60-metį švenčianti LRT televizija surengė „Visų laikų TV žvaigždės“ konkursą ir iš ilgo dirbusių ir tebedirbančių žmonių sąrašo pasiūlė išrinkti mylimiausią. Daugiausia simpatijų pelnė naujienų žurnalistė Ugnė Galadauskaitė.

Laimius STRAŽNICKAS

– Ar uždavėte sau klausimą, kodėl žiūrovai labiausiai myli būtent jus?

– Aš vis dėlto esu linkusi manyti, kad tai tik laimingas atsitiktinumas. Juk sąraše buvo daug ekrano legendų, į kurias iki šiol lygiuojasi ir dabartiniai laidų vedėjai, tarp jų ir aš. Konkursas paskelbtas feisbuke, tad galbūt už mane daugiau balsavo jaunesnė auditorija. Visiems širdingai dėkoju, bet manau, kad tai labiau apdovanojimas avansu.

– Ar tam, kaip sakote, laimingam atsitiktinumui teikiate didelę reikšmę?

– Tokio įvertinimo ir pastebėjimo reikšmė yra neabejotina. Su juo gavau ir didesnę atsakomybės naštą. Juk visiems, kurie dalyvavo tuose rinkimuose ir balsavo už kitus žmones, bus smalsu pasižiūrėti žinias vien dėl to, kad įsitikintų, kokia yra toji Ugnė, kuri pelnė tiek dėmesio. Tad dabar, nori to ar nenori, turi pateisinti lūkesčius.

– Nuo kada jums gyvuoja televizija?

– Apie tai niekada net nebuvau susimąsčiusi. Kažkodėl iš atminties iškyla vienas epizodas, susijęs su 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiais. Tuomet buvo šeštadienis. Mūsų šeima Marijampolėje buvo susirinkusi švęsti mano pirmojo ir tėčio 31-ojo gimtadienių – mes abu esame gimę sausio mėnesį. Šeimoje išliko filmuotas siužetas, kur mes sėdime prie stalo, o fone matyti įjungtas LTV kanalas – filme užfiksuota, kaip visi jaudinasi, kas bus toliau, yra ir Eglės Bučelytės žodžiai apie tai, kaip kareiviai eina į televizijos pastatą, ir nutrūksta transliacija. Visoje šeimoje ir giminėje nuo seno, tarsi šventas ritualas, yra vakare žiūrėti „Panoramą“, o tomis dienomis visi nuo televizoriaus tiesiog akių neatitraukdavo.

– O atsimenate, kada pati pradėjote žiūrėti televizorių?

– Atsimenu animacinius filmukus. Senų rusiškų, su kuriais užaugo mano tėvai, aš nežiūrėjau – man tiesiog niekas jų nerodė. Mano vaikystė bėgo su naujos kartos herojais – Tomu ir Džeriu, su dideliu malonumu, atsimenu, žiūrėdavau filmuką „Kendi Kendi“. Būdavo, net tėvus išvarydavau į savo kambarį, kad netrukdytų man žiūrėti, juk tuo metu namuose turėjome tik vieną televizorių. Kiek man tada metų buvo, nepamenu.

– Televizija turi unikalią savybę žmogų dar ir parodyti. Kiek jums buvo svarbus šis dalykas, kai pradėjote galvoti apie televiziją?

– Aš niekada apie tai nepagalvojau. Nuo penktos klasės sau sakiau – žurnalistika ir niekas kitas, bet netvirtinau, kad tai būtinai turi būti televizija. Į tą pusę linko mano širdis, bet tikrai ne dėl to, kad galėčiau pasirodyti per televizorių. Man pati televizijos darbo specifika atrodė labai įdomi – filmuoji, dėlioji vaizdą ir tekstą. Pradėjau dirbti 2010-ųjų vasarą, o spalį vyko savivaldybių rinkimai. Tada buvo mano pirmasis pasirodymas tiesioginiame eteryje. Prieš savo startą baiminausi kokią savaitę. Vis galvojau, kad dabar mane visi matys ir kokia aš jiems pasirodysiu.

– Vaikystėje žaisdavote televiziją atsistojusi prieš veidrodį?

– Taip. Vis vaidindavau laidų vedėją ar dainuodavau su mikrofonu, nors dainuoti nelabai moku. Vaikystės nuotraukose galima pamatyti, kad mano rankoje vis koks nors daiktas, imituojantis mikrofoną. Visi sakydavo, kad užaugusi ši mergaitė turės būti scenoje.

– O kada televizija jums tapo tikslas?

– Mano šeimoje ar giminėje nėra jokio žmogaus, kuris būtų susijęs su žurnalistika ar juo labiau su televizija – todėl net neįsivaizduoju, kaip man į galvą atėjo ši mintis. Tačiau darbas televizijoje man visada atrodė romantiškas ir egzotiškas – juk čia gali bendrauti su daugybe žmonių, keliauti, domėtis... Man atrodė, kad žurnalistas viską žino. Man atrodė puiku daryti tai, ką nori ir kas tau atrodo įdomu. Įstojus į žurnalistiką teko rinktis specializaciją. Diduma mano bendramokslių rinkosi televiziją. Visiems atrodė, kad televizija yra įdomiausia, nes čia tu visko išmoksti. Supratau, kad mane tai traukia. Į LRT televiziją atėjau atlikti praktikos ir netrukus pajutau, kad čia radau savo vietą.

– Kiek tikroji televizija atitiko tą jūsų vaikišką įsivaizdavimą?

– Gal toji realybė ir skiriasi nuo mano vaikystės įsivaizdavimo, tačiau aš vis dar manau, kad televizijos žurnalistas – egzotiška ir romantiška specialybė. Man patinka, kad čia daug permainų ir didelė įvairovė. Neįsivaizduoju savęs visą dieną sėdinčios prie popieriais nukrauto stalo – numirčiau iš nuobodulio. Televizijoje tą įvairovę junti kiekvieną dieną, net jeigu ir neišvažiuoji iš LRT pastato.

– Dar būdama studentė kokiuose televizijos baruose save regėjote?

– Anksčiau įvairiuose televizijos kanaluose turėdavau savo mėgstamų laidų, tačiau šventas dalykas man buvo „Panorama“ Aš tikrai žinojau, kad norėčiau dirbti nacionalinėje televizijoje. Apie pramogines laidas negalvojau. Laimė, viskas natūraliai susiklostė pačiu palankiausiu man būdu. Dabar jaučiuosi suradusi savo vietą. O tos įvairovės troškimą puikiai tenkina Europos kultūros ir gyvenimo būdo žurnalas „Euromaxx“, kurį vedu LRT Kultūros kanale, taip pat kartais pasitaikantys įvairūs renginiai.

– Ar ateidama į televiziją nesibaiminote dėl to, kad galbūt eterio vilkai į jus žvelgs nepatikliai?

– Dėl to nerimo nejutau. Tik pačiai buvo sunku priprasti prie jų. Kai šalia manęs sėdėjo Marijus Žiedas ar Nemira Pumprickaitė, tai vis jaučiausi lyg atsidūrusi prie įjungto televizoriaus. Visi tie eterio vilkai iš tiesų pasirodė labai draugiški ir malonūs kolegos, iš jų daug visko išmokau. Gal dažniau tarp bendraamžių pasitaiko kokio nesusiklausymo nei tarp tavęs ir daugiau patirties turinčių kolegų.

– Ar šiandien dar yra likusių kokių nors eterio baimių?

– Negaliu sakyti, kad yra užsilikusių kokių baimių, tačiau stresas ar jaudulys nėra išnykęs. Bet tai normalu. Negali žinoti, kokių netikėtumų gali sulaukti iš pašnekovų, ne visada esi tikras, ar stresinėje situacijoje pasielgsi taip, kaip norėtum. Laikui bėgant šie dalykai tampa lengviau valdomi. Mano dėstytoja, buvusi radijo diktorė Dalia Stonytė, mums aiškino, jog iš pradžių būna jaudulys dėl to, kad galvoji, kaip atrodysi ir kaip pasakysi, o vėliau tas jaudulys virsta kūrybiniu jauduliu – kad būtų įdomi ir gera laida. Tad manau, kad mano jaudulys jau yra perėjęs į kūrybinį. Jei to jaudulio nebūtų, reikštų, kad tau tai nerūpi. O man rūpi.

– Kas jums yra didžiausias iššūkis darbe?

– Ko gero, griežti laiko limitai, kai esi priverstas pradėti ir baigti tada, kada nustatyta, ir ne kitaip. Viena vertus, tai palengvina tavo darbą, bet kartu ir sukelia tam tikrų sunkumų, ypač kai paskutinę minutę pašnekovas atsisako su tavimi kalbėtis, nespėja sugrįžti ar jam kažkas nutinka. Per porą minučių esi priverstas išsisukti iš padėties, juk negali žiūrovams pasakyti, kad šios eterio minutės bus tuščios, nes tavo pašnekovas susirgo ir nepranešė, kad nekalbės. Tokios situacijos ir yra didžiausias iššūkis.

– Ko jus išmokė darbas televizijoje?

– Pirmiausia, labai griežtos disciplinos, nors aš visada buvau atsakinga ir greitai besisukanti. Mano vardas puikiai atitinka charakterį. Kadangi iš prigimties esu kiek išsiblaškiusi, tai darbas televizijoje mane išmokė pamiršti šią savybę ir atkreipti dėmesį į visas detales, nepraleisti kokio žodelio „neva“, nes jis gali pakeisti informacijos esmę.

– Kokios būdo savybės jums labiausiai padeda ir trukdo darbe?

– Labiausiai padeda mano noras ir pomėgis bendrauti su žmonėmis. Nuo žmonių aš niekada nepavargstu, o greičiau įsikraunu. Šita savybė yra labai naudinga mano darbe. Ir galbūt dar drąsa. Aš pirmiausia visada sakau, kad padarysiu, o tik paskui imu galvoti, kaip tai padarysiu. Tai tarsi savotiškas nėrimas stačia galva į nežinomybę. Tačiau visiškai neįsivaizduoju, kokie mano bruožai trukdytų. Man atrodo, kad mano charakteris labai tinkamas būti žurnaliste.

– Esate kilusi iš Marijampolės. Paprastai visi suvalkiečiai kalba labai išskirtinai. Ar jums reikėjo daug pastangų susidoroti su šia problema?

– Suvalkietišką tartį aš išlaikiau ir dabar. Ji ypač girdima, kai normaliai, natūraliai bendrauju su žmonėmis. Iki šiol aš vis dar kovoju, kaip tą savo akcentą paversti į bendrinę kalbą. Net specialius kalbos kursus esu lankiusi. Universiteto antrame kurse viena dėstytoja man yra sakiusi, kad turiu labai daug televizijai tinkamų bruožų, tačiau su savo tartimi galėčiau tapti nebent „Dviračio žynių“ personažu.

Nė kiek dėl to neįsižeidžiau, pati žinojau, jog tai tiesa. Prieš laidą aš visuomet pasižymiu žodžius, kuriuos galėčiau pasakyti suvalkietiškai, išskiriu, kokią raidę reikėtų labiau pabrėžti. Todėl laidos metu stengiuosi susikaupti ir pažaboti tarmę.

– Paminėkite bent vieną darbe nutikusį kuriozą, kurį žūtbūt norėtumėte aprašyti savo prisiminimų knygoje, jeigu kada nors sugalvotumėte tokią išleisti?

– Tiesioginiame eteryje netikėtumų įvyksta nemažai. Kartą kalbinau kinologą. Kol aš jam užduodu klausimą, operatorius rodo mane, o kai jis pradeda atsakinėti – pašnekovą. Vėliau dėl įdomesnio vaizdo kamerą operatorius nusuka į pasižymėjusį dresuotą šunį. Pašnekovas, matyt, neužfiksavo, jog viskas vyksta tiesioginiame eteryje, ir piktokai mestelėjo: „Nesuprantu, tai jūs čia mane ar šunį rodot.“ Panašių niuansų su pašnekovais ar su užstrigusia technika kartais pasitaiko.

– Ar nejuntate, kad darbas televizijoje jus varžytų kasdieniame gyvenime?

– Aš visuomet sakau, kad gyvenime aš niekada nedarydavau nieko tokio, kas nesiderintų su tam tikromis elgesio taisyklėmis. Kadangi anksčiau taip elgdavausi, tai ir tapusi eterio žmogumi elgiuosi lygiai taip pat natūraliai.

– Daugelis jaunų žmonių galvoja, kad tik labiau išsivysčiusiose šalyse galima užsitikrinti geresnę gyvenimo vietą. Ar jūs nesvarstėte galimybės tų gyvenimo lobių ieškotis užsieniuose?

– Aš visada sakydavau, kad emigracija ne man, nes aplinkui mačiau daug blogų pavyzdžių. Man visada atrodė, kad svečioje šalyje negalėsiu savęs realizuoti. Bet jau dešimt metų užatlantėje gyvenančios sesers pavyzdys kartais pakursto mano mintis. Todėl griežtai nesakau „ne“, nors dabar tikrai neplanuoju niekur vykti.

– Ar juntate, kad dirbdama rimtose laidose pamažu ir jūs tampate ne pagal amžių rimta?

– Sutinku, kad dirbant solidžiose laidose rimtesni tampa ir tavo interesai – pavyzdžiui, užuot žiūrėjusi kokį nors serialą, aš mieliau įsijungiu politinių debatų laidas. Galbūt tas rimtumas prasiveržia gyvenime. Matyt, toks žurnalistų gyvenimo būdas.

– Kaip mėgstate atostogauti?

– Paprastai atostogauju du kartus per metus – žiemą man patinka nuvažiuoti ten, kur šilčiau, o vasarą atostogas dažnai planuojamės kartu su sese. Pernai per Kalėdas lankiausi Kalifornijoje pas sesę, o šią vasarą ji planuoja atvykti į Lietuvą. Tad tikriausiai sugalvosime ką nors įdomaus.

– Galite sakyti, kad darbas televizijoje jums yra vienos didelės svajonės išsipildymas?

– Ko gero, galėčiau. Man labai patinka 18.30 valandos Vakaro žinios. Čia jaučiuosi geriau nei kad prieš keletą metų įsivaizdavau, kur būsiu sulaukusi 27-erių. Tad drąsiai galiu sakyti, kad viena mano svajonė išsipildė su kaupu. Mėgstu savo darbą, kuriame daug įvairovės, dinamikos ir greito tempo.

– Koks būtų kitas jūsų tikslas?

– Labai sudėtingas klausimas, nes konkretaus atsakymo neturiu. Aš visada maniau, kad Vakaro žinias vesiu, kai man bus keturiasdešimt, o visa tai padariau greičiau, nei įsivaizdavau. Žinau tik viena – nenoriu ilgai užsisėdėti vienoje vietoje. Man rūpi judėti pirmyn, nors reikėtų pabrėžti, kad man patinka racionalios permainos. Dar nesugalvojau, kas galėtų būti kitas mano tikslas, bet tikiuosi, kad likimas pats viską tinkamai sudėlios.

– Pafantazuokite – kur ir kokią save norėtumėte regėti po dešimties metų?

– Labai tikiuosi, kad gyvensiu Lietuvoje ir kad mano gražią karjerą papildys ir graži šeima. Tikiuosi, kad neužsisėdėsiu vienoje vietoje, o nuolat tobulėsiu, kopsiu karjeros laiptais.