Tik 7 metai praėjo nuo akordeono virtuozo Martyno Levickio pergalės Lietuvos talentų konkurse, o jis jau žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Vaikinui svarbi ir akordeono muzikos sklaida – subūręs gražią tarptautinę jaunimo kompaniją, šiųmečius Akordeono muzikos savaitės koncertus rengia netikėčiausiose vietose.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Sakoma, kad menininkas dešimt metų turi dirbti, kad užsitarnautų vardą, o vėliau vardas tarnauja jam. Nereikėjo nė tų dešimties metų – jūsų populiarumas po studijų Londono karališkojoje muzikos akademijoje augo kaip ant mielių. Kaip jaučiatės 27-erių užkopęs į sėkmės kalną?

– Kiek aukštai esu užkopęs, tevertina muzikos klausytojai. O tai, kad tobulėjimui nėra ribų ir nedera užmigti ant laurų, jums tikriausiai pasakys kiekvienas menininkas. Juk fortūna – permaininga ir įnoringa dama. Šiandien jai patiksi, o rytoj – jau ne... Bet toji sėkmė ne nuo jos vienos priklauso, o nuo mūsų pačių pastangų, noro tobulėti, kopti vis aukščiau ir aukščiau. Aš pasirinkau akordeoną, vargonų giminaitį, kuris visų savo galimybių iki galo man dar neatskleidė. Esu ieškojimų kelyje, ir tais savo potyriais bei paieškomis stengiuosi dalintis ne tik su publika, bet ir kitais jaunais muzikantais.

– Šiemet jau tradicine tapusios akordeono muzikos savaitės, kurios meno vadovas esate, kaip „pakilimo takas“ pasirinktas Kauno zoologijos sodas. Muzikos klausėsi ne tik maži ir dideli lankytojai, bet ir zoologijos sodo gyventojai. Kaip kilo toks sumanymas?

– Idėją pavogiau iš šiemet Vokietijoje vykusio muzikos festivalio. Ten man teko groti flamingų aptvare. Man regis, Kauno zoologijos sodas buvo labai tinkama vieta tam vienos dienos muzikiniam šou, tai buvo puiki sekmadienio pramoga kauniečiams ir svečiams, o kartu ir priminėme, kad pačiai didžiausiai Lietuvoje gyvūnų buveinei reikia valdžios ir visuomenės didesnės paramos. Parinkome žaismingą, visai šeimai tinkamą programą, siūlančią leistis į laukinius muzikinius nuotykius, kurioje dalyvavo kauniečių akordeonistų kvartetas „Indeed“, svečiai iš Latvijos ir aš su styginių kvartetu „SinChronic“.

Koncertai buvo neilgi, po pusę valandos, kad mažiesiems neatsibostų. Čia galima buvo ir lakstyti, ir šūkauti, ir muilo burbulų pūtikų bei pantomimos aktorių sutikti, veikė šeimos kūrybos studija ir kt. O tikslas buvo vaikus paskatinti domėtis muzika iš pat mažens, nes šiaip jau į mūsų bei kitus nepopsinei muzikai skirtus koncertus vaikai iki septynerių metų neįleidžiami. Bent jau taip parašyta taisyklėse.

– Nesusipratimų pasitaiko ne tik dėl vaikų. Gal kada ir jums yra tekę nutraukti koncertą, kaip kartą yra padaręs vienas garsus pianistas, išgirdęs čirškiant mobilųjį telefoną?

– Kiekvieną atlikėją blaško ir vaikų lakstymas, šūkavimas, ir mobiliųjų telefonų skambučiai, fotoaparatų blykstės. Artistas kuria savo meną čia ir dabar, kartais jam pakanka pusės sekundės susikaupimo ir nuo to priklauso, ar įgyvendins tai, ką sumanęs dovanoti publikai. Šiaip esu kantrus ir stengiuosi nebarti klausytojų, bet kartą neištvėriau. Tai įvyko šiemet koncertiniame ture Kinijoje. Keliuose koncertuose, kurie vyko didžiulėse salėse, nemažai klausytojų savo išmaniąja technika filmavo ir man dar grojant kūrinį paleisdavo tą įrašą, tikrino, kaip jiems pavyko. Tuomet netekau kantrybės ir perspėjau: „Įrašus tikrinkite namie, o aš tam ir esu scenoje, kad manęs klausytumėtės čia ir dabar.“ To pakako.

– Sakoma, kad nebūna blogo oro, o tik prasta nuotaika. Ar pritartumėt?

– Pagal zodiaką esu Dvyniai, o tai – Oro ženklas, todėl orui esu jautrus, nemėgstu lietaus, nors kartais po kaitros jis labai atgaivina... Vasarą nemažai pasirodymų, kaip ir šis zoologijos sode, vyksta atvirose erdvėse, todėl geri orai yra labai svarbūs. Akordeonas yra labai brangus ir jautrus instrumentas, nuo orų priklauso jo „sveikata“ ir skambėjimas. Retsykiais tenka tartis su savimi ir su juo, ar dalyvauti programoje.

– Neįprasta buvo klausytis lūpinių armonikėlių virtuozų iš Suomijos Vilniaus lokomotyvų remonto depe, o štai trečiadienio vėlų vakarą duris atvėrė Halės turgaus pastatas, kuris pasirodė esąs tinkamas vargonų ir akordeono dialogui. Taip pateisinamas festivalio šūkis – „Muzika, nuo kurios nepabėgsi“?

– Toks ir buvo mūsų tikslas, kad muzika skambėtų visur, kad ji, plačiai išskleidusi sparnus, skrietų virš miesto, o žmonės tiesiog atsiduotų muzikos garsams, pasistengtų susilieti su muzika. Mūsų komandai senasis Halės pastatas, kuris yra architektūros paminklas, pasirodė esanti puiki erdvė koncertui, kuriame puikiai skamba Johano Sebastiano Bacho muzika. Intriguoja jau pats koncerto pavadinimas „Bachas turguje“. Publikai priminėme tokį faktą, kad po vargonų muzikos genijaus mirties jo kūryba apie šimtą metų buvo primiršta, o ją atrado kitas kompozitorius Feliksas Mendelsonas, atsitiktinai turguje pamatęs, kad prekeiviai į J. S. Bacho oratorijos rankraštį vynioja sūrį.

– Pačiame Akordeono muzikos savaitės įkarštyje baigiasi kalendorinė vasara, o ją palydėti kviečiate rugpjūčio 31 d. 23 val. 01 min. Vilniaus geležinkelio stotyje vyksiančiame koncerte „Paskutinis vasaros traukinys“.

– Taip. Lygiai tuo metu ir išeina paskutinis traukinys, kuris bus palydėtas merginų Franciskos Rademacher ir Vilhelminos Krūzės instrumentinio dueto iš Vokietijos. Klausytojai bus įtraukti į dinamišką ir šmaikštų gyvenimiškų dainų spektaklį – tikrą kelionių vakarėlį. O štai rugsėjo 1-osios vakarą 21 val. mūsų prašymu atvers duris Vilniaus centrinis paštas, čia pakviesime visus, kurie neabejingi meilei. Kitokių tikriausiai nėra... (Nusijuokia. – G. M.). Koncerte „Neišsiųsti meilės laiškai“ meilės istorijas apdainuos Evelinos Sašenko ir akordeonisto Nerijaus Bakulos duetas. Tą vakarą galima bus išsiųsti suvenyrinį atviruką mylimam žmogui.

– Jūsų gerbėjai tikriausiai laukia koncerto „Mano vidinis disko“, kuris vyks mažai kam žinomoje erdvėje – sostinės Konstitucijos prospekte esančiame verslo centre „k29“. Tad koks gi šiuo metu tas jūsų vidinis disko?

– Neretai įsimylėjus vieną ar kitą muzikos kūrinį jis nuolatos skamba galvoje. Būna ir taip, kad užburia atsitiktinai per radiją nugirsti muzikos akordai ir jų negali pamiršti. Dėl nepaaiškinamos priežasties jos ritmas, tempas, tėkmė sutampa su tavo vidine būsena, bent jau tuo metu. „Mano vidinis disko“ vadinasi švedų kompozitoriaus Danielio Nilsono kompozicija, kuri mane ir mano ištikimuosius scenos partnerius – kvartetą „SinChronic“, kurį sudaro du smuikininkai – Simas Tankevičius ir Rachelė Cijenaitė, altininkė Kristina Anusevičiūtė ir violončelininkė Ignė Pikalavičiūtė, sujungė emociškai ir privertė tarsi skrajoti padebesiais. Tas kūrinys, sukurtas 2001 m., ir tapo pagrindine programos ašimi.

Esame labai geri bičiuliai ir galiu teigti, kad mūsų visų širdys plaka panašiu ritmu. Aš daug keliauju su savo akordeonu po pasaulį ir labai gerai žinau, ką reiškia turėti patikimą draugų ir bendraminčių komandą.

– Jums kiekvienas koncertas – ne tik nardymas akordeono muzikos vandenyse, bet ir nelengvas fizinis darbas. Iš kur įsikraunate tos fizinės energijos?

– Menkai įsikraunu, reikėtų daugiau. Dažnai prieš koncertus nespėju ne tik prasigroti, bet net apšilti. Akordeonas – sunkus instrumentas. Kartais scenoje pradedi groti ir pajunti skausmą vienoje ar kitoje rankos vietoje. Na, nueinu kartais į sporto klubą, bet ir ten yra kai kurių dalykų, kurių negaliu daryti, pavyzdžiui, kilnoti svarmenų. Mano riešai gan silpni, juos reikia saugoti, tai sportuodamas nelabai pasišakosi.

– Kiek turite akordeonų?

– Turiu du koncertinius ir dar keletą... Su akordeonų mylėtojais esame išardę ne vieną, esu nuodugniai išnagrinėjęs šio stebuklingo ir daug galimybių turinčio instrumento vidų, jame yra man dar neatsiskleidusių paslapčių. Juk akordeoną sudaro 10 tūkst. skirtingų detalių. Visi man sako, kad esu žinovas ir pats galiu susitaisyti instrumentą, jeigu jis sugenda. Kažkiek, žinoma, galiu, bet jeigu jaučiu, kad akordeonas „serga“ rimtai, kreipiuosi į specialistus.

– Akordeonas – tarsi talentingas vaikas, kuriam pasiduoda ir populiarios lietuviškos melodijos, ir Lady Gaga, Antonijus Vivaldis, Johanas Sebastijanas Bachas, dabar labai populiarus Astoras Piacola. Kodėl jūsų repertuaras toks spalvingas?

– Stengiuosi nebūti nuobodus pats, ir festivalio programoje ieškau, ką naujo galėtume pademonstruoti. Man svarbus ir jau žinomos muzikos naujas pateikimo būdas, ir šiuolaikinė muzika, kurią klausytojas menkai pažįsta. Tad būtent tam padeda jau tradicija tapęs ketvirtus metus Raudondvario dvare susibūręs savotiškas įvairių šalių akordeono muzikos atlikėjų ir kompozitorių klubas, kuris vadinasi „Composers + Summer Academy“. Jo tikslas buvo paskatinti kompozitorius kurti akordeonui, nes specialiai šiam unikaliam instrumentui mažai kas kuria. Šiemet atvyko kompozitorių ir atlikėjų iš Jungtinės Karalystės, Malaizijos, Kinijos, Japonijos, Italijos, Ispanijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos. Dalyvavo ir šios meistriškumo akademijos mentorė, Londone gyvenanti kompozitorė Rūta Vitkauskaitė, kuri yra man parašiusi ne vieną kūrinį.

– Ar per tuos organizacinius darbus, koncertus turite bent kiek laiko pailsėti, mamą ir gimines aplankyti?

– Po Akordeono muzikos savaitės reikės šiek tiek atsipūsti, ir vėl – pirmyn po Lietuvą ir pasaulį su ištikimu draugu akordeonu. Tad darbų ir idėjų turiu tiek, kad artimi žmonės man sako: „Martynai, prilaikyk vadžias.“

– Esate su koncertais išvažinėjęs kone pusę pasaulio, dalyvavęs daugybėje tarptautinių akordeonistų konkursų ir pelnęs laurų, išleidęs kelias autorines plokšteles. Ar nesinori išvykti iš Lietuvos ir įsikurti kur nors Londone, Paryžiuje ar Berlyne, kur vertinama jūsų atliekama muzika?

– Daug kas manęs to klausia, bičiuliai muzikai iš kitų šalių taip pat domisi ir nesupranta, o kas mane taip traukia į Lietuvą. Aš jiems atsakau: gimtinė lieka gimtinė. Galiu keliauti, koncertuoti svetur, gal Lietuvos mietuose šaligatviai labiau nugremžti, gal gatvėse daugiau duobių, galbūt į žmogų čia žiūrima atsainiau, gal skurstančių daugiau, bet mano namai yra čia.

Štai čia aš pasigirsiu, kad man patinka ne tik ko nors reikalauti, bet duoti, ką sugebu, ką nors sukurti savo gimtinės žmonėms, įkvėpti kitus pamilti muziką, akordeoną. Juk tam ir esu įsteigęs viešąją įstaigą „accoAkademija“. Man tikrai gera gyventi savoje šalyje. Nesistengiu ir nepažadu čia būti visus dvylika mėnesių, bet visada gera čia grįžti ir visiems pabrėžti, kad aš esu Lietuvos pilietis.

Kai ilgiau būnu svetur, Lietuvos labai pasiilgstu. Juk čia, kai pasaulyje klaidžioja terorizmo šmėkla, bent kol kas jautiesi saugiai, duok Dieve, kad tai truktų ilgai... Mūsų, muzikų, pareiga pasauliui priminti apie jo trapumą ir skatinti kurti, o ne griauti.