Vilniaus mažojo teatro aktorius Jokūbas Bareikis savo talentą dalija ne tik dramos gerbėjams. Gražaus tembro savininkas dalyvauja muzikiniuose projektuose, kuria dainas ir atlieka jas bardų festivaliuose. Jam patinka viskas, kas skatina kurti, tobulėti, ieškoti naujų galimybių. Gegužės pabaigoje aktorių pamatysime naujame teatro projekte „Pasikalbėk su manimi eilėmis“.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Jokūbai, jūsų kaip aktoriaus bagaže jau yra apie 30 vaidmenų. Esate vaidinęs ir filmuose, vienas iš jų – istorinis dokumentinis „Laisvės kaina. Savanoriai“, jus dar galime vadinti ir dainuojamosios poezijos atlikėju. Ką dar pridurtumėte?

– Prieš trejus metus pradėjau pedagoginę veiklą, dėstau aktorinį meistriškumą Vilniaus kolegijoje. Tam baigiau teatro pedagogikos magistro studijas Vilniaus edukologijos universitete. Artistui, jeigu jis tik netingi ir nori išbandyti save ne viename kūrybiniame bare, darbų atsiranda. Man įdomu vaidinti ir „Domino“ teatro komedijose, garsinti animacinius filmus ir kt.

– Išskirtiniai jūsų vaidmenys Vilniaus mažojo teatro įkūrėjo ir puikaus režisieriaus Rimo Tumino pastatytuose spektakliuose „Trys seserys“, „Madagaskaras“ ir „Mistras“, o „Auksinį scenos kryžių“ esate pelnęs už vaidmenį jaunos režisierės Olgos Lapinos spektaklyje „Brangusis atrakcionų parko dėde!“. Ar šie vaidmenys – jūsų mėgstamiausi?

– Kiekvienam vaidmeniui aktorius ieško tam tikrų savo resursų. Tai yra jo laikas, mintys, vaizduotė, kūryba, prisiminimai, išgyvenimai, ieškoma informacija ir kt. Visa tai sudaro vaidmens visumą, todėl visi suvaidinti vaidmenys yra tam tikra prasme brangūs, nesvarbu, kokiam žiūrovui skirti ar kokio žanro spektakliuose atlikti. Yra tik labiau pavykę ir nepavykę. Antra vertus, kiekvieną kartą vaidinant spektaklyje tas pats vaidmuo suskamba skirtingai. Pavyko ar ne – aktoriai paprastai junta ne tik patys, tai matyti ir iš publikos reakcijos, tad ji mums labai svarbi.

– Numatyta netrukus pristatyti teatro fojė vyksiantį poetinės improvizacijos vakarą „Pasikalbėk su manimi eilėmis“. Jame dalyvausite ir jūs. Koks tai bus reginys?

– Kolegė Valda Bičkutė inicijuoja ir pristato Lietuvos teatre visiškai naują, neįprastą poezijos vakaro formą. Jai šią idėją padovanojo ir leido ją naudotis latvių režisierė Mara Kimelė, Rygoje sukūrusi spektaklį „Eilės“. Tai tarsi atsakymas, kaip šiais laikais skaityti poeziją... Šis literatūros žanras – labai intymus, tačiau reikalauja aiškios artikuliacijos tiek minties, tiek emocine prasme. Idėja improvizuoti spektaklį, kurti dramaturgiją iš eilėraščių čia ir dabar išlaisvina nuo temų ir autorių apribojimų, leidžia pasirinkti ilgesnį ar trumpesnį literatūrinį žodį ir paversti jį gyvu, spontanišku, dialogo su publika dalimi. Ši išties unikali forma, kuri pirmą kartą bus pristatoma Lietuvos teatre, paskatino mane įsitraukti į poezijos skaitovų kompaniją, nes aš visada mėgau poeziją.

– Kaip vyks šis improvizuotas poetinis vaidinimas?

– Gegužė ir birželis – tokie pavasario ir vasaros pradžios mėnesiai, kai atgimusi gamta žadina mūsų jausmus, labai tinka ir poezijos sklaidai. Per 80 sceninio veiksmo minučių mes, aktoriai V. Bičkutė, Virginija Kochanskytė ir aš bei poetas Mindaugas Valiukas, pateiksime po keliasdešimt išmoktų įvairių lietuvių autorių eilėraščių. Griežtai laiko rėmų ribojamame improvizacijos vakare dramaturgija, siužetas ir meninė kulminacija gims kiekvieną kartą naujai, bus kuriami iš poezijos čia ir dabar, žiūrovų akyse. Poetinių improvizacijų vakare skambės tik tai, kas iš tiesų artima kiekvieno iš mūsų širdžiai. Manau, kad posmai pasieks ir publikos jausmus.

– Kokius eilių autorius ketinate rinktis? Gal išvardytumėte bent dešimt savo mėgstamiausių poetų?

– Ne, nevardysiu... Nieko nenoriu įžeisti. Pasakysiu tik tiek, kad skaitysiu šiuolaikinių poetų posmus. Resursai, iš kurių galiu rinktis, – tikrai neišsemiami. Gerų tekstų randu ne tik poezijos knygose, bet ir internete. Man gaila, kad knygynuose neretai poezijos knygos ne tokios populiarios, kaip, pavyzdžiui, valgių ir sveikos mitybos leidiniai.

– Ar turite artimų draugų poetų? Gal yra tokių autorių, kurie rašo tekstus jūsų kuriamoms ir atliekamoms dainoms?

– Ne... Mano draugai, kaip sakoma, įvairaus plauko. Gal kada tarp jų atsiras ir poetų. Dėl kūrybos... Pirmiau mano galvoje apsigyvena melodija, paskui ieškau tekstų, kurie jai tiktų. Dainas, galima sakyti, rašau sau, ir jos pirmiausia skamba artimiems žmonėms ir draugams.

– Televizijos žiūrovai jus ne kartą matė populiariuosiuose projektuose. Tikriausiai po tokių pasirodymų plačiajai auditorijai jūsų gerbėjų gretos išaugo? Ar netrikdo jūsų tai, kad tapote dažniau atpažįstamas gatvėje?

– Džiaugiuosi, kad tie žaismingi muzikiniai projektai patinka žiūrovams, be to, ir mums, atlikėjams, ten smagu dalyvauti, jaučiamės taip, tarsi žaistume. Už tai turėtume būti dėkingi šių laidų prodiuseriams. O dėl populiarumo nesiginsiu – žmonės mane pažįsta, kartais užkalbina, bet aš tam didelės reikšmės neteikiu. Nebent kitiems, kurie leidžia laiką kartu, būna neįprasta dėl to dėmesio. Beje, tokį ažiotažą, jeigu tik nori, gali sukelti kiekvienas atlikėjas. Tai priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo asmenybės, nuo to, kiek jam svarbus tas sėkmės ar susižavėjimo juo „kaifas“. Manau, jog aktoriaus profesija yra išskirtinė gal tik tuo, kad aktoriui suteikta privilegija scenoje gyventi kitų žmonių gyvenimus. Tačiau ji nėra lengva – turi savų pranašumų ir trūkumų.

– Esate aktorių Sauliaus Bareikio ir Dalios Kuodytės sūnus, tad jūsų likimas eiti jų pėdomis tarsi buvo nulemtas. Ar tai buvo vienintelis kelias, kuriuo norėjote pasukti?

– Baigiau Vilniaus 9-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Šv. Kristoforo gimnazija – aut. past.). Joje, beje, mokėsi ir daugiau žinomų aktorių, mano kolegų. Vienoje klasėje mokėmės su tame pačiame teatre dirbančiu Leonardu Pobedonoscevu. Turėjome puikią klasės auklėtoją – Dainorą Eigminienę. Ji mokėjo mus sudominti literatūra, užkrėsti smalsumu. Kita mokyklos literatūros mokytoja Violeta Tapinienė buvo dramos studijos vadovė – tą būrelį ir lankėme kartu su Leonardu.

Tiesa, buvau svyruojantis vaikinas, mėčiausi tarp kelių specialybių – norėjau stoti į teisę, svajojau apie žurnalistiką ir jau buvau padavęs dokumentus, kad priimtų į pastarąsias studijas Vilniaus universitete. Na, bet atsitiko taip, kad anksčiau vyko stojamieji egzaminai į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o kursą tuomet rinko režisierius R. Tuminas. Įstojau iš sykio, o kai baigiau studijas, kartu su visais kurso draugais atėjau į Vilniaus mažąjį teatrą. Mes čia – tarsi viena šeima.

– Kaip atsipalaiduojate po spektaklių, po kitų darbų? Koks būna laikas, kurį skiriate sau?

– Esu namisėda... Užtektinai prisibendrauju, todėl mielai laiką leidžiu namuose ar ką nors veikdamas su šeima, trimis dukromis. Vyriausiajai Barborai – dvylika, vidurinei Severijai – aštuoneri, o mažiausiai Liucijai – pustrečių metukų. Visos jos – skirtingo būdo, visos turi savų talentų ir visoms reikia dėmesio. Stengiuosi jo skirti net ir tada, kai grįžtu po spektaklio pavargęs. Laiko sau randu tada, kai mergaitės nueina miegoti. Tada mėgstu pasiklausyti muzikos. Įjungiu patefoną ir su malonumu klausausi vinilinių plokštelių. Man patinka įvairi muzika. Taip pat mėgstu skaityti, tačiau nebūtinai tai, kas susiję su aktoriniais dalykais, teatru, mane domina technika, naujosios technologijos ir kt.

– Yra toks posakis, kad žmogui reikia ne tik duonos, bet ir žaidimų. Kokius žaidimus žaidžiate namuose su dukromis?

– Tai gali būti lauko pramogos, stalo žaidimai ir t. t. Barborai patinka viskas, kas susiję su muzika, man vis siūlo paklausyti kokios dainos ir klausia mano nuomonės, ar patinka tas ar anas atlikėjas. Su ja daugiausia žaidžiu strateginius stalo žaidimus. Severija ir mažoji Liucija – labai savarankiškos mergaitės, jos pačios randa įdomių užsiėmimų. Joms svarbiausia, kad esame kartu, o laisvalaikiu stengiamės kur nors išeiti pasivaikščioti, nuvažiuojame į Vingio parką, kur dukroms rūpi pasivažinėti paspirtukais, riedlentėmis, dviračiais. Joms patinka aktyvus poilsis, ir aš tuo džiaugiuosi.

– Jūsų žmona – ne iš teatro pasaulio. Dažnai svarstoma, gerai ar blogai, kai po stogu gyvena du aktoriai ar muzikai?..

– Nei gerai, nei blogai... Daugiausia problemų, o kartais apmaudo šeimoje kyla dėl mūsų darbo grafikų nesuderinamumo. Dominykai ir vaikams savaitgalis ar šventė – kaip visiems, o man – darbas. Žmona, galima sakyti, – taip pat teatro žmogus ir supranta aktoriaus darbo specifiką. Pavydo scenų nekelia, nes žino, kad pulkai gerbėjų paskui mane nelaksto (juokiasi – aut. past.).

– Matomės tai dažniau, tai rečiau. Su šeima kartais nuvažiuojame į tėvo sodybą. Dažniau susitinkame tada, kai rengiame bendrą programą ir tenka kartu koncertuoti. Tėvo patarimai ir pastabos man svarbūs.

– Ką tik šventėme Motinos dieną. Įdomu, ar savo mylimai moteriai dažnai dovanojate gėlių, ar pradžiuginate kokia originalia staigmena?

– Gėlių Dominykai dovanoju ir be jokios progos. Tai būna spontaniškai – pamatau, nuperku ir padovanoju.

– O kokią brangiausią ar įsimintiniausią dovaną iš jos esate gavęs?

– Galėčiau būti sentimentalus, kalbėti apie tris vaikus, kuriuos ji man padovanojo. Šitos trys dovanos – įsimintiniausios ir suteikia daugiausia džiaugsmo. Žinoma, pradžiugina ir malonios dovanėlės, tačiau brangiausia dovana yra buvimas kartu.

– Pasaulyje neramu, didėja tautiečių emigracija, nuolat dejuojame, kad gyvenimas blogėja, tačiau teatrų ir koncertų salėse žiūrovų nestinga. Kaip manote, ar menas išgelbės pasaulį?

– Ar teatras, muzika, poezija išgelbės pasaulį, tikrai nežinau, bet norėčiau bent iš dalies tuo tikėti. Tai priklauso nuo visuomenės tobulėjimo ir sąmoningumo lygio. Kuo kultūringesnė visuomenė, tuo ji sąmoningesnė. Tiek valstybei, tiek valdžiai būtina investuoti į kultūrą, nes taip stiprinamos tautos šaknys.

– Mažojo teatro spektakliai „Bedalis ir labdarys“, „Europiečiai“, Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Išvarymas“ skaudžia emigracijos tema tarsi perspėja tuos, kurie dar čia, akina susimąstyti, tačiau tikriausiai nepaveikia tų, kurie pasirengę išvykti?

– Emigracijos tema – labai aktuali, o spektaklių įtaigumas ir paveikumas priklauso nuo to, ką nori pasakyti režisierius. Manau, kad menine forma vienaip ar kitaip apie skaudžią emigracijos temą ir kitas šiandien aktualias problemas būtina kalbėti.

– Legendinis rusų bardas ir aktorius Vladimiras Vysockis savo dainomis priešinosi sovietiniam absurdui. O jūsų atliekamose dainose atsispindi pilietinės temos?
– Ne, mano dainos nėra deklaratyvios, nesiekiu sužibėti aktualijomis ir jas išreikšti menine forma. Mano dainos atsiranda tada, kai negaliu nekurti, jos nėra kieno nors užsakytos – tiesiog plaukia iš širdies.

– Artėja vasara. Ar jau galvojate apie atostogas?

– Vasarą patinka leisti laiką gamtoje, sėdėti prie laužo, labai mėgstu žvejoti. Kasmet su šeima važiuojame prie jūros. Tiesa, nesu iš tų, kurie per atostogas išsijungia mobilųjį telefoną, todėl būnu pasiekiamas ir, jeigu reikia, prisišaukiamas. Tad ilgų, visą mėnesį trunkančių, ir ramių atostogų paprastai nebūna, bet tos ramybės man ir nereikia.