Paskutiniu metu vykusi žmonijos gerovės pažanga lėmė tai, kad aukštesnes ir aukštas pajamas gaunančių šalių gyventojai gali tikėtis gyventi iki 80–90 metų. Ilgesnė gyvenimo trukmė džiugina – turėsime nemažai papildomo laiko! Vis dėlto, kokią įtaką tai turės tiek kiekvienam iš mūsų asmeniškai (ar išliksime sveiki ir darbingi? Ar sugebėsime pasirūpinti finansiniu saugumu?), tiek pasaulio ekonomikai (ar senstanti visuomenė sukurs reikalingą BVP? Ar sveikatos sistema sugebės susitvarkyti su iššūkiais?). Aišku tik viena, ilgaamžiškumui ir jo atnešamais pokyčiais turime ruoštis jau šiandien.

L. Jarockytė

Kaip tą padaryti – pokalbis su Londono verslo mokyklos ekonomikos profesoriumi Andrew J Scott. Plėtoti ilgaamžiškumo ir jo poveikio ateities visuomenei temos ekonomikos lyderis birželį atvyks į Lietuvą, „Vadovų konferenciją EBIT“.

Šiuo metu ekonomistas gyvena Jungtinėje Karalystėje ir yra šalies Atsakomybės už biudžetą biuro narys, ilgaamžiškumo forumo (angl. The Longevity Forum) bendraįkūrėjas, Pasaulio ekonomikos forumo Sveiko senėjimo ir ilgaamžiškumo tarybos narys bei Stanfordo universiteto Ilgaamžiškumo centro mokslininkas-konsultantas. Darbe jis daugiausia dėmesio skiria ilgaamžiškumo ekonomikos temai. Yra knygų „The 100-Year Life“ ir „The New Long Life“ bendraautoris.

– Andrew, žmogaus gyvenimo trukmė ilgesnė nei bet kada istorijoje. Vis dėlto, ar mes kiekvienas asmeniškai ir visuomenė bendrai yra pasiruošusi ilgaamžiškumui?

– Ilgaamžiškumui pasiruošę nesame ir tai yra suprantama – taip ilgai gyvename pirmą kartą per visą žmonijos istoriją. Bent pusė aukštesnes ir aukštas pajamas gaunančių šalių gyventojų turi šansą gyventi 80–90 metų. Aišku, ilgaamžių žmonių būdavo visuomet, tačiau – mažuma. Kadangi jų buvo mažuma, mes negalvojome, jog turime ruoštis tam, kad netrukus jie sudarys pusę ar daugumą.

Taigi, jau šiandien susiduriame su opia problema – visuomenėje daug vyresnio amžiaus žmonių, kurie yra prastos sveikatos, nėra finansiškai saugūs, neturi reikalingų įgūdžių gyventi visavertį gyvenimą ir apskritai nejaučia prasmės būti.

Iš kitos pusės, ilgaamžiškumui nepasiruošusi visuomenė stigmatizuoja vyresnius žmones, priešingai nei turėtų, neįtraukia į visuomenę, o atskiria nuo jos. Tai situaciją dar pablogina.

Mes nenorime, bijome pasenti ir tai yra neteisingas mąstymas, nes procesas yra neišvengiamas. Vienintelis būdas, kaip šią ydingą situaciją pakeisti, yra apie ilgaamžiškumą pradėti mąstyti kuo anksčiau ir elgtis taip, kad būdami vyresnio amžiaus, jaustumėmės kuo geriau. Nuo individualių pokyčių, priklauso ir bendri pokyčiai visuomenėje.

– Kaip turėtume ruoštis ilgaamžiškumui: kiekvienas asmeniškai ir kaip visuomenė?

– Visų pirma turime įsisąmoninti, kad galime daryti įtaką tam, kaip senstame ir kokią senatvę turėsime. Taip, daug žmonių suserga, pavyzdžiui, demencija ar sėda į neįgaliojo vežimėlį, bet daug kam taip nenutinka.

Išskirčiau tris svarbius ilgaamžiškumo dedamuosius: sveikata, finansai ir įsitraukimas (įgūdis nuolatos mokytis, santykiai, gyvenimo prasmės pajautimas), apie kuriuos kiekvienas asmeniškai ir visuomenės lygiu turėtume galvoti.

Pavyzdžiui, sveikata. Tradiciškai kiekvienas iš mūsų privalome rūpintis savo fiziniu aktyvumu, geru miegu, kokybišku maistu, nepiktnaudžiavimu kvaišalais. Valstybės lygiu sveikata susijusi su šiuo metu egzistuojančiomis sveikatos sistemomis, kurios orientuotos į sergančiųjų gydymą. Vis dėlto, gydyti sergantį žmogų reikalauja daugiau resursų ir iš esmės yra daug sunkiau, nei rūpintis, kad jis sirgtų kuo mažiau. Todėl sveikatos sistemas reikėtų keisti į prevencines, kurių pagrindinis tikslas turėtų būti, kad kuo ilgiau išliktume sveiki.

Kalbant apie finansus, kiekvienas turėtume rūpinti ne tik santaupomis (iš ko būdami vyresnio amžiaus gyvensime), bet ir galimybe kuo ilgiau išlikti darbingais. Tai reiškia, įprasti nuolatos mokytis ir įgyti naujų įgūdžių.

Didelis visuomenės darbas šioje vietoje yra keisti požiūrį į dirbančius vyresnio amžiaus žmones ir pritaikyti jiems tinkamas darbo sąlygas. Dažnai vyresni nei penkiasdešimties metų žmonės ima trauktis iš darbo rinkos. Jie tai daro dėl įvairių priežasčių: prastos sveikatos, pareigos rūpintis sergančiu artimuoju, prarastų įgūdžių mokytis ir keisti darbo specifiką, diskriminacijos dėl amžiaus iš darbdavių pusės ir pan. Taigi, vienos priežastys yra susijusios su sveikata, kitos su darbo sąlygų lankstumu ir darbo vietų pritaikymu, trečios su galimybių suteikimu. Kas svarbu, kad tų priežasčių nedirbti, būtų kuo mažiau.

Trečias dedamasis yra įsitraukimas. Tai labai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų asmeniškai, bet ir visuomenės. Asmeniškai, kiek pats žmogus yra aktyvus, kiek jis nori būti veiklus, bendrauti, palaikyti santykius su kitais. Iš visuomenės pusės svarbu keisti bendrą požiūrį į kartų bendravimą. Mes įpratę bendrauti, leisti laiką su panašaus amžiaus žmonėmis. O reikėtų, kad būtų atvirkščiai – kuo dažniau drauge dirbtų ir bendrautų skirtingų kartų žmonės.

Nei viena, nei kita amžiaus grupė nėra blogesnė ar geresnė, tiesiog pasižymi kitokiais gebėjimais. Pavyzdžiui, 23–24 m. tik baigęs aukštąja mokyklą žmogus daugiau išmano apie naujausias technologijas, vyresnio amžiaus darbuotojas turi daugiau patirties procesų valdyme. Kartu jie sukuria puikią komandą, vieni iš kitų mokosi ir taip verslas gali pasiekti geresnių rezultatų.

Skirtingoms kartoms bendrauti būtų naudinga ne tik darbo aplinkoje. Vieni iš kitų galime gauti paramą, palaikymą ir taip kurti sveikesnę, laimingesnę visuomenę.

– Visame pasaulyje žmonės protestuoja prieš pensinio amžiaus atitolinimą. Lietuvos gyventojai taip pat tuo nepatenkinti. Kodėl žmonės turi tokį neigiamą nusistatymą, kodėl nenori kuo ilgiau dirbti?

– Mes gyvename pagal štai tokią formulę: mokslai, darbas ir pensija. Ji tiko, kuomet žmonės gyveno iki 65–70 metų amžiaus, dabar turėtume kurti kitokią. O ką darome – iš esmės mėginame šiuos tris etapus tarsi ištempti, todėl ilginame darbingą amžių. Tai problemos neišsprendžia, dargi pagilina, nes žmonės nėra pasiruošę ilgaamžiškumui. Dažnai šeštame dešimtmetyje suprastėja sveikata, įgūdžio mokytis visą gyvenimą ir drąsos keisti karjerą nėra, finansiniu stabilumu taip pat nepasirūpinta. Natūralu, kad žmonės nėra patenkinti pensijos atitolinimu. Jei viskas, ką darysime, tai keisime pensinio amžiaus ribą, gyvenimas tiesiog atrodys (per) ilgas ir sekinantis. Reikalinga ne tiesiog ilginti darbo metus, bet kurti sistemą, kuri padėtų žmonėms kuo ilgiau išlikti geros sveikatos ir motyvuotų kuo ilgiau išlikti darbo rinkoje.

Taigi, manau, žmonės skundžiasi, nes nesijaučia sveiki ir pakankamai įtraukti į darbo rinką. Imantis tam tikrų veiksmų, kuriant įstatymus, reikėtų atsižvelgti ne į ilgėjančią gyvenimo trukmę, bet į sveiko gyvenimo trukmę. Jei gyvename ilgiau, bet nesame sveiki, negalėsime dirbti, bet jei esame sveiki, galime išlikti veiklūs ir perkopę vyresnį nei pensiniu laikomą amžių.

– Kalbate apie tai, kad šalia buvimo sveikiems ir darbingiems labai svarbu jausti prasmę gyventi. Apie tai kalbėsite ir „Vadovų konferencijoje EBIT“. Kaip ją vyresniame amžiuje išlaikyti?

– Tai, kas teikia žmogui prasmę ir daro jį laimingą, iš esmės nuo amžiaus nepriklauso: gera sveikata, šilti santykiai, įtampos dėl pinigų nejautimas. Vis dėlto, metams bėgant turėti šiuos dalykus tampa vis sunkiau. Su amžiumi susijusios ligos, nesuplanuotos išlaidos, darbingumo sumažėjimas, pažįstamų rato siaurėjimas vien dėl to, kad bendraamžiai tiesiog išeina iš šio pasaulio.

Kita vertus, tyrimai rodo, kad vidutinio amžiaus žmonės dažnai yra mažiau laimingi nei vyresni. Mat kuo vyresnis esi, tuo geriau save pažįsti: žinai, ko tau reikia ir ko – ne. Žinai, kas suteikia tau džiaugsmą, kas yra svarbu, todėl nešvaistai laiko ir energijos tam, kas nereikšminga. Galvojant apie ilgaamžiškumą, mane tai nuoširdžiai įkvepia.

Bene svarbiausia apie save ateityje pradėti galvoti ir ruoštis tam kuo anksčiau. Klausti savęs, ką aš darau dabar, kad mano prasmės ir laimės dedamieji: sveikata, santykiai, finansai ir profesiniai įgūdžiai ateityje nekištų kojos geram gyvenimui. Iš esmės čia stebuklo nėra: kiek investuoji, tiek ir turi.