Kaunietė Vita Brūzgienė turi neįprastą pomėgį – drožinėja vaisius, daržoves ir net sūrius. Kai kurie kūriniai gali pareikalauti ir kelių dienų darbo, tačiau rezultatas nepalieka abejingų. Moters darbais žavisi tiek lietuviai, tiek užsieniečiai, o ji pati didžiuojasi galėdama savo drožiniais garsinti Lietuvą.

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Vestuvių arbūzai ir krikštynų povai

– Vasara jums – pats darbymetis. Tikriausiai daug kas pageidauja savo šventes papuošti neįprastais vaisių ir daržovių drožiniais?

– Tikrai taip. Ypač darbingi savaitgaliai. Žmonės švenčia vestuves, krikštynas, jubiliejus, gimimo dienas ir prašo jiems paruošti neįprastų kompozicijų iš vaisių. Vasarą jie mėgstami labiausiai, nes karšta ir labai smagu atsigaivinti gabalėliu arbūzo ar meliono.

– Ko dažniausiai prašoma?

– Jeigu drožiniai skirti vestuvėms, prašoma, kad ant vaisių būtų širdelių, vestuvių data, jaunųjų vardai ar bent jau inicialai, žiedai ir t. t. Kitos progos turi kitokius simbolius. Viskas priklauso nuo to, kokia šventė, ir užsakovo fantazijos.

– Koks užsakymas jums pačiai paliko didžiausią įspūdį?

– Buvo vienas labai neįprastas užsakymas – žmonės prašė dešimties didžiulių povų. Kūnelius turėjau daryti iš moliūgų, o puošnias uodegas – iš įvairiausių vaisių vėrinukų. Jie buvo skirti krikštynų šventei, kurioje dalyvavo 130 žmonių! Tai buvo tikrai didelis darbas, kurio, prisipažinsiu, labai bijojau. Tačiau rezultatas buvo stulbinamas – šie povai labai papuošė šventinį stalą.

– Ar galima vienodai išdrožinėti daug vaisių, daržovių ar sūrių?

– Galima, bet kam to reikia? Nebent būtų koks nors išskirtinis sumanymas, o šiaip stengiuosi nesikartoti – taip būtų nuobodu. Net kai simboliai yra panašūs, juos pateikiu vis kitaip. Todėl mano darbai kaskart vis kitokie. Peiliukas – tarsi pieštukas. Tik dailininkas savo darbus piešia ant popieriaus, o aš – ant vaisių, daržovių, sūrių...

Vieno kelio nėra

– Esate profesionali kulinarė, Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre mokote šio amato būsimuosius kulinarus. Kaip į jūsų gyvenimą atėjo drožiniai?

– Geram kulinarui svarbu skaniai gaminti, tačiau tuo pat metu maistas turi atrodyti patraukliai, džiuginti akį. Ilgai ieškojau, kaip tai padaryti. Paieškos užtruko daug metų, tačiau kai atradau drožinėjimą, supratau, kad tai ir yra tai, ko ieškojau. Šiandien man vaisių, daržovių ar sūrių drožinėjimas – ir darbas, ir pomėgis, ir gyvenimo aistra, užvaldanti visą laisvalaikį. Dar ir meditacija. Tarsi mandalų piešimas. Pradedu ir prarandu laiko pojūtį. Niekada jo negailiu. Juk tas laikas praleistas ne veltui. Iš pradžių išmokau vieno dalyko, mokiausi kito, trečio. Mano smalsumas tik augo – bandžiau fantazuoti ir improvizuoti. Ir nors šiandien jau daug ką moku, paieškos, mokymasis ir bandymai tęsiasi toliau.

– Susidomėjote drožinėjimu prieš šešerius metus. Iš ko tada mokėtės? Ar radote reikiamos literatūros?

– Lietuvoje drožinėjimo tema neradau beveik nieko. Teko siųstis literatūros iš užsienio, ieškoti informacijos internete. Įrankius siunčiausi iš Amerikos, Tailando. Neturėjau mokytojo, kuris parodytų vieną vienintelį teisingą kelią, tad daug mano atradimų įvyko tiesiog bandant ir įdėjus daug darbo. Dėl to pradedantiesiems visada sakau: nepulkite iš karto prie didelio arbūzo ar meliono – pradėkite nuo mažų dalykų. Ranka turi lavėti. Tik tada, kai įvaldysite drožinėjimo meną mažame plotelyje, galėsite pereiti prie didesnių. Tačiau dažniausiai būna kitaip. Žmonės puola prie didelių vaisių, jiems nepavyksta ir daugiau nebebando. Drožinėjimą lyginu su rašymu, kai to mokosi pirmokai. Jie susipažįsta su rašikliu, mes – su peiliuku. Bandome jį laikyti, mokomės pasukti. Patį drožinėjimą reikia pradėti nuo taškelių, brūkšnelių – išbraižyti jų šimtus. Tada galima pereiti prie lapelių ir juos tobulinti. Visai palengva, kol ranka ims klausyti. Niekas negimsta mokėdamas, tačiau gali išmokti.

– Pasaulyje populiarios kelios drožinėjimo technikos: tajų, japonų ir kinų. Kuri artimesnė jums?

– Kinai dažniau naudoja trafaretus ir vaisius drožinėja pagal juos. Panašiai dirba ir japonai. Apskritai šios technikos labai panašios. Ir vienur, ir kitur labai populiari drakono simbolika, drožinėjami veidai, kuriami šaržai ir t. t. Tajai trafaretų nenaudoja – jų drožiniai susideda iš daugybės smulkių detalių. Jų drožinių iki šiol niekas nesugebėjo pralenkti. Tajai žvelgia į gamtą ir viską atkartoja ant įvairiausių vaisių ir daržovių. Lotosų žiedai, lelijos, orchidėjos – visas gamtos grožis atgimsta savaip. Drožinėjimo meno paslaptys keliauja iš kartos į kartą ir yra kruopščiai saugomos. Man tajų technika gražesnė, tad, nors Lietuvoje labai populiaru raižyti vardus, datas ir panašius standartinius dalykus, visada stengiuosi juos puošti gamtiniais elementais, ornamentais.

– Vaisiams ir daržovėms drožinėti sukurta įvairiausių įrankių. Kokius naudojate jūs?

– Įrankių iš tiesų yra daug, tačiau aš daugiausia dirbu su vienu aštriu peiliuku – jis plonas ir smailėja į galą. Man jo pakanka. Drožinėjant svarbu peiliuką tinkamai laikyti, suimti jį ties galiuku ir pjauti iš dešinės į kairę arba atvirkščiai, jei žmogus yra kairiarankis. Kiti peiliukai skirti skaptuoti. Jie taip pat reikalingi, tačiau pati juos naudoju retai.

– Ne, ir pasakysiu dar daugiau: piešti visai nemoku. Tiesa, kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad pasimokyti piešimo pagrindų man būtų labai į naudą. Galbūt kada nors. Tačiau dabar vaizdiniai tiesiog gimsta mano galvoje, ir aš bandau juos atkartoti intuityviai. Taip, kaip man pavyksta.

– Kai kurie drožinėtojai imasi maistinių dažų, klaidas taiso klijais. Ar jūs taip darote?

– Ne, juk paskui tai valgoma. Kam to reikia? Nenaudoju jokių gudrybių net tam, kad vaisiai ilgiau išliktų švieži ir gražūs, išsaugotų formą. Nieko nepurškiu ir niekur nemirkau. Vaisius ar daržoves apsuku drėgna popierine servetėle ir įvynioju į maistinę plėvelę.

Išskirtiniai sūriai

– Drožinėjate ne tik vaisius ir daržoves, bet ir sūrius. Lietuvoje esate bene vienintelė, kuri tai daro?

– Taip, drožinėjančiųjų vaisius ir daržoves jau yra, o aš ėmiausi sūrių. Tiesiog susimąsčiau: drožinėjame moliūgus, tad kodėl gi to nepadarius su sūriais? Ir man pavyko. Sūrių realizavimo laikas ilgesnis nei vaisių ar daržovių, tuo jie – palanki žaliava. Jeigu turiu išdrožinėti keletą sūrių savaitgaliui, imuosi to jau prieš kelias dienas. Su vaisiais tokios gudrybės padaryti nepavyksta.

– Ar galima drožinėtą sūrį vežtis į užsienį? Ar jis išlaiko savo grožį?

– Išlaiko, tačiau svarbu tinkamai transportuoti. Sūriai labai nemėgsta šilumos, greičiau genda, tačiau laikomi vėsiai puikiai išlaiko ir formą, ir savo grožį.

– Kuo ypatingas sūrio drožinėjimas?

– Kai atrandi tinkamą sūrį, jį drožinėti – vienas malonumas. Galima sukurti įvairių ornamentų, išpuošti net ir labai smulkiais elementais. Be to, po tokio darbo lieka drožlių, kurias galima panaudoti picai ar makaronams ruošti. Tai dar ir praktiška (juokiasi – I. J.).

– Ką darote, jeigu slystelėja ranka ir įbrėžiate ne ten, kur norėjote?

– Dažniausiai klaidos nėra didelės, tad tokias pakoreguoti lengva. Svarbiausia – nepakenkti pagrindiniam paveikslėliui, raidėms, o visa kita – fantazijos reikalas. Niekas negali žinoti, kaip turėjo būti iš tikrųjų.

– Kuriate grožį kitiems. Ar lieka laiko papuošti savo namų pietų ar vakarienės stalą?

– Kai tik pradėjau drožinėti, pirmoji ir griežčiausia vertinimo komisija buvo mano šeima. Dabar jos nebenustebinsi – juk kasdien mato, ką darau, taigi būtent mūsų pietums ar vakarienėms nieko ir nedrožinėju. Tačiau vaikai labai prisideda prie mano pomėgio. Jie nedrožinėja, bet kuria tokią aplinką, kad aš galėčiau ramiai drožinėti. Sutvarko namus, padeda kituose ruošos darbuose – tuomet aš galiu ramiai kurti, ir nereikia rūpintis niekuo kitu.

Pripažinta ir įvertinta

– Šių metų pavasarį sulaukėte tarptautinio pripažinimo – tarptautiniame vaisių ir daržovių drožinėjimo konkurse Estijoje laimėjote pirmąją vietą. Ką jums tai reiškia?

– Labai džiaugiausi. Tai man iš tiesų reiškia pripažinimą. To, ką darau ir kaip darau.

– Kodėl ryžotės dalyvauti tokiame konkurse?

– Organizatoriai patys mane pasikvietė. Galvojau, važiuoti ar ne, bet galiausiai ryžausi. Kadangi Taline rengta šventė vadinosi „Gėlių virtuvė“, virtuvės šefai turėjo savo kūriniuose atspindėti gėles ir paukščius. Turėjau tai padaryti ir aš. Konkursui ruošiausi Lietuvoje, tad turėjau išdrožinėti daržoves ar vaisius, kuriuos lengvai pavyktų nuvežti iki Estijos ir kurie neprarastų savo grožio. Pasirinkau keturis moliūgus, svėrusius nuo 6 iki 10 kilogramų. Rinkausi juos, nes buvau tikra, kad jie atlaikys transportavimo nepatogumus. Taip ir buvo. Laimėjau pirmąją vietą. Nors konkurentai buvo rimti – iš Estijos, Škotijos, Rusijos, Ukrainos ir kitų šalių.

– Laimėjimas jus paskatino ir toliau dalyvauti konkursuose. Rudenį atstovausite Lietuvai Vokietijoje vyksiančioje pasaulinėje parodoje ir drožinėsite sūrius?

– Taip, tai tarsi kulinarinė olimpiada, organizuojama kas ketverius metus Erfurte. Po to, kai laimėjau Estijoje, nutariau čia dalyvauti. Atstovausiu Lietuvai drožinėdama sūrius. Kiek sūrių vešiu į parodą, dar nežinau, bet tikrai ne mažiau nei 50 kilogramų. Rimtas konkursas reikalauja rimto pasirengimo.

– Lietuvė garsins lietuviškus sūrius?

– Juk ne tik italai ar prancūzai gali pasigirti gerais sūriais – mes irgi jų turime. Be to, mūsų sūriai puikiai tinka menui kurti.

– Jūs ne tik drožinėjate, bet ir dalijatės šio amato subtilybėmis su visais norinčiaisiais, organizuojate kursus?

– Taip, kartkartėmis organizuojami kursai, kuriuose gali dalyvauti visi norintieji išmokti drožinėti. Artimiausi bus rudenį. Pradedantiesiems siūlau dviejų užsiėmimų kursą – pasakoju apie drožinėjimo pagrindus, rodau ir aiškinu. Nuo įrankių pažinimo, tinkamo jų laikymo iki realių darbelių. Tiesa, pradedame ne nuo vaisių, o nuo daržovių, nes taip yra paprasčiau. Toliau viskas priklauso nuo noro. Kas nori ir skiria tam laiko, tikrai išmoksta dailiai drožinėti. Tai tikrai nėra sudėtinga.

– Kokiems žmonėms sekasi geriausiai?

– Į kursus ateina ir kulinarų, ir gydytojų, ir kitokių specialybių atstovų, tad su profesija drožinėjimo sėkmės nesiečiau. Mano nuomone, geriausiai sekasi kruopštiems ir kantriems. Galbūt pranašumą prieš kitus turi mokantys šiek tiek piešti – jie greičiau pagauna mintį ir lengviau pasiduoda fantazijai. Tačiau ir tai nėra taisyklė. Būna išimčių.