XIX–XX a. sandūroje dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo užregistruota per tris tūkstančius dvarų ir palivarkų. Šiandien Kultūros paveldo registre – tik per 600 dvarų. Nemažai iš jų – tik liekanos. Belieka pasidžiaugti žmonėmis, gelbstinčiais dvarus ir saugančiais jų istoriją. Šįkart siūlome ekskursiją po Rokiškio dvarą, o gidu sutiko pabūti muziejininkas-istorikas Giedrius Kujelis.

Papildo miesto ansamblį

Rokiškio miesto pakraštyje išsibarsčiusį dvaro ansamblį būtų galima pavadinti miesto perlu. Jį sudaro šešiolika įvairios paskirties pastatų (dvaro rūmai, svečių namai, vartininko namelis, kumetynas ir daugelis kitų) bei didžiulis išpuoselėtas parkas. Pro dvaro vartus nusidriekusiu taku galima patekti tiesiai į miesto centrą ir pasiekti nemažiau originalų pastatą – neogotikinio stiliaus bažnyčią.

Tai – stačiakampės formos statinys su kone 60 metrų aukščio kvadratiniu varpinės bokštu ir trimis krištoliniais skliautais dengtomis navomis. Bažnyčios šventorių juosia akmenų mūro (pamatas) ir ažūrinių raudonų plytų grotų tvora. Po presbiterija – fundatorių kripta, kurioje palaidoti kunigaikščių Krošinskių, grafų Tyzenhauzų bei Pšezdzeckių palaikai. Rokiškio dvaro duryse, sienose taip pat matyti buvusių šeimininkų galybę ir kilmę ženklinantys įspaudai. Tyzenhauzų šeimos herbe vaizduojamas buivolas, Pšezdzeckių – lelija.

Nuo klasicizmo iki modernizmo

Rokiškio dvaro ansamblio architektūriniai sprendimai atspindi Lietuvos architektūros stilių evoliuciją – nuo klasicizmo iki rūmų interjere pastebimų modernizmo architektūros formų. Originalumu stebina oficinos (tarnų gyvenamieji pastatai) – jose liaudiški akmens mūro elementai persipynę su klasicizmo stiliaus detalėmis.
O štai kumetynų bei sargo namo stilius dvelkia antrosios XIX a. pusės istorizmo laikotarpiu.

Čia kūrybingai panaudotos skirtingos statybinių medžiagų jungtys, pakartotas Rokiškio Šv. Mato bažnyčios neogotikinių laiptuotų formų motyvas. Pagal Karolio Jankovskio ir Pranciškaus Lilpopo projektą perstatyti Rokiškio dvaro rūmai architektūriniu požiūriu yra vieni vertingiausių istorizmo laikotarpio eklektinių dvarų rūmų Lietuvoje.

Dvaro istorija

Rokiškio dvaras per visą savo gyvavimo istoriją turėjo daug savininkų. Rašytiniuose šaltiniuose Rokiškio dvaras pirmą kartą paminėtas 1499 m. Tačiau žinios labai fragmentiškos. Šaltiniuose nurodoma, kad senoji dvaro sodyba išsidėsčiusi kairiajame Laukupės upelio krante. Taip pat minima, kad dvarą valdė Lietuvos didžioji kunigaikštienė Elena, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila, kunigaikštis Timotiejus Krošinskis.

1634 m. surašytame inventoriuje minimi Krošinskių statyti mediniai rūmai, stovintys ant Laukupės upelio kranto. Krošinskių giminė nuo XVI a. dvarą valdė kone 200 metų. Krošinskiai labai rūpinosi miestelio tvarka ir skatino prekybą. O tai buvo labai naudinga, nes pro Rokiškį ėjo prekybos kelias į Livoniją.

XVII a. pirmojoje pusėje Rokiškio dvarą pradėjo nuomoti grafai Tyzenhauzai. O jų nuosavybe dvaras tapo 1715 m. Ignoto Tyzenhauzo (1760–1822 m.) rūpesčiu XIX a. pradžioje Rokiškis pasipuošė naujais klasicizmo stiliaus rūmais bei jo pakraščiuose įrengtomis akmens mūro oficinomis ir kitais statiniais. Tuo pat metu buvo pasodintas parkas, iškasti tvenkiniai, kuriuose šiandien plaukioja susižavėjimą keliančios ir turistų dėmesį pritraukiančios juodosios gulbės.

Taip pat pertvarkyta Rokiškio senamiesčio aikštė, kurios pakraščiuose visi statiniai – klasicizmo stiliaus. Tokia tad buvo dvaro ir miestelio architektūrinio stiliaus vienovė!

Rašytiniuose dvaro šaltiniuose išlikę šilti I. Tyzenhauzo anūkės Gabrielės Giunterytės (1815–1869) prisiminimai apie senuosius dvaro rūmus. Prisiminimuose menami itališko stiliaus rūmai su lauko laiptais, kupolas, apkaltas skarda ir žaižaruojantis saulės spinduliuose, nuostabus akmeninis malūnas. Ir gausybės gėlių – razetų, leukonijų, gvazdikų, rožių – kvapai...

Mokslo ir kultūros židinys

Po Ignoto Tyzenhauzo mirties dvaras perėjo į jo sūnaus Konstantino rankas. Konstantinas Tyzenhauzas garsėjo kaip mokslininkas ornitologas, o Rokiškis – kaip mokslo ir kultūros centras. Konstantinas tyrinėjo paukščių sandarą, jų gyvenseną, migraciją, sukaupė 3 000 paukščių iškamšų kolekciją, o dvaro oranžerijoje augino daugybę retų augalų. Be to, rašė straipsnius apie vabzdžius, kirmėles, retus žinduolius ir t. t. Konstantino Tyzenhauzo vardu pavadinta dumblių rūšis ir vabzdžių gentis.

Konstantino sesuo Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė buvo garsi rašytoja, kūrusi prancūzų kalba. 1812 m. Sofija susipažino su pačiu Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu, kurio armija užėmė Vilnių. Napoleonas buvo pirmasis jos kūrybos vertintojas. Kalbama, kad didysis karvedys netgi siekė panelės Sofijos rankos ir širdies, tačiau jaunoji ledi jį atstūmė...

Konstantino Tyzenhauzo vaikai Marija ir Reinoldas garsėjo kaip dosnūs mecenatai, pastatę bažnyčias Salose (miestelis Rokiškio r.) bei Rokiškyje. Pastarajame jie įsteigė vieną pirmųjų Lietuvoje muzikos mokyklų. Žinoma, Reinoldas Tyzenhauzas buvo paskutinysis šios giminės atstovas Lietuvoje. Jo sesuo Marija ištekėjo už lenkų istoriko Aleksandro Pšezdzeckio. XX a. pradžioje Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzeckienės anūkas Jonas rekonstravo rūmus pagal architektų P. Lilpopo bei K. Jankovskio projektą. Rekonstrukcijos metu pakeista rūmų išorė ir vidaus erdvės.

Dvaro eksponatai

Rokiškio dvare, nesvarbu, kas tuo metu šeimininkavo – Tyzenhauzai ar Pšezdzeckiai, nuolat virė kultūrinis gyvenimas. Grafai žavėjosi muzika, daile, todėl dažnai rengdavo vakarėlius, pasikviesdavo kultūros ir visuomenės elitą. Didžiojoje dvaro menėje, kuri stebina nuostabia akustika, dažnai vykdavo koncertai. Grafai daug dėmesio skyrė vaikų lavinimui ir auklėjimui, todėl samdė geriausius mokytojus: žymius muzikus bei dailininkus.

Įspūdinga, lankytojų žvilgsnį traukianti vieta – kambarys, kuriame puikuojasi Rokiškio grafų drabužių kolekcija. Po stikliniais gaubtais „koketuoja“ kelios autentiškos grafienės Hermancijos Pšezdzeckienės ir panelių grafaičių suknios bei jodinėjimo kostiumai, puošnūs grafo apdarai. Įdomus grafienės drabužis – siuvinėta tunika-apsiaustas. Į ją grafienė įsisupdavo vos pabudusi ir skubėdavo duoti tarnams dienos nurodymus. Keletas kolekcijos suknių – siuvinėtų įmantriais raštais, puoštų raukiniais – paveldėtos grafų šeimos relikvijos.

Šis Aukštaitijos dvaras gali didžiuotis išskirtine erdve – grafų vaikų kambariu. Čia rasta netgi autentiškų grafaičių drabužėlių (kūdikio „vokelis“, krikšto drabužėliai). Juos išsaugojo ir muziejui padovanojo buvusi grafų vaikų auklė. Taip pat šiame kambaryje akys užkliūva už trapių eksponatų – žaislinių porceliano servizų, grafaičių sukurtų grafikos darbelių ir t. t.

Įspūdingas ir prabangus medžiu dekoruotas grafų valgomasis. Čia puikuojasi prabangūs karališkojo porceliano indai bei stalo įrankiai. Iki šiol išlikę autentiški baldai.

Stilingas grafienės H. Pšezdzeckienės svečių priėmimo kambarėlis, kuriame tiesiog vykdavo malonūs pasisėdėjimai su bičiuliais prie arbatos puodelio. Melsvi sienų apmušalai, neorokoko stiliaus baldai ir Karelijos beržo pianinas.

Grafo darbo kabinete – milžiniškas žemėlapis, sudarytas dar 1848 m. Jame lyg ant delno – tuometė Rokiškio grafystė su palivarkais.
Dvaro puošmena – vienoje rūmų salių eksponuojamas visą sieną dengiantis barokinis gobelenas. O kur dar gausybė garsių Europos tapytojų drobių, vazų, žvakidžių, prašmatnių senovinių baldų! Dvaro darbuotojai prisimena, jog prieš kelerius metus Rokiškio dvare apsilankiusios Pšezdzeckių dukros Marija ir Ana apstulbo ir maloniai nustebo pamačiusios savo vaikystę ir jaunystę menančius daiktus.

Sovietiniai metai

1940 m. Rokiškio dvarą nacionalizavo sovietų valdžia, čia įkurdinusi kraštotyros muziejų. 1941 m. rūmuose šeimininkavo hitlerinės Vokietijos kariai. Po karo rūmai perduoti Rokiškio tarybiniam ūkiui, kai kuriose dvaro patalpose buvo įrengti butai, atidaryta parduotuvė. Vėliau čia veikė muziejus, kultūros namai, biblioteka.

Nuo 1979 m. centriniuose dvaro rūmuose liko tik muziejus. Ir tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vėl užsiimta dvaro ansamblio konservavimo bei restauravimo darbais: sutvarkytas centrinis rūmų fasadas, įrengtas modernus lauko apšvietimas, rekonstruotos dvi oficinos, taip pat buvusio kumetyno pastatas.
Muziejininkas G. Kujelis akcentuoja vieną svarbią detalę – netgi nacionalizavimo metais dvaras nebuvo nuniokotas ir nusiaubtas!

Dvaras šiandien

Rokiškio dvaras sulaukia turistų ne tik iš Lietuvos bei kaimyninės Latvijos, bet ir iš kitų užsienio šalių. Turistus žavi ne tik autentiški dvaro ansamblio statiniai, unikali miesto bažnyčia. Pasak G. Kujelio, svečių laukia įdomi edukacinė programa. Dvare įkurtas Rokiškio krašto muziejus ne tik supažindina su praeities didikų istorija. Čia eksponuojama vienintelė Baltijos šalyse išsaugota grafų apdarų kolekcija.

Lankytojus džiugina ne tik unikalūs medžio drožėjo Liongino Šepkos darbai, bet ir stebina jo gyvenimo istorija. Liaudies menininkas itin artimai bendravo su savo broliu Petru. Jis buvo Lionginui artimiausia siela. Brolio mirtis Lionginui buvo ypač skaudus likimo kirtis. Ir tuomet, anot velionio Liongino (jis mirė 1985 m.), įvyko didysis stebuklas – ištryško jo kūrybinė energija. L. Šepkai tuomet buvo per 40 metų, ir iki tol nemokėjęs net kirviui koto nudrožti, užsidarė brolienės pirtelėje ir ėmė kurti medžio šedevrus.

Pirmąjį medinį kūrinį – neįprastą paminklą iš daugybės detalių – jis skyrė broliui Petrui. Centrinė kūrinio ašis – kryžius, apipintas įspūdingomis gėlių girliandomis, stilizuotais žydinčių alyvų krūmais, paukščių figūrėlėmis, karūnuotomis širdimis ir pan. Sukūręs šį įstabų kūrinį, L. Šepka jau nepaleido iš rankų kaltelio.
Dvare įsikūręs Rokiškio krašto muziejus siūlo net 30 edukacinių programų: pilietinio ugdymo pamokas, kuriose susipažįstama su slapta lietuviška mokykla, Lietuvos kovotojų už laisvę veikla, senųjų amatų mokymą, pažintį su šio krašto kultūriniu paveldu – sūrio gamyba. Dvaro lankytojai kviečiami į amatų muges, koncertus, medžio drožėjų plenerus.

Tad, važiuodami Aukštaitijos keliais, nepatingėkite užsukti į Rokiškį.

Parengta pagal žurnalą "Savaitė"