LRT televizijos „Auksinio balso“ konkurse ar koncertuose dirigentas Vytautas LUKOČIUS stebina visus savo energija ir humoru, noru tuo dalytis su publika. Jis nevengia ir iššūkių bei naujovių. „Juk mes esame artistai, tad kodėl gi savęs neišbandžius ten, kur nuveda smalsumas?“ – klausia maestro, kuriam patikėtas Lapenrantos miesto simfoninio orkestro „Saimaa Sinfonietta“ vadovo postas.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Laimėjęs 2015 m. paskelbtą konkursą, kuriame dalyvavo aštuoni pretendentai, tapote Suomijos Lapenrantos miesto simfoninio orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu. Regis, jūs Suomijai juntate daug sentimentų? Esate ne kartą savo interviu sakęs, kad „Kalevalos“ kraštas – jūsų antroji tėvynė.

– Labai džiaugiuosi šiuo įvertinimu, nors ir nelabai tikėjau, kad pavyks laimėti konkursą. Tačiau, kaip sakoma, jei nerizikuosi – negersi šampano. Seniai svajojau dirbti Suomijoje, nes šioje šalyje baigiau dirigavimo studijas, čia dažniausiai gastroliuodavau. 1999 metais per „Erasmus“ mainų programą patekau į Jano Sibelijaus muzikos akademiją Helsinkyje. Tuomet mokiausi ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), tad labai noriu padėkoti akademijos Tarptautinių ryšių skyriaus vadovei Rimai Rimšaitei, nes ji mane paprotino ir tik jos dėka, kaip ir daugelis kitų lietuviukų, išvykau mokytis svetur. O jau nuo kitų metų, išlaikęs sunkiausius stojamuosius egzaminus savo gyvenime, tapau visateisiu J. Sibelijaus akademijos studentu.

Norinčiųjų patekti į orkestrinio dirigavimo klasę buvo daugiau kaip 200 iš viso pasaulio. Į pirmąjį turą pakvietė 30, o po ketvirtojo turo priėmė mokytis tik du: dirigentę iš Prancūzijos ir mane. Galite įsivaizduoti, kokia buvo laimė? Garsas apie Suomijos dirigentų mokyklą yra pasklidęs po visą pasaulį, ir konkuruoti teko su dirigentais iš visų mūsų planetos žemynų. Diplomą gavau 2002-aisiais, o 2006 m. laimėjau pirmąją Suomijos Jormos Panulos tarptautinio dirigentų konkurso vietą. Taigi dar nuo praeito šimtmečio aš dažnas svečias Suomijoje, beveik pusė savo gyvenimo laiko – tai čia, tai ten. Tik po pirmųjų penkerių metų pradėjau suprasti ir jausti suomius ir pačią šalį. Štai taip po truputį ir „susuomėjau“ (juokiasi – G. M.).

Tad labai džiaugiuosi, kad mane pakvietė vadovauti žymiam Suomijos orkestrui, įkurtam 1909 m. Lapenranta yra tryliktas pagal dydį Rusijos pasienyje esantis miestas, jame gyvena apie 60 tūkstančių gyventojų, o apie jo istoriją ir įžymybes – atskira kalba. Turtingo muzikinio gyvenimo nedideliems Suomijos miestams gali pavydėti net Europos didmiesčiai. Suomija apskritai garsėja savo dirigentais ir dirigavimo mokykla. Taip pat džiaugiuosi, kad man suteikti didesni įgaliojimai, negu paprastai patikimi kviestiniam dirigentui. Tarptautinė puikių muzikantų komanda paklūsta mano batutai, ir mes pateiksime Lietuvai suomių kompozitoriaus Kalevio Aho kūrinį, kuriame klausytojams atsiskleis Šiaurės šalies kraštovaizdis, persmelktas kone šamaniškų nuotaikų, sukuriamų daugybės perkusinių instrumentų – nuo dženbės iki tambūrino.

– Sakoma, kad šiauriečiai – šalti žmonės. O kaip jums atrodo?

– Gal ir teisingas posakis, jei bandytume apibendrintai kalbėti apie 5,5 milijono gyventojų turinčią Suomiją, tačiau ir pas mus, Lietuvoje, yra „užmigusių“, vis dėlto gyvų, gaivališkų žmonių, ypač tarp muzikų, visame pasaulyje yra daugiau nei šaltų.

– Lietuvos nacionalinės televizijos žiūrovai jus jau kelintus metus mato „Auksinio balso“ konkurse ne tik kaip artistišką ir vietoje nenustygstantį dirigentą, ganėtinai griežtą komisijos narį, bet ir kaip tiesiog žavų žmogų su visomis jo teigiamybėmis ir silpnybėmis. Ką jums reiškia televizija ir jos muzikiniai projektai?

– Ačiū, ačiū... Džiaugiuosi, jeigu jums patinka ir sakote nuoširdžiai... Visų pirma televizijos laidos atima daug jėgų ir reikalauja daug darbo, tačiau smagu, kad žiūrovai to nejunta. Žiūrovų simpatijas užkariavęs, o atlikėjų ir dainininkų pamėgtas ir vertinamas kaip vienas geriausių muzikinių projektų „Auksinis balsas“ skirtas dainininkams, kurie savo gebėjimus atskleidžia dainuodami įvairių muzikos stilių ir žanrų kūrinius. Tris sezonus karaliavęs „Auksinis balsas“ atrado daug gerų atlikėjų, o kitiems leido užsitarnauti žinomumą ir parodyti savo gebėjimus, pelnyti kolegų ir žiūrovų simpatijas bei pagarbą. Šiais metais „Auksinis balsas“, tikėkimės, bus linksmesnis ir nuotaikingesnis. Jis skirtas geriausiai dainuojančio aktoriaus rinkimams.

– Kuo, jūsų nuomone, „Auksinio balso“ konkursas pranašesnis už kitus muzikinius projektus?

– Manau, kad labai svarbu tai, jog jis yra originalus, o ne skolintas iš kitų šalių. Mano galva, čia svarbiausia ne tapti pačiam geriausiam, o tai, kad atlikėjas išbando įvairius žanrus ir kūrinius, kurių kitais atvejais gyvenime nedainuotų ir net nebandytų. O jau kaip toje kovoje sekasi išplaukti ir dar sužavėti Lietuvos žiūrovus ir komisiją, lemia ne tik balsas.

– Esate vienas iš tų žmonių, kurie geba įvairiose situacijose išplaukti panaudoję labai veiksmingą ginklą – humorą. Tad lieka paslaptis, kaip, pavyzdžiui, pavyksta susikaupti, kai kartais diriguojate operas?

– Ne kartą žurnalistams, taip pat ir jums, esu pasakojęs, kaip tingėdavau verčiamas tėvų, muzikalių medikų, groti pianinu, nes man rūpėjo futbolas, dviračiai ir kiti berniukiški dalykai, o paskui pats pasirinkau LMTA fortepijono specialybę, vėliau kibau į dirigavimo studijas... Iš tiesų juntu malonumą diriguodamas ir rimtuosius žanrus, ir džiazą, dalyvaudamas kokiame nors pramoginiame renginyje ar akompanuodamas dainininkams fortepijonu. Gal čia panašu į aktoriaus gyvenimą – jame ne vienas vaidmuo. Galbūt ne visi žino, kad esu vaidinęs ir teatro scenoje – režisieriaus Jono Vaitkaus Rusų dramos teatre pastatytoje dramoje „Eglutė pas Ivanovus“. Sukūriau dirigento vaidmenį, ir nustebinome žiūrovus puikiu dramos aktorių choru.

– Išduokite paslaptį, kaip visur suspėjate? Turiu galvoje ir lakstymą iš Lietuvos į Suomiją, koncertus po gimtinę su jūsų mylimais solistais, kuriems akompanuojate fortepijonu.

– Tai va kad nespėju visur: tai ten vėluoju, tai to nepadarau, atsiprašinėju ir šeimos, ir žmonių, kuriems prisižadu ir neištesiu pažadų. Kaip sakoma, pažadėjai – patiešijai, netesėjai – negriešijai.

– Daug dirbate Lietuvoje, lakstote iš Vilniaus į Suomiją, tad tikriausiai daug uždirbate. Ar pinigai – laimė?

– Tikrai taip nemanau, bet visada gerai, kai tau nereikia jų skaičiuoti, kad susimokėtum už butą, gardžiau pavalgytum, nupirktum vaikams reikalingų dalykų. Juk viskas, kai įsivedėme eurą, žiauriai pabrango. Tik atlyginimai liko tie patys. Todėl ir tenka man, kaip ir daugeliui kitų artistų, lakstyti po kelis darbus, kad išlaikyčiau šeimą. Beje, Suomijoje kainos kelis kartus aukštesnės, bet ten atlyginimai kitokie... Tad čia jau nekalbu apie laimę įsigyti naujos markės automobilį ar jachtą, tačiau labai svarbu mokėti tvarkytis su pinigais.

– Ar turite laiko atsipūsti, pabūti su šeima, pasilepinti gamtoje, vyrai – pažvejoti ir pan. Kaip jums sekasi būti tokiu „normaliu“ žmogumi?

– Praėjusiais metais turėjau priverstines ir, net galima sakyti, „gulinčias“ atostogas, nes sodyboje su grandininiu pjūklu vos nenusipjoviau kojos. Ačiū Dievuliui, kaulas liko vietoje, tik pervariau pjūklu tiesiai iki jo. Dar ir dabar turiu daugiau leisti kojai pailsėti, laikyti ją pakėlęs ir pan. Tad tenka truputį pasirūpinti savimi.

– Ar nepyksta žmona Vytautė dėl to, kad esate kaip tas Figaro – tai šen, tai ten?

– Pyksta, bet 22 metai kartu turbūt ir ją užgrūdino, kitaip būtų metusi jau seniausiai.

– O ką veikia jūsų trys vaikai? Ar jiems taip pat muzika tapo būtinybe?

– Su viduriniuoju Mykolu, kuriam 13 metų, buvome kartu Suomijoje, tad tarp repeticijų ir koncertų visą laiką leidome kartu. Jis mokosi groti trimitu ir išilgine fleita. Vyriausiajam Vincentui – jau 21, jis baigė LTMA naujos šiuolaikiniais metodais kuriamos muzikos specialybės pirmąjį kursą. Taigi jam kaip ir nereikia tėvų patarimų. O 9-erių Adelė, kaip ir aš vaikystėje, mokosi groti fortepijonu ir dar šoka linijinius šokius. Tad jiems visiems muzika svarbi. O kaipgi kitaip?

– Ko palinkėtumėte pats sau ir kitiems?

– Net nežinau... Pilotai ir buriuotojai linki vieni kitiems gero vėjo, taigi turbūt ir aš sau to linkėčiau, nors dažniausiai linkima, kad vėjas neštų švelniai ir be audrų, kad neblaškytų, kad kur nenutrenktų, kad smarkiai neaptalžytų šonų, kad vėjui nešant lydėtų geri žmonės ir skambėtų pati gražiausia muzika... Visiems ir linkiu to gero vėjo... Tegu pučia, neša ten, kur jūsų svajonės...

– Neseniai šventėte 40-metį. Muzikui, man atrodo, tai aukso amžius...

– Man kovą stuktelėjo jau 42-eji, bet norėčiau, kad kiti manytų, jog esu vyresnis, brandesnis (juokiasi – G. M.). Kodėl? Ogi todėl, kad kai esi jaunas ir vadovauji vyresniems žmonėms, atrodo, lyg tai būtų tam tikra priešprieša. Kai pasisendini, visiems atrodo, kad turi daugiau patirties, nors tai, beje, senamadiškas požiūris. Užsienyje daug pavyzdžių, kai labai jauni talentingi žmonės į viršūnes gali įčiuožti be jokių didelių mokslų, tik savo talentu. Tad jeigu kas mane pristato kaip vyresnį, man lengviau susikalbėti.

– Ar jūsų žmona, beje, ne muzikantė, o filosofė, nepavydi, kad labai daug laiko praleidžiate svetur, gastroliuodamas, filmuodamasis televizijoje? Juk ten tiek daug gražių ir jaunų moterų...

– Ko ten pavydėti? Kam tokio reikia... Ir praplikęs jau. Taip ir parašykite (kvatoja – G. M.).