„Kodėl aš bėgioju?.. O kodėl tu valgai?“ – taip dažniausiai klausimu į klausimą atsako viena iš greičiausių Lietuvos moterų, maratonininkė Diana LOBAČEVSKĖ. Interviu su ja – apie gyvenimą, sportą, meilę ir šeimą.

Laimius STRAŽNICKAS

– Dažnai girdint apie jūsų laimėjimus nejučiomis kyla klausimas, ar jau būsite apibėgusi Žemės rutulį?

– Iš tikrųjų net nežinau. Aš rašau treniruočių dienoraštį, kur fiksuoju nubėgtus kilometrus. Tačiau kai nesibėga, metu jį į šalį. Dėl to ir nežinau, kiek iš viso kilometrų jau esu nubėgusi. Žinau, kad per savaitę įveikiu apie 600 km, o kai rengiuosi maratonui, kas trunka kelis mėnesius, jų įveikiu dar daugiau – iki 900 km.

– Ar būna dienų, kai išvis nebėgate?

– Būna, bet labai retai. Dažniausiai sekmadieniais. Kai varžybos jau praeity, tada galiu sau leisti gyventi lengvesniu režimu. Tačiau paprastai tokių dienų vengiu, nes po poilsio dienos pajuntu, kad pirmadienį organizmas būna labai apsunkęs.

– Ar skiriasi jūsų bėgiojimai formai išlaikyti ir rengiantis maratonams?

– Skiriasi nebent bėgiojimo intensyvumu. Prieš varžybas vyksta dvi treniruotės, per dieną nubėgu mažiausiai 30 km. Tuo metu paprastai laikausi gerokai griežtesnio treniruočių ir poilsio režimo. Todėl tada dažniausiai išvažiuoju iš Vilniaus, kad manęs neblaškytų jokie buities rūpesčiai ir galėčiau sutelkti dėmesį vien į darbą. Todėl ir rengiamos treniruočių stovyklos, kad tuos kelis mėnesius galėtum gyventi taip, kaip priklauso sportininkui. Aišku, per tą laiką labai išsiilgstu šeimos, norisi kuo greičiau sugrįžti. Tačiau per daugybę metų prie tokių dalykų jau esu pripratusi.

– Ką maratonininkui reiškia treniruotis – užtenka nubėgti tam tikrą atstumą?

– Tikrai ne. Paprastai per dieną viena treniruotė būna sunkesnė, kita – lengvesnė arba „atstatomoji“, pavyzdžiui, lengvas krosas. Sportininkui labai svarbu stiprinti savo kūną. Todėl dar tenka atlikti visą kompleksą pratimų. Tai šuoliukai, tempimo pratimai, tempo ir kaitusis bėgimai, pilvo preso stiprinimas, bėgimas į kalną... Būna, kad namo vos parvelki kojas.

– Kiek kartų per metus dalyvaujate maratonuose?

– Kokius du ar tris, nes vis dėlto užima nemažai laiko jiems pasirengti. Be to, po intensyvaus darbo reikia apie mėnesį skirti atsigauti, poilsiui. Maratonuose ar pusmaratoniuose Lietuvoje dalyvauju tik dėl malonumo ar kompanijos: smagu bėgti su didele grupe žmonių ir sulaukti jų palaikymo.

– O ką jums reiškia poilsis – drybsojimą nuo ryto iki vakaro?

– Oi, ne. Nėra dienos, kad nebėgiočiau. Per metus iš viso tokių gal keturias ar penkias ir suskaičiuočiau. Didžiausia pertrauka buvo po Rio de Žaneiro olimpiados – penkias dienas išvis nebėgiojau.

– Tikite, kad bėgiojimas jums – užsiėmimas visam gyvenimui?

– Aš tikrai nesustosiu. Būdama nėščia aštuonis mėnesius bėgiojau, tad net ir baigusi sportininkės karjerą bėgiosiu. Man tai jau įaugę į kraują, tai neatskiriama mano gyvenimo būdo dalis. Aišku, visaip būna – kartais nuovargis ima viršų, kad, atrodo, norisi viską mesti ir pradėti ramesnį gyvenimą. Tačiau praeina tos akimirkos, ir vėl viskas gerai.

– Ar tiesa, kad 2008-ųjų Vilniaus maratonas yra tarsi jūsų karjeros simbolis?

– Jis man – kaip talismanas. Visada stengiuosi jame dalyvauti, nubėgti pusę distancijos. Būtent tais metais prasidėjo mano kaip profesionalios sportininkės karjera.

– Kas įvyko, kad pajutote tą sportinį azartą?

– Tame maratone be jokių išankstinių treniruočių užėmiau pirmąją vietą. Man tai buvo tarsi spyris į užpakalį, sakantis: įdėk daugiau darbo ir gausi geresnį rezultatą. Šiek tiek dvejojau, juk buvo šeima, vaikas, mąsčiau, kaip teks viską suderinti. Tačiau džiaugiuosi, kad azartiškasis pradas nugalėjo.

– Ar būna lengvų ir sunkių maratonų?

– Taip. Viskas priklauso nuo pasirengimo ir taktikos. Dabar jau esu sukaupusi nemažai patirties, tad klaidų darau retai. Maratonas yra 42 km distancija, kurią bėgi daugiau kaip dvi valandas. Tad pasirinkta protinga taktika – sėkmę lemiantis faktorius. Iki šiol gerai prisimenu 2011-ųjų maratoną Vienoje. Jį pradėjau per greitai. Dėl didelio krūvio greitai surūgštėjo organizmas, buvo labai sunku pasiekti finišą. Tai pats žiauriausias mano maratonas – jame patyriau psichologinę traumą, po jo pusmetį negalėjau atsigauti. Man tai buvo gera pamoka. Paprastai Kenijos ir Etiopijos sportininkės rizikuoja – pradeda labai greitai, o paskui – kaip Dievas duos.

– Kokios taktikos dabar laikotės?

– Kiekvienas maratonininkas turi savo taktiką. Visi mano gerai nubėgti maratonai pasižymėjo vienodu tempu – nuo pat starto iki finišo.

– Kiek prie maratono sėkmės prisideda gamtinės sąlygos?

– Palankios oro sąlygos – kai oro temperatūra siekia 10–15 laipsnių, nėra vėjo, trasa nekalnuota. Visada nepalankiausios oro sąlygos būna per pasaulio čempionatus ir olimpines žaidynes, nes visuomet būna karšta. Mes dažnai treniruojamės aukštikalnių zonoje. Aišku, ten bėgioti būna labai sunku, nes oras išretėjęs, trūksta deguonies, greitai pavargsti. Tačiau po treniruočių stovyklos aukštikalnėse grįžęs į mūsų jūros lygį jautiesi, tarsi tris plaučius turėtum – lengva kvėpuoti, kojos pačios neša, krūvius lengviau atlaikyti. Todėl bent kartą per metus stengiuosi išvažiuoti į tokias stovyklas. Pernai Meksikoje net ir maratoną bėgau 2 400 m virš jūros lygio. Man jis buvo vienas iš įsimintiniausių. Ten važiavau iškart po Rio de Žaneiro olimpiados. Anksčiau šį maratoną vis laimėdavo afrikietės, o štai pernai pirmą kartą jame sušvito europietiška žvaigždė.

– Nubėgti 42 km trunka nemažai. Atrodytų, tai juk taip monotoniška ir neįdomu...

– Kartais taip atsiriboji nuo aplinkos, kad nė nepastebi, kaip greitai prabėgo laikas. Pastarajame Londono maratone atsitokėjusi supratau, kad liko tik dešimt kilometrų. Bėgdama taip sutelkiu dėmesį į bėgimo taktiką, trasą, varžoves, kad daugiau nieko ir nepastebiu. O treniruodamasi dažniausiai bėgu su ausinuku – klausausi paskaitų, muzikos, radijo ar kitų motyvuojančių dalykų. Tai labai atpalaiduoja, užmuša monotoniją. Būna dienų, kai tenka intensyviai paieškoti motyvacijos sunkiai treniruotis. Laimė, turiu puikų bėgimo trenerį – Lietuvos maratono rekordininką Česlovą Kundrotą. Jis mane lydi dviračiu.

– Ar jau pavyko pagerinti savo rekordą – 2 val. 28 min. 48 sek.?

– Kol kas ne, bet tikiuosi greitai pagerinti. Čia tarsi koks užburtas ratas – kai būnu geros formos, nebėgu maratono, o kai bėgu, vis kas nors sutrukdo pasiekti geresnį rezultatą.

– Esate užsibrėžusi tikslą, kurį pasiekusi nustosite bėgioti?

– Nors ir nesu jauniklė, apie tai visai negalvoju. Gali būti, kad susiklosčiusios aplinkybės sustabdys – rimta trauma ar motyvacijos, rezultatų stoka. Tačiau dabar jaučiuosi užsivedusi, ir man norisi eiti tik pirmyn. Iki 2020 m. olimpiados tikrai neketinu trauktis. Aišku, nesinori išeiti ir tada, kai tave lenks vaikai ir tiesiog išspirs iš sporto.

– Koks amžius tinkamiausias varžytis maratono trasoje?

– Sakoma, kad tokiam sportui reikia sunokti. Europietės dažniausiai pribręsta būdamos 30-ies, iki tol dažniausiai būna bėgiojusios trumpesnes distancijas. Tačiau afrikietės gana jaunutės ryžtasi bėgti ilgus nuotolius.

– Kaip jūs tapote maratonininke?

– Aš nuo vaikystės turiu Dievo dovaną: esu ištverminga, turiu užtektinai valios ir užsispyrimo. Man nereikia šių savybių ugdyti. Būdama šešiolikos bėgiodavau kaip pašėlusi, net nuo trenerio slėpdavau nubėgtus kilometrus. Bėgdama jutau didžiulį malonumą. Man buvo keturiolika, kai mokyklos varžybose mane pamatęs treneris pasiūlė treniruotis. Taip ir prasidėjo tie mano bėgiojimai. Dar anksčiau mane labai domino šokiai, norėjau groti pianinu, bet tėvai įkišo smuiką. Metus pragrojusi paleidau jį į sieną. Esu lankiusi ir karatė, ir baseiną, tačiau niekas manęs taip neužkabino kaip bėgiojimas.

– Šiandien bėgimas tapo lyg ir savotiška mada kūno formai palaikyti ir gelbėtis nuo užsisėdėjimo...

– Aišku, tai labai pagirtinas sprendimas. Žmonės, kurie pradeda bėgioti, žiūrėk, dažnai užsikrečia tokiu bėgimo virusu, kad paskui ryžtasi nubėgti pusmaratonį, vėliau – maratoną, ima siekti rezultatų. Tačiau pradėjus bėgioti nereikėtų šio užsiėmimo mesti, kai atrodo, kad tampa nepakeliamai sunku. Reikia iškęsti nepatogumus, kad paskui jie suteiktų malonumo. Svarbu pasirinkti tinkamą avalynę, bėgimo greitį, nepulti vartoti jokių papildų. Sėkmę lemia tik atkaklus darbas. Reikia stengtis tai daryti reguliariai, bent kas antrą dieną. Pradėti reikėtų nuo nedidelių atstumų, priklausomai nuo savijautos, vieniems tai gali būti ir 2 km, kitiems – 5 ar 10. Skirdamas dėmesio savo organizmui gali pabūti su savimi, atsipalaiduoti nuo rutinos.

– Kokie didžiausi jūsų gyvenimo malonumai?

– Man didžiausias džiaugsmas – mano šeima. Kadangi mano treniruočių grafikas yra intensyvus, tai, be abejo, atsiliepia ir mano šeimai. Kai tik galiu, stengiuosi kompensuoti prarastą laiką. Tad man didžiausias malonumas – pasivaikščiojimai su artimais žmonėmis, miegas savoje lovoje, valgio gaminimas savo virtuvėje. Kartais į stovyklas imuosi ir savo jaunėlę trejų metukų dukrą Atėnę. Šiemet su manimi ji buvo Portugalijoje. Matydama, kaip aš sportuoju, dukra ir pati stengiasi bėgioti. Pastarosiose varžybose ji pirmą kartą nubėgo 500 m. Tačiau vyresnėlė Daisy – visiškai kitokia. Po mano laimėjimų ji vis pasižada irgi pradėti sportuoti, tačiau tam neužtenka užsispyrimo. Ji – labiau menininkė.

– Ar sportas jums užtikrina patogų ir pasiturimą gyvenimą?

– Dabar – taip. Negaliu niekuo skųstis, tačiau iki tokio momento reikėjo ilgai „muštis“. Mano kelias nebuvo rožėmis klotas. Turėjau pati investuoti į save, nes iš šalies niekas nepadės. Čia kaip versle – turi investuoti tam, kad paskui galėtum iš to uždirbti ir gerai gyventi.

– Ar jau gyvenate prabangiame užmiesčio name?

– Tikrai ne. Aš nesu pinigų vergė ir netrokštu prabangos. Man didžiausia prabanga – būti kartu su šeima. Man visai nereikia prašmatnaus namo. Man smagu ir daugiabutyje šalia upės, kur yra vietos pabėgioti ar su šeima pasivaikščioti. Gal kai sulauksiu 50-ies ir norėsis ramybės nuosavame name su kiemu ir pievute, tačiau dabar dievinu miesto šurmulį. Mieste ir vaikams patogiau – nereikia vežioti jų į mokyklą.

– O kokiu automobiliu atvykote į mūsų susitikimą?

– Važinėju BMW. Tačiau mano mašina dažniau stovi garaže, nei rieda kelyje. Aš mėgstu daug vaikščioti. Todėl per dvejus metus esu nuvažiavusi mažai kilometrų. O jei kur nors vykstame su šeima, tai dažniausiai Mindaugo automobiliu.

– Jūsų gyvenimo draugas Mindaugas Griškonis – irgi garsus sportininkas, irkluotojas. Kaip jaučiasi du sportininkai po vienu stogu?

– Visko būna, bet mūsų pranašumas tas, kad labai gerai suprantame, kas yra tas ilgas nebuvimas namuose ar įtampa prieš varžybas. Dvi savaites prieš pasaulio čempionatą tai itin juntama. Mes abu esame labai užsispyrę, greitai įsiplieskiame lyg degtukai, bet po kurio laiko lengvai atlyžtame. Mes abu iš esmės darome lygiai tą patį – deriname stovyklų ir šeimos gyvenimo laiką. Todėl ir suprantame vienas kitą – jau tiek metų kartu gyvename ir sugyvename.

– Dažniau vienas kitą raginate ar stabdote?

– Visada stabdome, vienas kitam vis sakome, kad gal jau užtenka, gal reikėtų pailsėti, ypač jei kurį užklumpa kokios nors traumos ar skausmas. Tada vienas kitam ir atsakome: „Kodėl aš turėčiau ilsėtis, jeigu tu nesiilsi?“ Prie tokio ritmo mes jau esame įpratę, ir mums tai atrodo visai normalu.

– Ar kartais išeinate pabėgioti kartu?

– Anksčiau dažniau taip būdavo, dabar – rečiau, nes Mindaugas turi saugotis. Aišku, tada aš nebėgu savo greičiu, pasirenku lengvesnę treniruotę. Tačiau galiu pasakyti, kad Mindaugas – irgi puikus bėgikas.

– O jūs jau bandėte irkluoti?

– Pernai išbandėme dvivietę valtį. Ir man be galo patiko. Buvo saulėta diena, ramus oras. Tačiau vėjas, dargana, lietus malonumo tikrai nesuteiktų.

– Ką gero jūsų gyvenimui suteikė sportas?

– Aš net neįsivaizduoju, kokia būčiau, jei nesportuočiau. Sportuodama įgijau puikiausią savijautą, pasitikėjimo savimi. Man būna be galo gera, kai po sunkios treniruotės gerai jaučiuosi. Būna ir sunkių treniruočių, kuriose kankinuosi su malonumu. Koks tas jausmas, ko gero, tik sportininkai gali suprasti. Bėgimas man suteikė ir šlovės, ir garbės, ir titulų, ir galimybę pažinti platųjį pasaulį bei savo kelyje sutikti daugybę malonių žmonių.