Pastaruoju metu populiarumo rekordus gerinančių teatro spektaklių, tiksliau – pjesių „Išvarymas“, „Didis blogis“, prieš 14 metų pastatyto ir sėkmingai rodomo „Madagaskaro“ ir kitų, autorius Marius Ivaškevičius neseniai buvo įvertintas Maskvoje prestižiniu „Auksinės kaukės“ apdovanojimu.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Tai, kad lietuvis dramaturgas už pjesę „Rusiškas romanas“ žiuri sprendimu nušluostė nosis didelės šalies kūrėjams, kai kam pasirodė keista ir netikėta. Bet štai dar vienas netikėtumas – jo sukurtas „Išvarymas“ Rusijos sostinėje teatro kritikų taip pat jau tituluojamas geriausiu šio sezono spektakliu. Tad pabandėme išsiaiškinti, ar rašytojo sėkmės tiek Lietuvoje, tiek svetur paslaptis – vien temų aktualumas.

– Ką rašytojas, populiarių dramų ir kino filmų scenarijų autorius, režisierius Marius Ivaškevičius veikia šią lietingą vasarą?

– Ką tik su šeima grįžau iš atostogų Kretoje. Ten palikau tikrą karštą vasarą. Mūsų viešnagės pabaigoje Kretoje buvo beveik 40 laipsnių karštis. Tad lietaus atgaiva Lietuvoje man visai patinka. Mėgstu lietuviškas vasaras, kai galiu ir maloniai leisti laiką gamtoje, ir dirbti.

– Nors keistoki orai – daugelio mėgstama tema, jus pakviečiau pokalbio ne apie orą, o apie ne taip seniai pelnytą aukščiausią Rusijos teatro apdovanojimą – „Auksinę kaukę“. Lietuvos žiniasklaida šio įvykio išsamiau nenušvietė…

– Kai gavau šį apdovanojimą, didesnio atgarsio Lietuvoje ir nesitikėjau. Matyt, tam turėjo reikšmės ir nelabai palankus metas tokiems džiūgavimams. Jeigu tai būtų įvykę prieš kokius 15 metų, kai buvo kitokia politinė padėtis, Lietuvai šis įvertinimas būtų didelis ir svarbus. Anksčiau „Auksinę kaukę“ yra gavę tik režisieriai Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas ir Mindaugas Karbauskis. Dramaturgui Rusijos teatro draugija tokį įvertinimą skyrė pirmą kartą.

– Ar nejutote pavydžių rusų dramaturgų žvilgsnių?

– Na, juokais sakė, kad tą nominaciją sugalvojo būtent man. Iš tikrųjų daug metų Rusijos teatralai kovojo, kad būtų įvertinti ir geriausių pjesių autoriai. Mano pjesė „Rusiškas romanas“, Maskvos Vladimiro Majakovskio teatre pastatyta režisieriaus M. Karbauskio, yra apie genialųjį prozos meistrą, pasaulinės literatūros klasiką Levą Tolstojų. Parašiau ją rusų kalba.

Žinoma, tas darbas – mano penkerių metų draugystės su Maskvoje dirbančiu lietuviu režisieriumi rezultatas. Beje, toji draugystė užsimezgė per feisbuką. Jis žinojo apie pagal mano pjeses pastatytus spektaklius Lietuvos teatruose, todėl užklausė, ar neturiu ko nors tinkamo maskvietiškai publikai. Aš jam tuomet pasiūliau savo dramą „Kantas“. Šią pjesę rašiau E. Nekrošiui, tačiau jis vis vilkino ją įgyvendinti scenoje. Su Eimuntu, žinoma, tai buvo suderinta, ir jis tos pjesės pastatymo galimybę perleido Mindaugui. Šiam istorija apie filosofą Imanuelį Kantą patiko, ir 2013 m. gruodį pjesė buvo pastatyta.

– Kiek žinau, pastaruoju metu V. Majakovskio teatre Maskvos teatrų lankomumo rekordus gerina paskiausia ten pastatyta jūsų garsioji drama „Išvarymas“, kurią Lietuvos nacionaliniame dramos teatre prieš kelerius metus pastatė režisierius Oskaras Koršunovas.

– Ją vietiniai kritikai jau vadina geriausiu Maskvos teatrų šio sezono spektakliu, jų sudarytuose reitinguose „Išvarymas“ – absoliutus lyderis. Man tai iš tiesų netikėta, nes emigracijos tema atrodė aktualesnė Baltijos šalims. Pjesė buvo pastatyta Latvijoje, Estijoje, kur tapo geriausiu sezono spektakliu, ją ketina statyti dar keli Rytų Europos teatrai.

– Parašęs „Išvarymą“ pataikėte tiesiai į populiarumo dešimtuką. Štai vien pernai Lietuvoje šį spektaklį pamatė 6 tūkst. žiūrovų. Emigracija purto ne tik Lietuvą, kasmet išvyksta vis daugiau žmonių, o kaip juos susigrąžinti, neskubama spręsti. Kaip manote, ar dėl tokio pjesės populiarumo kalta aštri tema, o gal jūsų meistriškai sukurti dialogai?

– Aš pats tos populiarumo mįslės dar neįminiau. Tiesą sakant, kūrėjas iš anksto nežino, kuri jo tema sujaudins skaitytojus ar žiūrovus. Beje, prieš pat premjerą maniau, kad spektaklis patirs visišką fiasko... Ne kartą esu minėjęs, kad mano nuopelnas tik tas, jog su emigrantais Londone praleidau šiek tiek laiko ir tiesiog papasakojau jų žmogiškąsias istorijas. Statant „Išvarymą“ Maskvoje taip pat buvo abejonių, ar rusų žiūrovams bus įdomi lietuvių emigracijos tema. Tačiau po premjeros priėję maskviečiai norėjo išsikalbėti, sakė, kad spektaklio personažuose įžvelgė save: „Mes, čia atvykę iš didelės šalies pakraščių prieš dvidešimt metų ir pradėję gyventi nuo nulio, jaučiamės esantys tokie patys emigrantai.“

– Grįžkime iš Maskvos į Lietuvą. Prisiminkime vieną iš pirmųjų jūsų darbų, išvydusių rampos šviesą – R. Tumino Vilniaus mažajame teatre pastatytą „Madagaskarą“, vaidinamą jau 14 metų ir vis dar esantį anšlaginį. Pagrindinė jo tema – tarpukario Lietuvos geografo Kazio Pakšto mintis Lietuvą perkelti į Madagaskaro salą, – papildyta šmaikščiomis scenomis, nepraranda aktualumo…

– „Madagaskaras“ – ketvirtas mano teatrui parašytas kūrinys. Statant šį spektaklį mums su R. Tuminu atrodė, kad tai bus labai lietuviškas spektaklis, nes jo kontekstas – istorinis, tad nesitikėjome tokios jo sėkmės, juo labiau – tarptautinės. Atsitokėjome, kai mus pradėjo kviesti į Europos festivalius, juose pelnėme ir prizų. Vadinasi, ir kitose šalyse buvo toks pats ar panašus fantazuotojas Pakštas. Šis spektaklis pernai buvo nuvažiavęs net iki Kinijos.

Beje, idėja parašyti pjesę apie lietuviškąjį Madagaskarą priklauso ne man, o režisieriui. Rimas pirmas susidomėjo tuomet mažai kam žinomu geopolitiku ir utopistu. Tą istoriją jis nuolat pasakodavo lankydamasis užsienyje, o draugai teatralai jo klausdavo, kodėl nepastatome apie tai spektaklio. Tad Rimas atnešė krūvą tarpukariu išleistos medžiagos apie K. Pakštą, aš dar pasidomėjau šia istorija papildomai, ir taip atsirado „Madagaskaras“.

– Apie tuos lietuvius menininkus, kurie yra nemažai nuveikę Rusijoje, paprastai sakoma: viena koja – čia, kita – ten. Ar jums tinka šis posakis?

– Ne. Aš abiem kojomis esu Lietuvoje (juokiasi). Į Maskvą nuvažiuoju paprastai likus savaitei ar kelioms dienoms iki premjeros. Spektaklį stato režisierius, dirba aktoriai, ir aš jais pasitikiu. Man, žinoma, smalsu, kaip atrodys mano darbas V. Majakovskio teatro scenoje. Tiesa, dabar kartu su trupe, rodančia pagal mano pjeses pastatytus spektaklius, važinėju į gastroles po Rusiją, po vietas, į kurias pats sunkiai nuvykčiau. Štai neseniai teko lankytis Vladivostoke, Sibire esančiose Chakasijoje ir Tyvoje. Dabar rengiuosi skristi į Vladikaukazą.

– Įdomu, kokia jums pasirodė toli nuo Maskvos esanti Rusija? Ar gyvenimas ten smarkiai skiriasi nuo to, koks verda sostinėje?

– Kaip tik ketinu apie tai rašyti. Nežinau, tai bus knyga ar publicistikos ciklas, bet atostogaudamas Kretoje pajutau tokį impulsą. Man rūpi, kodėl mes taip skirtingai vertiname laisvę ir kitus dalykus, o Rusijos provincija duoda nemažai atsakymų. Nuvažiavus į kai kurias Sibiro vietoves atrodo, kad laikas ten sustojo prieš kokius 30 metų. Lietuvoje tie pokyčiai – labai ryškūs ir teigiami, o ten ir pastatai, ir parkai, ir vaikų žaidimų aikštelės atrodo blogiau nei sovietmečiu: griūva, pūva... Visai kas kita – Maskva. Ji klesti, auga, europėja, gražėja. Joje nutiesti dviračių takai, nors dviratininkų ir nelabai matyti.

– Tad jūsų rašomoje knygoje rasime atsakymų, kodėl Rusija tapo ganėtinai nenuspėjama valstybe?

– Nežinau, ar man pavyks juos rasti, bet bandysiu. Man svarbiau – ne atsakymai, o jų paieškos.

– Ką manote apie iš Rytų dažniausiai žiniasklaidoje platinamą galingą mūsų valstybei nepalankią propagandą? Ir ar mes tinkamai į tai reaguojame?

– Aš manau, kad į propagandą negalima atsakyti propaganda. Jeigu atsakai tuo pačiu, tu tą ginklą įteisini. Geriausias atsakas – tiesa, objektyvumas ir, kaip jau minėjau, propagandos ignoravimas... Nepamirškime, kad Rusijoje yra ir objektyvios žiniasklaidos, ir tokių kovotojų, koks buvo Borisas Nemcovas.

– Jums teko bendrauti su žymiais Rusijos teatro žmonėmis, įvairaus amžiaus aktoriais, kurie vaidina spektakliuose, pastatytuose pagal jūsų pjeses. Ar sėdėdami prie puodelio arbatos ar kavos diskutuojate apie politiką?

– Na, šios temos neišvengsi niekur, kaip ir šnekų apie orą... Teatras – tarsi mažas šalies, nesvarbu kokios, modelis ar ląstelė. Tad ir nuomonių yra įvairių. Tarp mano sutiktų teatralų yra ir aršių putinistų, ir nenorinčių apskritai diskutuoti aštriomis politinėmis temomis, ir pritariančių tam, kad Rusijai jau seniai laikas keistis.

– Jūs ne tik kuriate, bet ir aktyviai reiškiate savo pilietinę poziciją. Pernai už viešą žodį esate pelnęs Lietuvos radijo Metų žmogaus titulą, specialų portalo „Delfi“ apdovanojimą už aštrias problemas nagrinėjančius tekstus. Jūsų publikacijos apie žydų tragediją Molėtuose 1941 m. rugpjūtį sukrėtė Lietuvą, be to, jūsų gimtuosiuose Molėtuose pernai buvo surengtas įspūdingas Atminties maršas. Sugiharos fondas praėjusiais metais jus nominavo Tolerancijos žmogaus apdovanojimui. Tad tolerancijos tema jums artima, todėl rūpi jūsų požiūris į kiek kitą – pabėgėlių ar imigrantų – problemą.

– Žinote, tolerancija yra toks dalykas, kuris neatsiranda per vieną dieną. Ją reikia savyje auginti. Sovietmečiu tolerancija taip pat buvo deklaruojama, bet penkiolikos respublikų tautų draugystė nebuvo tikra. Todėl dabar toleranciją turime išsiugdyti iš naujo. O ta žydų tema, kuri ir paakino jus užduoti tokį klausimą, tiesiog pribrendo. Atėjo laikas apie tai kalbėti, tuos nacių ir jų pakalikų nužudytus Lietuvos piliečius po daugelio metų sugrąžinti į mūsų krašto istorinę atmintį.

– Sulaukėte daugybės komentarų, kai savo straipsniuose ir dramose pradėjote gvildenti aštrias šiandienos visuomenės temas. Ar nebijote?

– Komentarų aš neskaitau, nes gerai žinau, kokių viską ir apie viską žinančių komentatorių varžytuvės ten vyksta. Šiukšlėmis apipilama beveik viskas, kiekviena aštresnė publikacija. Bet tai virtualūs „ereliai“. O štai kai važiavau į Maskvą tos „Auksinės kaukės“ atsiimti ir po to likau pristatyti savo politinės dramos „Didis blogis“ (šis spektaklis kūrėjams pelnė Lietuvos teatro apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių – aut. past.), žmona visai rimtai paprašė, kad nevalgyčiau viešose vietose, pasiimčiau maisto iš namų, nes dar kas nunuodys (šypsosi).

– Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad atostogos Kretoje jus paakino sugrįžus į gimtinę netinginiauti. Kas dabar yra ant jūsų darbo stalo?

– Žinoma, svarbiausią vietą užima kompiuteris (juokiasi). O jeigu rimtai, tai vasaros pabaigoje vienu smūgiu ketinu pabaigti pjesę, kurią pradėjau kurti prieš pusantrų metų. Tai antiutopija „Miegantys“. Ji – apie ateitį, nors iš tiesų – apie mūsų šiandienę situaciją: ir Vakarų pasaulio, ir Rusijos. Mąstau apie laisvo, demokratiško, tolerantiško pasaulio susidūrimą su brutaliomis jėgomis. Manau, kad visus jaudina nežinojimas, kaip kovoti už savo vertybes su tais, kurie puola šiurkščiai ir be taisyklių. Na, dar prasitariau apie tą naują knygą, apie mūsų sovietinę praeitį.

Artimiausiu metu vėl žadu daug keliauti po tos suirusios imperijos teritoriją – Norilską, Uzbekistaną... O pati artimiausia mano kelionė – į kaimyninę Baltarusiją, kur prie pat Lietuvos pasienio esančiame kaime vyks literatūros forumas.