Avantiūristų buvo praeityje, jų yra ir dabar. Kokiais asmenybės bruožais pasižymi avantiūristai, ko jie siekia ir trokšta? Gal kai kas mano, kad avantiūros – tai blogis, bet specialistai tikina, jog taip nėra. Avantiūros padeda pažinti, atrasti ir išrasti naujų dalykų, pasiekti puikių laimėjimų.

Dalia VALENTIENĖ

Kai kurie mokslininkai XVIII a. vadina auksiniu avantiūrizmo amžiumi. Prie labiausiai žinomų to laiko avantiūristų būtų galima priskirti italą Džovanį Džakomą Kazanovą. Jis išgarsėjo kaip didžiausias pasaulyje mergišius. To vyro ginklas buvo žodis, kurį jis puikiai valdė. „Be žodžių meilės malonumas sumažėja bent dviem trečdaliais“, – tikino didysis širdžių ėdikas. Jei tikėtume tyrinėtojais, per 39 m. jis užkariavo 122 moterų širdis. Tačiau galbūt ne visi žino, kad Kazanova ne tik bėgiojo paskui moteris.

Jis buvo garsus ieškotojas, avantiūristas ir rašytojas, savo klajones ir avantiūristinius nuotykius aprašęs „Dienoraščiuose“, kurie puikiai atspindėjo rokoko epochos žmonių gyvenimą. Visuomenėje Kazanova buvo žinomas kaip išskirtinė asmenybė, labai intelektualus ir talentingas. Turėjo daug profesijų: buvo ir teisininkas, ir smuikininkas, ir diplomatas, ir politikas, ir gydytojas, ir rašytojas, ir filosofas, ir bibliotekininkas, ir bankininkas. Atsiminimuose jis rašė, kad buvo asmeniškai pažįstamas su monarchais, kardinolais, žinomais rašytojais ir kompozitoriais, jam buvo atviros visos iškilių to meto veikėjų durys. Dž. Kazanova parašė per 20 kūrinių. Jis būtų miręs užmarštyje, kaip daugelis žmonių, jeigu ne jo kupinas nuotykių gyvenimas ir likę prisiminimai.

Dar vienas praeityje garsus avantiūristas – grafas Alesandras di Kaliòstras, tikrasis vardas – Džiuzepė Balsamas, buvo taip pat italas. Paauglystėje dėl avantiūrų jis buvo išmestas iš mokyklos ir išsiųstas į vienuolyną. Čia jis susidomėjo chemija, kurios žinios labai pravertė gyvenime. Tačiau vėliau už sukčiavimą buvo pašalintas ir iš vienuolyno. Brangakmenių kūrėjo ir loterijų laimėjimų pranašo gyvenimas ėjo vingiuotu keliu: dokumentų klastojimas, fiktyvūs vardai, „stebuklingų“ vaistų, nemirtingumo eliksyrų gamyba baigdavosi nuotykiais įvairiuose miestuose ir šalyse. Grafas A. di Kaliostras buvo visoje Europoje garsus mistikas, alchemikas ir aiškiaregys, tuo užsiimti vertė įsišaknijęs avantiūrizmas.

Psichologinis avantiūristo portretas

Į avantiūras linkusius asmenis vienija aistra nežinomybei, romantizmas, savanaudiškumas ir kai kada hipertrofuotas cinizmas. Jie negali gyventi be rizikos jausmo, visada teikia jam pirmenybę peržengdami kitas įprasto, saugaus, apgalvoto elgesio ribas. Rezultatas avantiūristams rūpi mažiau, svarbiausia – kelias, judėjimas ir veikimas. Nuotykių ieškotojai patys ieško rizikos, sąmoningai stengiasi patekti į rizikingas situacijas tikėdami, kad kažkaip „praslys“.

Avantiūristas – tai ekstravertas, atsigręžęs veidu į pasaulį. Jis nori viską patirti, pamatyti, pajausti, visur kiša savo nosį. Ir ne vien norėdamas išbandyti, bet ir padaryti savaip. Jų asmeninis gyvenimas audringas: avantiūristai dažnai keičia darbą, pasiryžta daryti net tai, ko iš tikrųjų baiminasi, kuo nėra užtikrinti.

Pasąmoningas jų gyvenimo šūkis: „Svarbiausia įsivelti į mūšį, o tada žiūrėsime!“

Tarp jų yra ir sėkmingų žmonių, nes jie neabejoja verslo sėkme, kurią lemia išskirtiniai gebėjimai ir kitų žmonių silpnybių pažinimas. Nuotykių ieškotojai įsitikinę, kad bet kurioje situacijoje jiems pavyks įveikti kliūtis ir lydinčias rizikas. Visa aplinkinė erdvė tėra jų nepaprastų galimybių, patirties ir sumanumo pritaikymo laukas. Jų avantiūros neretai atveda prie rezultatų, apie kuriuos nė patys anksčiau nesvajojo.

Pasak terapinės lavybos (koučingo) specialistės, rašytojos, lektorės Kamilos Golod, avantiūrizmas siejamas su visiška laisve – darau, ką noriu, tenkinu savo poreikius, klausau širdies balso ir įgyvendinu tai, ką jis liepia daryti.

„Avantiūrizmas asocijuojasi su nuotykiais, laisve, galimybėmis, drąsa veikti, nes avantiūristai ne tik svajoja, jie ryžtasi tai įgyvendinti. Tuo avantiūristas skiriasi nuo svajoklio, kuris tik pasvarsto apie tai, kad būtų įdomu kur nors nukeliauti, išmokti važiuoti motociklu ar nušokti su lynu iš didelio aukščio, bet savo norų taip ir neįgyvendina. Avantiūristas išdrįsta. Tai – žmogus, kuriam reikia adrenalino, jis nori pajusti intensyvų, saldų, sūrų ir aštrų gyvenimo skonį. Panašiai kaip su maistu.

Juk galime valgyti prėską, sveiką maistą, bet galime skanauti ir tokį, kurio kiekvienas kąsnis yra labai sodraus skonio. Avantiūristai nori ir sau, ir kitiems įrodyti, kad gali padaryti tai, ką sumanė, kad jiems nėra kliūčių ir ribų. Jie priima sprendimus čia ir dabar, negalvodami apie padarinius. Svarbu patenkinti būseną, kuri teikia adrenalino ir leidžia pajusti savo galią. Bet ta galia pasireiškia ne nurodinėjimu kitiems, ji nukreipta į save – noriu gyventi taip, kaip noriu, išbandyti save ir gyvenimą, pajusti, kiek ir ko jame dar yra.

Avantiūristai nėra anarchistai, kurie tik siekia laužyti taisykles, priešintis. Jie nori būti savo gyvenimo valdovais, o ne vadovautis kažkieno primestomis taisyklėmis. Avantiūristai yra azartiški, bet nebūtinai linkę į azartinius žaidimus. Jiems pats gyvenimas yra azartas, kupinas spalvų, nuotykių, naujų santykių“, – avantiūristo portretą apibūdina terapinės lavybos specialistė K. Golod.

Avantiūrizmas, pasak pašnekovės, dažniausiai yra duotybė nuo gimimo, bet ši savybė gali atsirasti ir esant tam tikroms aplinkybėms. Kartais avantiūristu tampama gyvenimo kryžkelėje, įvykus egzistencinei krizei, kai žmogus paklausia savęs, ar tikrai tinkamai gyvena, ką norėtų keisti. Naujų tikslų paieškos gali pastūmėti žmogų į kokią nors avantiūrą. Avantiūristai nėra nepataisomi nutrūktgalviai ar nelaimėliai.

K. Golod teigimu, tarp avantiūristų yra nemažai daug pasiekusių žmonių, jie moka ir planuoti, ir struktūrinti, tačiau jų gyvenime būna etapų, kurių metu ištrūkstama iš įprastinių rėmų, galima viską mesti ir išvykti, pavyzdžiui, į kitą šalį. „Pažįstu vieną verslininką, kuris viską pardavė ir tapo dvasininku. Tai irgi galima vadinti savotiška avantiūra, žmogus nuo to „kaifuoja“ ir kitiems skleidžia gėrį. Taip, jo šeima neteko pajamų, reikėjo prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo, bet paties verslininko gyvenime atsirado darna. To žmogaus nereikia klausti, ar jis laimingas, akys išduoda palaimą, jos ramios ir švytinčios“, – sako pašnekovė.

Specialistės teigimu, jei avantiūristas negalvoja apie galimus dramatiškus padarinius ir neria į avantiūrą, jis yra kūrėjas, kuris įsitraukia į ieškojimo, atradimų ir kūrybos pasaulį. Tokio žmogaus mąstymas tampa kitoks, nei sprendžiant racionalius dalykus.

Kaip avantiūristus vertina aplinkiniai?

Žmogui, kuris viską kruopščiai planuoja, savo žingsnius apgalvoja iki mažiausių smulkmenų, avantiūrizmas sunkiai suprantamas. „Aplinkiniai kartais neslepia neigiamo požiūrio į avantiūristus manydami, kaip jie drįsta taip elgtis. O gal piktintis juos verčia pavydas: „Kaip jis gali tai sau leisti, viską mesti ir vykti į kelionę, o aš negaliu?“ Avantiūristas paprasčiausiai tenkina poreikį pajausti gyvenimo skonį, nusimesti atsakomybes, o kitam to padaryti nepavyksta.

Neigiama nuostata į avantiūristus neretai būna susijusi ir su noru primesti savo vertinimus. Kai kitas asmuo pradedamas vertinti kaip niekam tikęs, santykiuose iškyla problemų. Todėl partneriai turėtų susitarti, kaip jie ketina gyventi žinodami, kad vienas iš jų linkęs į avantiūras. Ar partneris pajėgs priimti iššūkius? Juk gali būti taip, kad vieną dieną jis susikraus daiktus ir išvyks pagyventi į... Afriką. Todėl derėtų laiku įvertinti, ar norėsite susidurti su tokia rizika. Kita vertus, nė vienas negalime būti užtikrintas, kad patys gyvenime nepasielgime netikėtai. Mes visi bet kuriuose santykiuose tampame kažkiek pažeidžiami, nes dalelę savęs atiduodame kitam žmogui. Tačiau kiekvienas žmogus yra asmenybė, kuri gali pasielgti savaip, kartais ir taip, kaip nesitikime“, –mintimis dalijasi terapinės lavybos specialistė.

Avantiūros nėra vien blogis, jos neretai pasiteisina, o tada avantiūrizmas vertinamas palankiai. „Tai savotiškas gebėjimas pasielgti kitaip, jis veda į priekį, prie naujų atradimų. Paprastai novatoriškos idėjos visada priimamos labai atsargiai, nes viskas, kas nauja, sudrumsčia ramybę. Pavyzdžiui, 5–10 metų važiavote vienu keliu, bet nutiesė aplinkkelį ir tenka priprasti prie naujo kelio. Taip pat žmones gąsdina ir naujos idėjos, technologijos. Tarkime, darbe nuspręsta tam tikrus procesus skaitmenizuoti, o kai kurie žmonės mato grėsmę, nes teks iš naujo mokytis, o jei nepavyks, kyla baimė, gal jie bus išstumti iš darbo. Todėl daugeliui patinka gyventi saugioje, patikrintoje aplinkoje, o avantiūristai naujovių nesibaimina“, – teigia K. Golod.

Prie ko gali privesti avantiūrizmas?

Neįvertinęs padarinių, avantiūristas gali sukelti grėsmę sau ir aplinkiniams. „Avantiūristas dažniausiai neria stačia galva, nepaskaičiavęs, nepamatavęs, neįvertinęs aplinkybių. Pavyzdžiui, žiemą kopia į kalnus ne itin pasirengęs, neturėdamas informacijos apie galimas kliūtis, properšas, su savimi „tempiasi“ ir draugus, manydamas: „Ai, kaip nors „praslysime“. Ir pačiam avantiūristui, ir su juo į žygį išsirengusiems žmonėms tai gali kainuoti sveikatą ar net gyvybę“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Avantiūristai dėl spontaniško elgesio, negebėjimo pasigilinti į vienus ar kitus dalykus neretai aukoja savo reputaciją, kitų akyse suformuoja nepalankų, net skandalingą įvaizdį. Beje, kai kurie psichologai atkreipia dėmesį, kad avantiūristams trūksta principingumo, jie linkę meluoti ir manipuliuoti, kad pasiektų savo tikslus. Tačiau pašnekovė sako, kad šių bruožų turi daugelis.

„Visi visais manipuliuojame, tik galima apsimesti, kad to nėra, tenkiname savo poreikius per kitų žmonių poreikius. Manipuliacija nėra vien neigiamo atspalvio. Natūralu, kad norėdami kažką įgyvendinti ieškome, kas padės, klausiame, siekiame pagalbos, galbūt tiesiai to ir nepasakydami, bet tai nėra tikslas išnaudoti kitą žmogų. Taip ir avantiūristas, patekęs į džiungles, kai jam reikia išgyventi, ką nors sugalvos, bet vargiai ar tai kenks kitiems žmonėms“, – sako K. Golod.

Dėl nepamatuotų avantiūristų sprendimų dažnai nukenčia santykiai su artimaisiais. „Jiems nėra paprasta gyventi su tokiu žmogumi, kai suplanuotus dalykus nusveria gyvenimo aistra, nuotykių trauka, nesvarbu, kad už viso to slypi noras pažinti, išbandyti. Avantiūristą galima palyginti su smalsiu vaiku, kuris ramiai sau sėdėdamas prie stalo kažką konstravo, bet išgirdęs balsus už lango viską metė ir galiausiai išbėgo į lauką. Santykiuose norime, kad būtų patenkinti meilės, saugumo, pripažinimo poreikiai. Jei šių poreikių patenkinti negalime, santykiai nebus stabilūs ir saugūs. Viena avantiūristo kelionė ar nuotykis nepakenks, bet kalbant apie ilgalaikius santykius su tokiu žmogumi reikia įvertinti, ar nenusivilsite, gali tekti kentėti ir patirti daug nerimo“, – sako pašnekovė.

Azartiškiems avantiūristams dėl to, kaip jaučiasi kiti, galvos neskauda. Jie lengvai priima nesėkmes, pro pirštus žiūri į patirtus nuostolius, nieko nebijo, todėl imasi kažko drąsiai ir ryžtingai ir dažnai laimi.

Mokslininkai tikina neseniai atradę avantiūrizmo geną. Teigiama, kad jį turi apie 20 proc. visų žmonių. Buvo atlikta keletas tyrimų ir nustatytas bei aprašytas ypatingas, avantiūristams būdingas „dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas“, kuris dažnai nustatomas vaikams. Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad „nuotykių troškimo genas“, dar vadinamas „naujovių troškulio“ genu, skirtingiems žmonėms gali turėti skirtingų padarinių.

Energingas ir entuziastingas vaikas, turintis avantiūristo geną, suaugęs gali tapti sportininku, mokslininku arba keliautoju, tačiau gali tapti ir sukčiumi arba nusikaltėliu. Pasak šį geną tyrusių mokslininkų, kuo jis taps, didelės įtakos turi aplinka, kurioje vaikas augo, ir auklėjimas. Todėl „nuotykių geno“ savininkai turėtų savo energiją nukreipti tinkama linkme, tada šis genas bus puikus pagalbininkas siekiant laimėjimų.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.