Iš Panevėžio kilusi Ramunė Kupšytė laimingai įsikūrė Italijoje. Į šią šalį moteris išvyko vedama jausmų, ir atrodo, nepasigailėjo. Nuostabaus vyro meilė, širdžiai artimas verslas, aistringi šokiai, dainos, vaidinimai teatro trupėje – štai taip šiandien atrodo Ramunės kasdienybė.

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Susitiko ir neišsiskyrė

R. Kupšytę šiandien galime drąsiai vadinti geru emigracijos pavyzdžiu, kai Lietuvoje gimusi ir augusi mergina puikiai pritapo saulėtoje Italijoje. Gimtinės ji nepamiršo. Net daugiau: pasakoja apie ją italams, rodo žemėlapyje ir siūlo prisiliesti prie lietuviško aukso – gintaro. Ar taip įsivaizdavote savo gyvenimą, klausiame. „Žinote, savo gyvenimą įsivaizdavau visiškai kitaip, tik su laiku supratau, kad bet kokie sukurti planai yra juokingi. Niekada nežinai, kas, kaip ir kada gali pasisukti netikėčiausia linkme“, – pasakojimą pradeda jauna moteris.

Ramunė baigė teisės studijas Mykolo Riomerio universitete, su gautu išsilavinimu tikėjosi sieti savo darbą. Ją ypač domino Europos Sąjungos teisė. Tiesa, dabar ji mąsto visiškai priešingai. Kaip pati sako, nėra tikra, kad galėtų dirbti tokį „rimtą“ darbą. Prioritetai gyvenime keičiasi, ir ką gali žinoti – galbūt dar keisis daug kartų, tačiau šiandien sausi įstatymai ir darbas tarp keturių kabineto sienų atrodo ne jai.

Su savo vyru italu Ramunė susipažino dar studijuodama. „Susirašinėjome laiškais, po 3 mėnesių jis atvyko į Lietuvą. Nuo to laiko kas keli mėnesiai važinėdavome vienas pas kitą. Visą laiką, kol baigiau studijas. Tuomet turėjome nuspręsti, ką darysime toliau. Vyras jau dirbo, o aš vis tiek turėjau pradėti viską nuo nulio. Taigi nusprendėme, kad vyksiu į Italiją aš – taip bus paprasčiau“, – prisimena pašnekovė.

Kuo ją patraukė temperamentingasis italas? Kaip prisipažįsta Ramunė, nepaisant pagarbaus elgesio, asmeninio žavesio ir nuolatinės šypsenos, tai buvo žmogus, su kuriuo įdomu kalbėtis. „Manau, tai labai svarbu. Dar ir šiandien, po kartu praleistų 11 metų, vakare, kai susėdam vakarienės, galime plepėti valandų valandas.

Temos pačios įvairiausios: nuo politikos iki filosofijos. Žinote, mūsų šeima yra kaip daugelis šiuolaikinių šeimų: nuolat dirbantys ir dėl įvairiausių užsiėmimų ir pomėgių retai susitinkantys. Dar ir dėl to labai vertiname kartu praleistą laiką. Būtent kartu. Mūsų namuose niekada nebus taip, kad vienas televizorių žiūri viename kambaryje, o kitas skaito kitame“, – šypsosi R. Kupšytė.

Svetima šalis – iššūkis

Išvykimas iš Lietuvos nebuvo lengvas. Toli nuo artimųjų, kai kūnu, rodos, esi svetur, o mintimis vis dar ten – gimtinėje. „Iš pradžių buvo sunku: nemokėjau kalbos, labai trūko Lietuvos. Visi emigrantai, manau, turi pereiti tą tarpsnį, kai nuolat lygini savo šalį su ta, kurioje gyveni. Ir tik tada, kai nustoji tai daryti, pasieki neblogą integracijos lygį, – juokiasi Ramunė. – Dabar jaučiuosi jau gerai. Žinoma, visada bus kultūrinių, bendravimo skirtumų, jau vien pažiūrėjęs į mane kiekvienas italas supranta, kad nesu italė. Bet dabar tai – privalumas, o ne trūkumas. Viskas priklauso nuo tavęs: kaip save pateiksi, kokią energiją žmogui siųsi, taip jis tave ir interpretuos.“

Lietuvaitę Italijoje labiausiai žavėjo vietinių gyventojų mandagumas, šiluma, šypsenos. Tiesa, laikui bėgant ji suprato, kad ne kiekviena šypsena yra nuoširdi – dažnai tai tik mandagumo forma, tačiau taip gyventi daug paprasčiau.

Ramunė gyvena šiaurės Italijoje esančiame Veneto regione. Čia gyvenantys žmonės – ypatingi darboholikai. Tuo, kaip ji pastebi, labai panašūs į lietuvius. Žinoma, skiriasi mentalitetas, bendravimo manieros, galų gale – virtuvė! Tačiau tie skirtumai nėra tiek svarbūs, kad moteris jaustųsi nepatogiai. Jau įprato ir daug ko paprasčiausiai neakcentuoja. Priešingai, tam tikras charakterio savybes ji sėkmingai perėmė iš italų ir tuo didžiuojasi, pavyzdžiui, atrodytų nuo lopšio lietuviams diegiamą gėdos jausmą pakeitė drąsa reikšti savo mintis, pažiūras – tiesiog drąsa būti savimi.

„Lietuvoje kažkaip dažnai esama situacijų, kai nežinai, ką pasakyti, nuolat galvoji, kaip čia kokios nesąmonės nepasakius, gėdijiesi, ką pasakyti nepažįstamajam, ką apie tave pagalvos. Italams tai mažai terūpi. Galbūt tai lemia ne tik kultūriniai, bet ir lingvistiniai skirtumai . Lietuviai yra daugiau esmės žmonės. Italai gali drąsiai pilstyti iš tuščio į kiaurą kiek tik panorėję, – šypsosi R. Kupšytė. – Reikia pripažinti ir tai, kad išmokau daugiau šypsotis ir laisviau bendrauti. Išmokau taip pat daugiau stebėtis, sakyti, kai matau ką nors gražaus, ir netylėti, jei kas nepatinka. Išmokau labiau reikšti emocijas, kaip tai daro italai.“

Gintaro kelias į sėkmę

Ramunė į Italiją atvyko iš karto po studijų. Kaip pati sako, jai tiesiog pasisekė. Mokėdama itališkai vos kelias frazes moteris iš karto gavo darbą batų parduotuvėje, kur pradirbo 5 mėnesius. Po to Ramunė įsidarbino antrinių žaliavų pirkimo ir pardavimo įmonėje, ir pasiliko dirbti joje dar 5 metus. „Šis darbas man davė ypač daug: gerai išmokau kalbą, apkeliavau pasaulį.

Paskutinį mano darbo mėnesį, kai jau žinojau, kad įmonę uždarys ir neteksiu darbo, pradėjau galvoti, ką darysiu toliau. Sėdėjau prie kompiuterio biure, ir kaip žaibas iš giedro dangaus šovė mintis: atidarysiu gintaro parduotuvę. Tiesiog nebenorėjau dirbti biure. Norėjau sukurti kažką savo, kažką, kas siejasi su Lietuva. Taip ir gimė mintis, nors tai tikrai nebuvo ilgi ir apgalvoti svarstymai. Po 6 mėnesių jau įvyko parduotuvės atidarymas“, – džiaugiasi pašnekovė.

Tiesa, tuo metu, kai sumanė įkurti gintaro krautuvę, apie šį Lietuvos auksą ji mažai težinojo. Gintaras jai tiesiog visada patiko. Šiandien parduotuvei jau 3 metai. Tiek laiko Ramunė įnirtingai domisi gintaru, perskaitė nemažai knygų. Lietuvos auksas jai įdomus visais aspektais: istoriniu, gemologiniu ir terapiniu. Juk svarbu turėti tiek žinių, kad bet kuriam smalsuoliui galėtų atsakyti į pačius netikėčiausius klausimus.

„Italų reakcija mane džiugina nuolat. Jiems gintaras – tikra egzotika: įdomu, kas tas gintaras apskritai. Didžioji dauguma parduotuvės lankytojų labai mažai žino apie gintarą, net negirdėjo nei apie jo terapinę, nei apie komercinę vertę. Tačiau italai labai smalsūs. Nuolat turiu pasakoti apie gintaro kilmę, gintaro fizines ir energines savybes. Man tai teikia didelį malonumą. Parduotuvėje ant sienos yra nupaišytas gintaro kelias (mano parduotuvė vadinasi „La via dell'ambra“ (liet. – „Gintaro kelias“), tad nuolat girdžiu komentarų, nustebimų, kai pamato, kad gintaras randamas Baltijos jūroje, kad visi gaminiai atkeliauja iš Lietuvos“, – sako Ramunė.

Tiesa, daugeliui italų Lietuva yra Rusija, bet su tuo pašnekovė jau susitaikė. „Kažkada mane labai siutindavo, kai sakydavo kad Lietuva – tai Rusija, dabar tiesiog suvokiu, kad su ateinančia karta šis požiūris turėtų keistis. Beje, geografija nėra stiprioji italų sritis“, – juokiasi moteris.

Ramunės gintaro parduotuvė, kaip pati sako, kartu ir muziejus, ir lietuviškos kultūros ambasada Italijoje. „Mano parduotuvė – vienintelė specializuota gintaro parduotuvė visame Veneto regione, bet drįsčiau teigti, kad ir visoje Italijoje. Čia rasite gintaro papuošalų suaugusiesiems ir vaikams, gintaro terapijos produktų, kosmetikos su gintaru, suvenyrų ir net gintaro rankinę. Vieni ieško papuošalų dėl estetinio poreikio, kitus labai domina terapinės ir energinės gintaro savybės. Užeina ir nemažai žmonių, kurie domisi gemologija“, – pasakoja R. Kupšytė.

Italus labai stebina net pats faktas, kad parduotuvės savininkė – lietuvė. Moters vis klausiama, apie jos pačios kilmę ir kodėl ji gyvena Italijoje.

Visai kitokia lietuvių reakcija. Užsukdami į gintaro krautuvę jie jaučiasi tarsi prisiliesdami prie Lietuvos. „Labai džiaugiuosi, kad mano parduotuvėje lankosi lietuviai. Yra nemažai Italijoje gyvenančių tautiečių, kurie atvyksta specialiai pas mane. Manau, jiems smagu matyti, kaip lietuviai svečioje šalyje tam tikra prasme garsina Lietuvą. Visgi jaučiuosi kaip šiokia tokia ambasadorė!“ – šypsosi moteris.

Tiesa, pati gintaro „ambasadorė“ gaminių iš lietuviško aukso turi nedaug. „Daugelis mano klientų dirbinių iš gintaro turi kur kas daugiau, – juokiasi moteris. – Žinoma, turiu apyrankių, auskarų, pakabučių. Tačiau prie jų prisirišu – nelaikau jų vien papuošalais, tad negaliu jų kasdien tiesiog keisti. Nors ir neturiu labai daug gintaro dirbinių, tačiau kiekvienas iš jų yra mano mėgstamas ir nešiojamas.“

Ramunė prisipažįsta, kad jos veikla neneša didelio pelno – greičiau teikia didžiulę palaimą daryti tai, kas malonu, ir dar garsinti gimtinę svetur. „Šiuo laikotarpiu atidaryti Italijoje parduotuvę tikrai nėra pelninga. Žinote, neturėjau ketinimų susikrauti turtų – man tai niekada nebuvo prioritetas. Mokesčių našta Italijoje yra labai didelė. Beveik viską, ką uždirbi, atiduodi mokesčiams. Tačiau esu labai patenkinta, kad išsilaikau jau trečius metus, ypač kai aplinkui matau nuolat užsidarančias parduotuves“, – atvirauja Ramunė.

Net ir būdama laiminga svečioje šalyje, Ramunė nuolat ilgisi Lietuvos, tad noras dirbti su Lietuva, noras padėti ją pažinti italams, noras suteikti džiaugsmo klientui labai padeda nenusiminti net ir sunkiausiomis akimirkomis – išsitiesti ir žengti pirmyn. Šiandien jai yra gerai, ir tai svarbiausia. Moteris net turi svajonę vieną dieną įdarbinti pagalbininką, kuris galėtų ją kartais pavaduoti, išleisti savais reikalais. „Labai tikiuosi, kad jau kitais metais galėsiu sau tai leisti. Taip turėčiau daugiau laisvo laiko dar daugiau šokti, dainuoti ir vaidinti. Juk mano gyvenimas tikrai neapsiriboja vien parduotuve. Šoku argentinietiškąjį tango, dainuoju įvairiuose projektuose, vaidinu teatro trupėje. Kartais net pati nežinau, kaip viską suspėju, nes dirbu 6 dienas per savaitę, – šypsosi R. Kupšytė. – Ir, žinoma, kai turėsiu daugiau laisvo laiko, dažniau kopsiu į kalnus – tai dar viena iš mano aistrų.“

Kita svajonė – ateityje išplėsti veiklą, galbūt atidaryti dar vieną parduotuvę. „Žinote, man ne itin patinka frazės „nebijok siekti savo tikslų“ arba „įgyvendink savo svajones“. Aš manau, kad žinoti, ko nori gyvenime, tai jau yra labai daug. Daugelis iš mūsų yra sumišę, nežinantys, ko nori, ir dažnai nebeturintys svajonių. Linkiu tiek sau, tiek kitiems nespausti savęs – juk daugelis dalykų ateina, kai esame tam pasiruošę. Tad linkiu išmokti džiaugtis šia diena, mažais dalykais, išmokti savęs klausytis ir būti nuoširdiems sau patiems“, – sako Ramunė.

Pati ji nekantriai laukia grįžimo į Lietuvą. Bent trumpam. Juk čia – jos artimieji, jos namai, ir būtent šiai šaliai priklauso jos meilė. „Į Lietuvą grįžtu 2 kartus per metus, visų pirma todėl, kad važiuoju pas tiekėjus dėl naujų užsakymų. Tačiau iš tikrųjų tai – tik pretekstas. Visų pirma, važiuoju pas mamą. Kai lankausi Vilniuje, visada užlipu ant Gedimino kalno. Kai važiuoju į pajūrį pas tiekėjus, einu pasveikinti jūros ir aplankyti močiutės, kuri gyvena Kretingos rajone. Visada buvau ir būsiu lietuvė“, – didžiuodamasi pabrėžia Ramunė.