Kunigas ant motociklo. Apsitaisęs specialia apranga, avintis tvirtus batus, galvą paslėpęs po šalmu. Dievo tarnas – baikeris? „Baikeriai turi savo filosofiją, gyvenimo būdą. Aš – ne baikeris, o motociklininkas. Ši transporto priemonė man padeda kurti žmonių bendrystę“, – sako kunigas Egidijus Kazlauskas.

Pasirinkimas nuo vaikystės

Šešuolių Šv. Juozapo, Šešuolėlių Švč. Mergelės Marijos, Visų Malonių Tarpininkės ir Zibalų Šv. Jurgio parapijų klebonas, kunigas Egidijus Kazlauskas iki tol kelerius metus dirbo vikaru Molėtų bei Punsko bažnyčiose. Apie dvasininko pašaukimą, motociklus, žmonių artumą su jau dešimt metų kunigystės keliu einančiu kunigu Egidijumi šnekučiavomės erdvioje Šešuolių klebonijos svetainėje. Iš muzikos grotuvo skambėjo Kanados dainininkės Selinos Dion balsas, o ant stalo garavo popiečio kava.

„Kodėl tapau kunigu? – užduoda klausimą dvasininkas ir pats atsako. – Nuo mažumės turėjau gražių pavyzdžių. Mano tėtis kilęs iš gausios devynių vaikų šeimos. Turi penkis brolius, iš kurių, kaip mėgstu juokauti, vienas senbernis, du kunigai, visi kiti – normalūs. Mūsų šeima buvo giliai tikinti. Mano mama buvo vargonininkė. Gegužės–birželio mėnesiais kiekvieną vakarą ji mane veždavosi į bažnyčią. Nuo penkerių metų pradėjau patarnauti mišioms...“

Vis dėlto, kunigystė – tai savotiški varžtai – celibatas, griežta dienotvarkė ir pan. Ar nebuvo ir nėra sunku varžyti jaunatviško laisvės polėkio? Kunigas tikina, kad kunigystė nuo mažumės buvo jo siekiamybė. Ir kitokio pasirinkimo jis tiesiog neįsivaizdavo. Pasak kunigo Egidijaus, jis neprisimena, kad kurį nors sekmadienį būtų nedalyvavęs Šv. Mišiose. „Nežinau, kas turėtų įvykti, kad sukliudytų nueiti į bažnyčią“, – garsiai mąsto.

Taigi kunigystė – aiški, tiksli ir sąmoninga jo gyvenimo kryptis. Dvasininkas tvirtina, kad tikėti reikia atvirai ir nuoširdžiai, tik tuomet žmonės tavimi patikės. „Ar pirktumėte šampūną iš prekeivio, kuris pats, deja, siūloma preke netrenka galvos? Vargiai! Taip pat ir nenuoširdžiu tikėjimu žmonių neįkvėpsime, neįtikinsime“, – šypsosi kunigas.

Kalbėti reikia ne apie ydas

Kažin, ar šiandien nėra savotiškas bažnyčių tuštėjimo metas, kai į Dievo namus susirenka vis mažiau tikinčiųjų? „Manau, kad svarbiausia ne skaičiuoti, kiek žmonių susirinko, o galvoti, ką reikėtų padaryti kitaip, kad žmones pritrauktume.“

E.Kazlauskas mano, kad žmonės nėra atitolę nuo Dievo. Tereikia sudominti, suvienyti, įkvėpti. Todėl ir ėmėsi organizuoti motociklininkų žygius. Tačiau apie tai šiek tiek vėliau.

Kiek Šešuoliuose gyventojų? Apie pusantro šimto! Tik? „Palyginti su kitais kaimais – ne taip ir mažai“, – šypsosi klebonas.

Anot kunigo Egidijaus, kaime gyvenantys žmonės klysta manydami, jog jie yra niekam neįdomūs ir niekuo negali nustebinti. Svarbiausia – turėti minčių, idėjų ir jomis uždegti kitus. Kaime galima suorganizuoti daug šaunių švenčių, kurios pritraukia miestelėnus. Kaimo žmonės – darbštūs, nuoširdūs, gebantys džiaugtis – toli gražu ne visi kaimai ir kaimeliai velnio lašuose baigia nuskęsti.

„Kodėl būtina koncentruotis vien į blogybes – viešinti, akcentuoti vieną ar kitą ydą? – klausia kunigas. Ar ne geriau kalbėti apie „užvedančius“ dalykus – renginius, keliones, knygas?“ Kunigas tikina, esą kai žmonės piktinasi emigracija, valdžia, politikais ir pan., jis pirmiausia paklausia, girdi, o ką gero vardan tos brangios Lietuvos pats yra padaręs? Juk lengviausia reikšti pretenzijas, nieko neveikti, o tik kritikuoti.

Kokių iniciatyvų imasi pats kunigas? „Mano galva, šiandien bažnyčia privalo pasiūlyti daugiau – ne vien iškilmingas Mišias ar atlaidus, – sako dvasininkas ir prisipažįsta, kad suplanavęs sukurti vaikų spektaklį. Vaikams įdomu, jie noriai vaidina.“

Vienas tokių projektų „Suk rankeną. Kaišiadorys 190“. Pernai pavasarį vykęs renginys buvo skirtas paminėti Kaišiadorių vyskupijos 90-metį. Renginio vėliavoje įrašytas skaičius 190 žymi motociklininkų nuriedėtą kelią, o skaičius 90 ženklina ne tik garbią sukaktį, bet ir saugų leistiną greitį Lietuvos keliuose.

„Žmonės patikėjo tuo, ką darau, prisijungė, padėjo. Darsyk pasitvirtino mintis – jeigu tiki tuo, ką darai, būtinai pasiseks!“ – džiaugėsi E. Kazlauskas.

Motociklininkų žygis buvo skirtas ne tik paminėti solidžią vyskupystės datą, bet ir suburti žmones. Kunigas sako, jog lietuviško himno žodžiai „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“ jam – lyg gyvenimo moto. Tikina, kad pagyvenęs įvairiuose užsienio kampeliuose, suprato, koki svarbi jam Lietuva, kaip stipriai myli jos žmones. „Man niekada neprailgsta bendrauti su žmonėmis: ir su kaimo močiutėmis, ir su jaunimu. Kiekvienas žmogus yra savitas. Tad ir bendrystė su kiekvienu – kitokia“, – šypsosi.

Suburti žmones – kunigo Egidijaus tikslas, kurio siekė ir vis tebesiekia.
Štai prieš dešimtmetį organizavo Širvintų dekanato jaunimo dienas. Renginį „projektavo“ ištisus metus: bendradarbiavo su Širvintų mokyklomis, sukvietė ir subūrė į krūvą daug jaunimo. Kunigas Egidijus sako, kad organizuoti, veikti, daryti – jam labai knieti. Nė dienos nebūna, kad galvoje nesukirbėtų nauja idėja ar neužgimtų naujas sumanymas.

Susidomėjo paauglystėje

Kada kunigui po ranka ir akimis pasipainiojo pirmasis metalinis žirgas? Prisimena, buvo šešiolikos metų vaikinas, kai parūpo susiremontuoti garaže stovintį tėvo motociklą, kurį tėčiui padovanojo kunigas. Motociklas buvo išardytas dalimis, kunigas Egidijus jį „susidėliojo“ iš naujo. Po metų gavo pažymėjimą, suteikiantį teisę vairuoti motociklą. Tačiau netrukus išvyko į kunigų seminariją, todėl motociklą teko pamiršti.

„Prieš kokius penkerius metus vėl prisiminiau šią transporto priemonę. Pamaniau, kad būtų smagu pasivažinėti motociklu. Ir... – avarija. Į kelią iššoko šuo. Laimei, sunkių traumų nepatyriau“, – prisimena kunigas ir tvirtina, jog visur ir visada mėgsta atsakingumą. Jeigu laikai augintinį, būk malonus, juo pasirūpink, jei važiuoji miesto transportu, įsigyk bilietėlį, o ne rizikuok pravažiuoti „zuikiu“. Tas pats ir laikant motociklo vairą.“

Nejau niekada neviršija leistino greičio? „Vienas kitas kilometras šen ar ten esmės nekeičia, – kalba. – Nemėgstu piktavalių, kurie lenkia per ištisinę juostą ar stato automobilį neleistinoje vietoje. Arba lekia per gyvenvietę milžinišku greičiu. Ir taip elgiasi sąmoningai!“

Nejau pačiam niekada nerūpėjo palenktyniauti su vėju? Kunigas prisipažįsta, buvo to vėjo ausyse. Tačiau uždaroje teritorijoje, nekeliant grėsmės aplinkiniams. Beje, po to eismo įvykio, kurį sukėlė palaidas šuo, Egidijaus brolis šyptelėjo, kad veikiausiai kunigas nebesiryš sėsti prie motociklo vairo. Tačiau nieko panašaus! Kunigas Egidijus kaip tik įsigijo motociklininko aprangą ir specialius batus.

Dirbdamas Molėtų parapijoje kartą prikalbino vietos plieninių žirgų savininkus palydėti jį į Dzūkijoje vykusius atlaidus. Juokiasi, esą buvęs išties įspūdingas reginys – ratuotas kunigas ir visa palyda! Vėliau motociklininkų susibūrimų būta ne vieno. Piligriminė kelionė po Lietuvą, motociklų sezono atidarymai, uždarymai
ir pan.

Motociklų „kavalkada“ – į atlaidus

Artėjant Kaišiadorių vyskupijos 90-mečiui, kunigas E. Kazlauskas sumanė suorganizuoti motociklininkų žygį iš Molėtų į Kaišiadoris. Taip gimė projektas „Suk rankeną“, tapęs ne vienkartiniu renginiu, o tęstine veikla. Egidijus pasakoja, kad tąsyk prie motociklų vairų sėdo apie 90 vairuotojų ir kone 30 keleivių.

Egidijus vairavo savo „Kawasaki“, o jo dėdė, Molėtų klebonas, dekanas Kęstutis Kazlauskas, važiavo kaip keleivis.

Ar kunigas save laiko baikeriu? „Tikrai, ne. Aš – motociklininkas!“ – tvirtina. Vis dėlto įdomu, koks skirtumas tarp baikerio ir motociklininko? Kunigas tikina, jog baikeriai turi savo gyvenimo būdą, savo filosofiją. O jam tai nepriimtina? Anot kunigo, tikrų baikerių Lietuvoje – ne per daugiausia. Toli gražu ne visi motociklininkai yra baikeriai.

Tačiau, sako, kam ieškoti skirtumų, juk geriau surasti dalykų, kurie vienija motociklų vairuotojus: „Mane žavi motociklininkų bendruomeniškumas ir draugiškumas. Jie visad vienas kitam padeda: kelyje nutikus bėdai ne pravažiuoja pro šalį, o būtinai sustoja, pagelbsti. Imponuoja ir jų puikios idėjos. Pavyzdžiui, paremti vaikų namus, paaukojant „bako“ mokestį, t. y. tokią sumą, kokia išleidžiama degalams“.

Ar dalyvauja kasmetinėse Kaune rengiamose motociklininkų fiestose „Bike Schow Millennium“? Šešuolių klebonas purto galvą. Sako, jis atsirenka renginius, kuriuose nori dalyvauti. Jam patinka pažintiniai žygiai, mėgsta aplankyti istorinius Lietuvos kampelius, prisiliesti prie praeities, pamatyti kažką naujo.

Turbūt baikerių mėgstami atributai – velnio ragais dekoruoti šalmai, šešetai ant motociklų ar drabužių – demoniškas pramanas? Kunigas sako, apie tai reikėtų teirautis tikrų baikerių. Tačiau jis pažįsta kunigą, kurio automobilio numeris 666. Ir kas? Juk tai tik skaičiai!

Pavėžina ir vaikus

Kartą per mėnesį, sekmadienį, po šv. Mišių, organizuojami šeimų susibūrimai. Motociklais nuriedama kokia nors trasa, o vakarop vyksta bendra vakarienė, pasisėdėjimas, pasišnekučiavimas. Ir dar tokio žygio metu motociklu pavėžinami pakelės miestelių vaikai. Jiems tai – didžiulė šventė.

Pašnekesys baigėsi, kava išgerta. Šešuolių klebonas E. Kazlauskas aprodo bažnyčią. Nedidukę, šviesią ir labai jaukią. Paprašytas „pabūti“ motociklininku, rengiasi specialią aprangą, aunasi tvirtus batus, dedasi šalmą ir... „balnoja“ tviskantį „Kawasaki“.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“