Palikti pėdas Šv. Jokūbo – Santjago de Kompostelos – kelyje. Batų ir dviračio ratų. Įvertinti fizines jėgas ir dvasios stiprybę. Tyloje iškalbėti sielos skaudulius ir garsiai pasijuokti iš mažų netikėtumų. „Kelias kalba ženklais, jis įspėja ir dėkoja“, – šypsosi dvi jaunos medikės Ieva Navarackaitė ir Agnė Marija Giedraitytė.

Birutė JANČIENĖ

Šv. Jokūbo kelias – tai piligriminis kelias į šiaurės vakarų Ispanijos miesto Santjago de Kompostelos katedrą, kur, manoma, yra palaidotas apaštalas Jokūbas. Šis kelias žinomas daugiau nei tūkstantį metų. Pirmieji apaštalo Jokūbo kelio piligrimai minimi jau XI a. metraščiuose, o 1993 m. Šv. Jokūbo kelias įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Kai mintis įgyja pavidalą

Prieš porą metų Ieva Navarackaitė bičiulei Agnei Giedraitytei pasiūlė išbandyti piligrimų kelią. „Apie Camino de Santiago de Compostela kelią išgirdau mokykloje. Ir seniai puoselėjau mintį, kad kada nors juo eisiu, – pasakoja Ieva. – Mintis įgijo kūną tik baigiant medicinos studijas.“ Lieka prisiminti elementarią tiesą: tereikia labai labai norėti, ir svajonės išsipildo. Kodėl parūpo? „Kelias – senas kaip pasaulis, ir juo eina visas pasaulis. Žmonės iš visų kontinentų, – šypsosi pašnekovė. – Ir taip jau ištisą tūkstantmetį! Šis kelias – pilnas atradimų, netikėtumų, ženklų ir staigmenų, lyg gyvas organizmas.“

Pirmasis merginų piligrimų kelias prasidėjo nuo Portugalijoje esančio Porto miesto. Iki Santjago de Kompostelos katedros pėsčiomis numinta 300 kilometrų. „Kelionė truko apie vienuolika dienų. Kasdien nukulniuota maždaug po 25 kilometrus. Keldavomės su saule, kad artėjant pavakariui galėtume baigti dienos trasą“, – prisimena Agnė.

Pakeliui jos aplankydavo bažnyčias. Įprastai čia piligrimų pasuose dedami spaudai. Pasirodo, norint, kad nueitas kelias būtų patvirtintas, būtina įveikti bent 100 kilometrų pėsčiomis arba 200 kilometrų dviračiu. Portugalijos kelyje būta daug potyrių, tačiau toli gražu ne tokių, kokių pamėtėjo vos prieš kelias savaites dviračiu numintas vadinamasis Šiaurinis šv. Jokūbo kelias.

Vadinasi, pirmasis kelias buvo tarsi savotiškas apšilimas prieš kone 700 kilometrų mynimą dviračiais? Pasirodo, per pirmąją kelionę, pasiekusios galutinį tikslą – garsiąją katedrą, piligrimės negavo… sertifikato, liudijančio nueitą kelią. Nes tiesiog pritrūko tai dienai skirtų „numeriukų“. O kitą rytą laukė skrydis namo. Absurdas? „Buvo liūdna, – prisimena Ieva. – Sukorėme tiek kilometrų, numynėme kelias poras batų, kojos – nusagstytos nuospaudomis, o prie katedros durų stovintis garbanius kolumbietis skėsčioja rankomis, esą nieko nepadarysi, teks atvykti dar kartą.“ Taip atsitiko antrasis kelias.

Kelionės pradžia

Mintis įveikti Šv. Jokūbo kelią dviračiais gimė spontaniškai. Pašnekovės juokiasi, kad per karantiną dažniau riedėjo dviračiais, nei pėdino pėsčiomis. Tad pamanė, jog taip bus paprasčiau keliauti piligrimų takais, be to, per dieną įveiks daugiau kilometrų. Tik iš anksto neįvertino šio kelio sudėtingumo. Skrydis į Madridą, iš ten – traukiniu ar autobusu iki kito miesto – Bilbao.

Iš jo – jau ant dviračių. Tačiau ne viskas taip paprasta. Madrido traukinių stotyje paaiškėjo, kad į traukinius dviračių nepriima! Teko ieškoti autobuso. Madridas – milžiniškas miestas, kuriame gyvena per 3 mln. gyventojų.

„Minti jo gatvėmis – nemenkas iššūkis, tačiau žūtbūt reikėjo pasiekti autobusų stotį ir nukakti iki Bilbao, kur buvo rezervuota nakvynė. Antraip būtų tekę nakvoti po tiltu“, – prisimena keliautojos. Prarasti traukinio bilietai, dviračių ardymas ir krovimas į specialias dėžes, galiausiai kelionė autobusu. Vargais negalais pasiekusios nakvynės vietą Ieva ir Agnė lengviau atsikvėpė – pagaliau galės pavalgyti ir išsimiegoti!

Šiaurinis šv. Jokūbo kelias

Kitą rytą prasidėjusi kelionė išsyk pamėtėjo išbandymų. Per dieną merginos įveikė per 50 kilometrų. Teko riedėti kalnų serpantinu – kilti į kalną ir leistis nuo jo. „Kelio nuorodos skelbė, jog iki artimiausio miestelio – 14 kilometrų. Miname, miname, o jokio miestelio nematyti... Ėmė temti. Reikėjo paskubėti, sutemus likti kalnuose – ne pats maloniausias dalykas. Skrandžiai urzgė iš alkio, vandens atsargos išseko. Be abejo, radosi nerimo. Tik išvydusios tolumoje boluojančius namų kontūrus lengviau atsipūtėme“, – prisimena keliautojos.

Kelyje pasirodė pirmieji įspėjimai – prisipildyti vandens ten, kur jo yra (pavyzdžiui, prie bažnyčių), o ne ten, kur panorėsi. Kylant į kalną ir leidžiantis nuo jo geriamojo vandens nė su žiburiu nerasi. O kelionė gali užtrukti ir penkias valandas. Pasitaikė dienų, kai kelyje nesutikdavo nė vieno žmogaus. „Atrodė, keliaujame nežinomybe, – šypsosi viena pašnekovių. – Būdavo rytų, kai perklausdavome viena kitos, ar mes tikrai pasieksime piligrimų katedrą? Ir sutartinai drąsindavomės: mums pavyks!“

Apie iššūkius ir nuojautą

Ieva ir Agnė tvirtina: kelyje svarbu ne tik įvertinti fizines galimybes, bet ir klausyti širdies. Sykį, sukorusios per 30 kilometrų, pažvelgė į žemėlapį – iki dienos tikslo liko dar panašus atstumas – per kalną. Netikėtai prieš akis išniro žirgai. Pasirodo, juos prižiūri netoliese esančio albergo – taip vadinami nakvynės namai – šeimininkai. „Tie žirgai buvo ženklas, kad Kelias liepia sustoti, – prisimena piligrimės. – O galbūt įspėja apie priekyje laukiančią kliūtį?“ Merginos ne tik pasimėgavo malonumu pajodinėti palei vandenyną, bet ir išsimiegojo erdvioje, piligrimų neprigrūstoje patalpoje.

O kitą rytą laukė naujas iššūkis. Sekdamos geltonosiomis piligrimų kelio rodyklėmis, keliautojos vargais negalais užsiropštė į aukštą kalną. Čia sutiko vietinių ispanų porą, kurie, pamatę dviratininkes, stvėrėsi už galvų ir ragino tuoj pat leistis atgal. Kodėl? Girdi, kita kalno pusė – uolėta, nuklota akmenimis. Ten pėsčiomis nepaeisi, ką jau kalbėti apie dviračius. Ir ką? Teko brazdintis atgal. Ne riedėti dviračiais, o tįsti juos ant kupros. Dviese – vieną dviratį. Taigi, paneša vieną, tada grįžta, stveria kitą. Po to susirenka kuprines. Ir taip iki kalno papėdės. Taigi, dvigubi kilometrai – perniek!

Prieš vėją nepapūsi!

Kitas rimtas išbandymas – 50 kilometrų kelio atkarpa pučiant stipriam vėjui. Kai dviračio greitis – 14 kilometrų per valandą, o priešpriešinio vėjo – 16 kilometrų per valandą. Keliu riedėjo ir nemažai vilkikų. Atrodė, tas vėjas nublokš su visu dviračiu po milžiniškais ratais. „Baisu, nejauku, tačiau kito pasirinkimo nėra. Lieka tik minti! Sunku ir fiziškai, ir emociškai. Apima visiškos bejėgystės jausmas, tačiau pasiduoti negali.“

Negana to, laukė dar viena staigmena – nuo uolos iki uolos nutiestas 800 metrų tiltas, kuriuo rieda tie patys vilkikai. O šalia, už metalinio atitvaro, – takas, kuriuo gali tik vestis dviratį. Taigi, iš vieno šono – mašinos, iš kito (už vos juosmenį siekiančios tvorelės) taškosi siautėjantis vandenynas. Atrodė, širdis iš krūtinės iššoks.

Vieną vakarą piligrimės apsistojo jaukiame mažame kaimelyje. Nuostabus oras, šiltas vėjelis pučia... Tačiau gyventojai sunerimę. Uždaro langines, gabena vidun arba riša prie tvoros lauke stovinčius daiktus. Kas čia vyksta? Vietiniai žino – šiltas vėjas pranašauja, jog artinasi audra. Iš tiesų keista: kokia dar audra, kai oras tylos pritvinkęs? Tačiau naktį ėmė trankytis neužvertos langinės, drebėjo langai ir girgždėjo durys. Atrodė, tuoj tuoj vėjas stogą nuneš. Rytą, atsargiai pravėrusios duris, lengviau atsikvėpė – dviračiai, saugiai prisegti prie stovų, atlaikė audrą.

Be panikos!

Pasitaikė atvejų, kai kelyje nubrėžtos geltonosios Camino nuorodos klaidino. Žemėlapyje pažymėta vienaip, ženklai rodo kitaip. Teko kliautis intuicija ir nuovoka. Buvo dienų, kai dalį kelio riedėjo pagal šias nuorodas, paskui – automobilių magistralės dalimi, skirta dviračiams ir pan.

Kelionė, pabarstyta įtampos pipirais? „Jos buvo kasdien, – pasakoja Ieva. – Kiekvieną rytą kaldavo mintis: ar pavyks pasiekti nakvynės vietą? Kokių staigmenų pateiks Kelias?..“ Štai iki tikslo liko vos 7 kilometrai. Bet prasideda automagistralė ir nėra kito kelio. Žemėlapis nerodo jokio nusukimo! Vadinasi, lieka vienintelis pasirinkimas – sukti atgal 30 km ir sugrįžti į tašką, iš kurio pajudėta!

Nors tikslas ranka pasiekiamas? Šv. Jokūbo kelio piligrimės aptiko seną, jau nevaikštomą ir nevažinėjamą, kelią, vedantį į kalno viršūnę. Ir? Judėjo pirmyn! Pateko į mišką, kuriame telefono žemėlapiai patys visiškai pasiklydo. Vakarėjo, o miškas tankėjo. „Supratome, kad abi panikuojame, tik stengiamės viena kitai to neparodyti. Mes išklydome iš Camino kelio. Esame nežinia kur, artėja sutemos… Jei mums čia kas nors nutiks, mūsų niekas niekada neras“, – prisimena merginos.

Vėlgi padėjo nuojauta. Keliautojos ėmė judėti kažkokiu miško taku, pasirodė kalno papėdė su ten išsirikiavusiais kaimo trobesiais. Pasak Ievos, kelionės metu kelis kartus buvo apėmusi didžiulė baimė. Ne dėl nuovargio, ne dėl alkio ar troškulio – baimė siekiant išlikti: nenugarmėti į vandenyną, nepražūti miške, nenukristi nuo uolų.

Piligrimai ragina klausyti Kelio

Merginos pačios ištikus bėdai tvirtino dviračio ratą, pūtė padangą, tepė grandinę, veržė varžtus... O kaip kitaip, jei nesutinki nė vieno praeivio? Kelis sykius užsuko į dviračių taisyklas – meistrai vis ką nors paverždavo, prisukdavo, sutvirtindavo. „Stengėmės įsiklausyti į kelią – nelėkti, nešturmuoti, vietomis – dviratį vestis. Keliui nevalia priešgyniauti“, – pasakoja patirtus įspūdžius.

Kelyje sutikti piligrimai – geranoriški. Visad teiraujasi vieni kitų, gal reikia kokios pagalbos, ar nestokoja vandens ar dar ko nors. Šiauriniame kelyje nėra atsitiktinių piligrimų, kokių teko sutikti vadinamajame Portugalijos kelyje tarp tų, kurie eina trumpiausią atstumą. Ir vien tam, kad galėtų pasipuikuoti nuotraukomis ir suvenyrais – nuo apyrankių iki sportinių batelių. Panašus keliavimo būdas ir tikslas vadinamas piligrimizmu. Šiaurinis kelias tokiems keliautojams būtų neįveikiamas. Nuo vieno miestelio iki kito – 30–40 kilometrų. Pramogautojams tokie atstumai – per dideli.

Klausyti ir klausytis kelio – visos kelionės kredo. Skamba magiškai? Hmm… Atsitiktinai sutiktas australas, pasakęs, kad galima važiuoti automobilių keliais, kuriuose yra dviračiams skirtos juostos, – didelis kelionės palengvinimas. Tie patys kalno viršūnėje sutikti ispanai, apgręžę atgal. Nejučia išnirę žirgai, privertę nebaigti dienos kelionės. Ir dar, ir dar... Beje, vietos gyventojai puikiai skiria tikrus piligrimus nuo užsiimančiųjų „piligrimizmu“. Tikrai ne kiekvieną vaišina keptais kaštainiais ar sodo obuoliais. Ievai ir Agnei teko vaišių. Vadinasi, tikros piligrimės.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.