingas ir džiuginantis.

– Ar šiandien esate paniręs į didelius ieškojimus?

– Mes kasdien esame ieškojimų kely ir, matyt, iki gyvenimo galo nenustosime ieškoti. Svarbiausia atvirai žiūrėti į pasaulį, visa širdimi priimti žmones, kurie ateina į tavo gyvenimą. Žinoma, tie žmonės, su kuriais bendrauji, turi būti panašių pažiūrų ir svarbu kartu viskuo dalytis ir palaikyti vienas kitą.

– Ar iki šios dienos jau spėjote išbandyti tai, apie ką prieš kokius dešimt metų nė nebūtumėte pagalvojęs?

– Esu pagalvojęs, kaip nuskristi į Mėnulį. Bet to nepabandžiau ir nežinau, ar pabandysiu. Iš tikrųjų viskas priklauso nuo mūsų pačių – jei esam kažkam tvirtai pasiryžę, to ir pasieksim, o tada galėsim patys sau padėkoti.

– Be kokių trijų dalykų neįsivaizduojate savo šiandienio gyvenimo?

– Kartais mėginame prisirišti prie žmonių, daiktų ar šiaip kokių apčiuopiamų dalykų, tad atrodo, kad be jų negalėtume gyventi. Tai – klaidingas požiūris. Negalime nusičiupę laikytis kito žmogaus, pradėti jį savintis ar manyti, kad tai yra kažkas nepajudinama. Nes kai gyvenime kas nors atsitinka, atrodo, jog gyvenimas griūva, žmogus puola į didelę depresiją ir krizę. Stengiuosi prie nieko neprisirišti ir apie tai negalvoti. Kalbant konkrečiai, neįsivaizduoju savo gyvenimo be kelionių. Man reikia nuolat judėti, ieškoti ir atrasti. Man smalsu, kaip žmonės gyvena kitame pasaulio gale, norisi pamatyti skirtingas šalis, tradicijas, aišku, neaplenkiant kelionių ir pačioje Lietuvoje.

– Ar šią vasarą jau patyrėte įspūdingų kelionių?

– Pirmą kartą nutariau vasarą praleisti Lietuvoje, nors anksčiau vasaromis vis kur nors keliaudavau. Gal tam įtakos turėjo Vilniaus oro uosto uždarymas. Tad užbaigęs savo darbus stengiuosi patraukti jūros link ar šiaip pasisukinėti po įdomias vietas. Tik gaila, kad tos mūsų vasaros dažnai tokios nevasariškos pasitaiko.

– Kas šiltuoju metų laiku jums teikia didžiausią malonumą?

– Man labai patinka Baltijos jūra. Dar laikas su knyga ar pagaliau popietinis poguliukas.

– Į jūrą galite įšokti ir kai vanduo vos šešiolikos laipsnių?

– Galiu įšokti ir į dešimties laipsnių vandenį. Taip net geriau atsigaivinu.

– Konkrečios net negalėčiau išskirti, nes kiekviena yra savaip prasminga – tau suteikia kažką gero, kažką pakeičia tavo gyvenime, sužinai naujų dalykų. Gal ir per drąsu sakyti, bet Islandijos gamta gali suteikti geresnių įspūdžių, nei kokiame nors didmiestyje sutikti įdomūs žmonės.

– Ko gero, jums patinka kelionės, kuriose reikia daugiau judėti, o ne drybsoti vienoje vietoje?..

– Visko būna, bet labiausiai mėgstu sugalvotas ekspromtu, o ne kruopščiai iš anksto paruoštas keliones. Trijų dienų kelionei iš anksto net neplanuoju nakvynės, nes nežinau, kokia netikėta mintis gali šauti ten nuvykus.

– Ar šią vasarą jau atostogavote?

– Tai buvo tik mokykloje. Mano atostogos dažnai būna ne vasarą. Laisvas laikas po darbo man yra atostogos.

– Geriausiai atsipalaiduojate kompanijoje, su drauge ar vienumoje?

– Visi trys variantai yra galimi, tik viskas priklauso nuo nuotaikos.

– Kokie žmonės jums kelia nuobodulį?

– Tie, kurie nuolat skundžiasi, paniurę, nejunta gyvenimo džiaugsmo, dėl visko vis kažką kaltina, užuot patys keitęsi ir tapę pozityvesni.

– Kažkur kažkada esate užsiminęs, kad laikotės taktikos – nė savaitgalio be pramogos...

– Kadangi gyvenimas yra kaip kelionė, kartais aš gyvenu tiesiog ant lagamino. Keliauti, pažinti, pamatyti man yra labai svarbu. Savaitgalį negaliu nusėdėti vietoje – vis kažką darau.

– Kokios bendros veiklos dažniausiai randate su savo drauge Vaida?

– Šiuo atveju ir vėl tektų minėti keliones.

– Ar žinote, kokia bus artimiausia?

– Kad ir kaip būtų keista, bet apie šią kelionę jau žinojome iš anksto, gal net praėjusių metų pabaigoje. Rugsėjo mėnesį ketiname keliauti į Islandiją. Ten buvau ne kartą ir man vis norisi sugrįžti. Išsinuomojame automobilį ir klaidžiojame po tą Mėnulio paviršių primenančią žemę. Tenykštė gamta sukuria labai specifinę atmosferą. Toks įspūdis, jog tai yra vieta, kur apskritai atsiranda gyvybė. Ten gamtos stichijos veikia taip stipriai, kad net žadą atima.

– Ar žinomumas gyvenime jums labiau padeda ar varžo?

– Man jis tikrai netrukdo. Aš pasirinkau šį kelią ir žinau, kokia jo kaina. Nesistengiu tuo žinomumu kažkaip manipuliuoti, tiesiog su tuo gyvenu.

– Ar daug yra dalykų, kurių žmonės nežino apie jus?

– Pats kartais apie save ne viską žinai... Manau, kad daug ko nežino. Niekada nesistengiu atsiverti taip, kad kažko nepasilikčiau sau.

– Ką patartumėte jaunam draugui, kuris svajoja apie darbą televizijoje ir nori būti toks, kaip jūs?

– Nelinkėčiau būti tokiam, koks esu aš. Tiesiog linkėčiau būti kitokiam. Kiekvienas žmogus turi būti individualus ir neturėtų kažko mėgdžioti. Jei lemta išsipildyti, tai ir gausi tai, ko nori. Be to, dar reikia ir padirbėti, o darbo patirtis ateina savaime su praktika.

– Kaip įsivaizduojate savo svajonių gyvenimą?

– Tada aš svajoju. Toks ir yra mano gyvenimas. Gyvenu tada, kai turiu svajonių, kurias stengiuosi greitai įgyvendinti.