Persikūnijimo magija žavi pasaulį dar nuo antikos laikų. O Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Arūnas SAKALAUSKAS, scenoje vaidinantis daugiau kaip 30 metų, kalbėdamas apie savo gyvenimą, pakartoja ir kitų kolegų mėgstamą frazę: „Aktorius turi pereiti kone visus devynis pragaro ratus.“

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

A. Sakalauskas – vienas iš 31 kandidato, pristatyto šių metų Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti. Aktorius sako esąs realus optimistas, nes yra buvęs kandidatas įvairioms nominacijoms ir apdovanojimams gauti, bet fortūna ne visada būna dosni. Pastarasis penkmetis po nelabai smagių likimo akibrokštų ir gyvenimo aplinkybių padiktuoto kūrybinio nuosmukio vaisingas ir viltingas. Apie aktoriaus pasiaukojamą misiją, pasitikėjimą savimi ir kitais, jautrumą ir pažeidžiamumą kalbėjomės vieną popietę tarp repeticijų.

– Ar gražus spalvomis ruduo jus džiugina?

– Taip, man gražu, kai gamta miestą išgražina įvairiomis spalvomis, kai lapai čeža po kojomis. Esu miesto vaikas, augęs Tauragėje, o paskui ištrūkęs į Vilnių studijuoti aktorystės, beje, įstojau tik iš antro karto. Ačiū griežtajam režisieriui Jonui Vaitkui, kad priėmė į savo kursą.

– Kas jums yra teatras, aktorystė?

– Tai – profesija, kuriai turi paaukoti save visą, be jokių išlygų.

Teatras tave arba išaukština, arba sutrypia, arba pažemina, o paskui išaukština. Tai susiję su mistika, nes niekada negali žinoti, kas nutiks statant spektaklį, kaip jausiesi kurdamas vieną ar kitą vaidmenį, kaip iš jo išsivaduosi. Sukuriame daugybę įvairiausių vaidmenų, esame ir karaliai, ir tarnai, ir meilužiai, ir sukčiai, ir išminčiai, ir bepročiai... Gali nusivaidinti, pervargti ir nusiristi iki psichuškos...

Mūsų teatro grandas Eimuntas Nekrošius, prieš išeidamas anapus, susidėjo į fanerinį aplamdytą lagaminą akmenis, pagaliukus, peilį, ledo gabalą ir išsinešė visą Lietuvos teatrą kartu su savimi anapus. Jis paliko tokį antspaudą kitiems teatrams su simboliniu palinkėjimu: „Kitas bus geriausias.“ Man liko jausmas, kad tokio savito teatro nebeturime. Mums jo trūksta. Visi spektakliai suvienodėjo, vyrauja modernistinis teatras, gal tik režisierius Gintaras Varnas dar laikosi senesnių teatrinių tradicijų.

Na, bet vilties yra. Nežinomybė taip pat traukia, nors patirtis kartais ir trukdo. Jaunų žmonių pastatymus ir vaidybą įdomu žiūrėti. Tad ateities teatras – mįslė ir kūrėjams, ir žiūrovams.

– Naujausi jūsų vaidmenys spektakliuose „Dėdė Vania“ ir kosminio laivo mokslininkas „Soliaris 4“. Jie labai skirtingi, bet vaidinate beveik vienu metu. Kaip jie sugyvena jūsų galvoje?

– Jokia naujiena vieną vakarą vaidinti emociškai sudėtingą A. Čechovo herojų, kuris artimas savo dūšia, o kitas dalykas – fantastika pagal žinomą Stanislavo Lemo knygą. „Soliaris 4“ – ketvirtas šio kūrinio variantas teatro scenoje. Mano vaidmuo nedidelis – kosminio laivo kūrėjas Gibarijanas. Knygoje jis nusižudė, bet režisierius išsprendė kiek kitaip. Pagrindinė mintis – kad mokslininkai negali atlikti tyrimų vandenyne tol, kol nesusitaikys su savo praeitimi, kurią jiems primena avatarai. Tai labai svarbi gyvenimo filosofijos tema – tarp praeities ir ateities yra jungtis, nes žmonių psichologiniai santykiai svarbūs visais laikais.

– Ar smagu buvo po rekonstrukcijos grįžti į Nacionalinį teatrą, kuriame esate sukūręs daugybę vaidmenų? Vien tik katiną Begemotą Oskaro Koršunovo pastatytame nemirtingame spektaklyje „Meistras ir Margarita“ vaidinote gal 15 metų.

– Jausmas vaidinti Naujojoje salėje – ypatingas. Tapo lyg ir lengviau kvėpuoti, daug duoda filmuoti intarpai, kosminė atmosfera. Teatro pastate pamačius permainas širdis ėmė smarkiau plakti. Dabar reikia laukti, kai atvers duris didžioji teatro scena.

– Neseniai patyrėte konfliktą su Tomiu Jenežičiumi, iš Slovėnijos atvykusiu į Vilniaus mažąjį teatrą statyti A. Čechovo „Dėdės Vanios“ . Prieš premjerą režisierius jus nušalino nuo vaidmens ir pats pasiryžo išeiti į sceną. Teatro vadovybė išsprendė konfliktą jūsų naudai, spektaklis sėkmingai rodomas. Kaip jums per 35-erius darbo scenoje metus sekėsi rasti bendrą kalbą su režisieriais?

– Atsakysiu trumpai... Štai aš įsėdu į mašiną ir iš karto matau, ar ji važiuoja, ar ne, man aišku, kad kažką reikia keisti. Bet esu įsitikinęs tuo, kad tai reikia daryti ne paskutinę dieną prieš išvykstant į kelionę aplink pasaulį. Juk buvo sočiai laiko ir anksčiau pamatyti, kad kažkas negerai repetuojant „Dėdę Vanią“. Daugiau neturiu ką pasakyti...

Premjera įvyko, režisierius išvažiavo, o spektaklis kviečia publiką... Vaidinu jame mano prigimčiai artimą personažą su malonumu, beje, nebe pirmą kartą. Lietuvos nacionaliniame teatre lygiai prieš dešimtmetį šį spektaklį buvo pastatęs prancūzų režisierius Erikas Lakaskadas. Ankstesnis spektaklis, mano galva, buvo stipresnis. Gerai perpratau personažą ir man iš esmės nereikėjo jo vaidinti – vaidino jis, aš tiesiog buvau šalia. Dabar tas personažas visiškai kitoks. Beje, anas dėdė Vania man bando trukdyti įsikūnyti į dabartinį, bet mudu susitariame (juokiasi).

– Keliuose teatruose šiuo metu vaidinate?

– Vaidinu keturiose scenose, pagrindinė – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Oskaro Koršunovo, Vilniaus mažajame ir Jaunimo teatruose. Mane žavi ne tik prityrusių režisierių, bet ir jaunųjų darbai. Štai Jaunimo teatre vaidinu Adomo Juškos spektakliuose „Don Kichotas“ ir „Fikcijos“. Šis jaunas žmogus turi savo braižą, beje, jis yra E. Nekrošiaus mokinys.

– Esate sukūręs bene 20 vaidmenų ir didžiajame ekrane. Kas naujo šiame fronte?

– Paskiausias ir labai man įdomus Vyto vaidmuo debiutuojančio režisieriaus Tomo Smulkio filme „Žmonės, kuriuos pažįstame“, kuris dėl pandemijos kiek užtruko ir tik neseniai atkeliavo į kino teatrus.

– Artinasi jūsų 60-metis... Ar nebandote daryti tam tikros savo kūrybos revizijos?

– Taip, reviziją kartkartėmis verta daryti, bet šį sykį mano revizija bus be „Revizoriaus“. Deja, turiu atsisveikinti su vienu savo mylimiausių Chlestakovo vaidmeniu režisieriaus Rimo Tumino pastatytame spektaklyje. Jame vaidinti aš jau esu per senas.

– Ką manote apie teatre ir kine kuriantį jaunimą?

– Drąsiai galiu teigti, kad pamaina yra puiki. Jaunimas daro kitaip, ir tai juos motyvuoja. Jiems dabar lengviau, kompiuterį įsideda į kuprinę ir gali važiuoti kurti bet kur, nes laisvai kalba angliškai, pasaulis tarsi sumažėjo. O teatras gyvuoja jau daug tūkstančių metų ir nuolat atsinaujina. Nemėgstu klausyti, kai kas nors postringauja, kad teatras turi būti kitoks... Juk iš tiesų niekas nežino, koks jis turi būti.

– Ką manote apie aktoriaus priedermę ir laisvę?

– Žinote, kaip yra. Laisvės aktorius turi tiek, kiek pats jos pasiima. Jeigu tau liepia pasiimti ietį ir stovėti visą spektaklį, tu gali padaryti taip, kad žiūrovai visą laiką spoksos tik į tave. Tad laisvės visur yra daug, tik reikia ją surasti. O režisierius ir aktoriai savaip suvokia laisvę. Čia reikalingas konsensusas. Tada arba įvyksta stebuklas, arba ne.

– Aktoriai yra stebimi tarsi pro didinamąjį stiklą. Krypt į šoną, o žiniasklaida jau praneša, kad aktorius girtas padarė avariją. Alkoholis vos nesugriovė jūsų karjeros. Kas jums padėjo atsitiesti?

– Buvo laikotarpis, kai teko labai daug dirbti ir penkiuose teatruose ir filmuotis bent trijų televizijų laidose, o ir santykiai šeimoje buvo pašliję. Buvau arti pragaro... Vieni smerkė, o kiti padėjo ieškoti išeities. Mano nepriklausomas guru šiame išlaisvinimo kelyje buvo žinomas toksikologas Robertas Badaras, taip pat daug padėjo daktarė Gabija Laubner. Jie man patarė lankyti anoniminių alkoholikų klubą. Čia ir radau išeitį.

–Tebesitęsianti pandemija kai ką privertė griebtis netikėtų darbų. Kaip jūs su savo antrąja puse aktore Jolanta Dapkūnaite susigyvenote su šia situacija?

– Mes su Jolanta tuo sunkiu metu parašėm Kultūros tarybai paraiškas ir gauta stipendiją padėjo išgyventi.

Prieš 100 metų ir dar seniau buvo panašių ligų epidemijų. Na, o dabar toji situacija ir nežinomybė suskaldė visuomenę. Vieni galvoja, kad tą virusą kažkas paleido tyčia, kiti mano, jog kažkas iš to darosi didelius pinigus, bet realybė ta, kad serga ir miršta žmonės. Aš pripažįstu viruso grėsmę ir esu už skiepus.

Juk istorija primena, kodėl atsirado penicilinas, kuris išgelbėjo daugybę gyvybių. Beveik visi mano kolegos laikosi panašios pozicijos. Gerbiu žmonių pasirinkimo laisvę, bet pamirštame, kad dar yra ir pareigos. Feisbuko paskyroje esu pajuokavęs: viename festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“, o dabar vaidiname plėšikams su kaukėmis (juokiasi).

– Gyvenate jaukiai įrengtame bute Šaltinių gatvėje. Kaip dalijatės buities darbų naštą?

– Kas gali, tas ir daro tai, kad negyventume apsikuitę. O vienvaldė virtuvės šeimininkė yra Jolanta. Apskritai esu iš tų vyrų, kurie net vinies nesugeba įkalti, sugedusio vandens čiaupo pataisyti. Manau, tokius darbus turi dirbti profai.

Daug kas klausia, ar namie kalbame apie teatrą. Na, nuo teatro niekur nepabėgsi – kalbamės, ginčijamės, kartais ir lėkštes daužome. Mūsų mylimiausias šunelis bando mus sutaikyti. Prieš metus į amžinuosius plotus iškeliavo keturiolikos metų sulaukęs mūsų augintinis Marselis Prustas, dabar turime tos pačios jorkšyrų veislės mielą draugą Trumeną Kapotę (Trumą).

– O ką veikiate namie, kai nereikia ruoštis vaidmeniui ar skubėti į spektaklį?

– Man labiausiai patinka nieko neveikti, kitaip tariant, tingėti, nors ne visada tai pavyksta (juokiasi). Kol kas mano poilsis yra aipadas, knygos, kurių mūsų namuose labai daug. Pastaruoju metu supratau, kad neverta knygų pirkti, nes yra tokių, kurios laukia eilės.

Labiausiai patinka rusų rašytojų, aktorių, režisierių knygos originalo kalba. Iš jų semiuosi išminties ir kūryboje, ir gyvenime. Man atrodo, kad yra padaryta klaida, kad atsisakėme mokyklose rusų kalbos. Vis dėlto gyvename šalia tokios didelės šalies, kuri garsėja kūrėjais.

– Puikiai vaidinate daugelyje rusų klasikų ir modernistų sukurtuose veikaluose. Koks rusų rašytojas jums artimiausias?

– Gerų ir labai gerų yra daug. Esu disleksikas, kartais neįsidėmiu pavardžių. Beje, kairę ir dešinę taip pat galiu sumaišyti.

– Bet juk nesate daltonikas, spalvas skiriate?

– Dėkui Dievui, spalvas skiriu ir dailę mėgstu. Galiu pasigirti, kad mes su Jolanta šiemet gegužės mėnesį buvome pakviesti būti vienos dailės parodos „Pasikartojimai“ kuratoriai. Sumanymas buvo neįprastas, bet labai įdomus... Pakvietėme į galeriją Markučiuose dalyvauti nemažai žymių dailininkų.

– Kai kas mėgsta pasigirti, kad neturi ar nejungia televizoriaus. Ar domitės, ką ten rodo?

– Įsijungiame televizorių, bet retai. Aš dažniausiai žiūriu užsienio kanalus, o lietuviškos pokalbių laidos, serialai, nors juose esu pats nusifilmavęs, manęs nedomina. Labai jau lėkštas jų turinys, o ir aktoriams už tas kartais visiškas banalybes mažai moka. Man gaila laiko tokiems dalykams...

– Neabejoju, kad gatvėje žmonės jus atpažįsta, kalbina. Man regis, tai – televizijos nuopelnas.

– Nebūtinai televizijos. O dažniausiai vyrai sustabdo, paduoda ranką. O aš kelias minutes suku galvą, kur su tuo žmogumi buvome susitikę. O jis sako: „Jūs manęs nepažįstat. Aš esu iš Švenčionių, tik šiaip jus pamatęs negalėjau nepasisveikinti.“ Jei žmonėms, kurie mane pamato ar per teliką, kine ar teatre patinku, vis tiek malonu.

– Esate minėjęs, kad turite brolių ir seserų. Ar jie džiaugiasi, kad garsinate Sakalauskų giminę?

– Mūsų giminė išsibarsčiusi po pasaulį. Tėvai jau amžiną atilsį. Artimiausią ryšį palaikau su broliu, kuris dirba Norvegijoje ir kartais atvažiuoja, ateina į mano spektaklius. Sesuo gyvena Anglijoje, o Vilniuje daugiausia bendrauju su dukterėčia, vyresniosios sesers dukra.

– Arūnai, ar jūs su Jolanta esate atradę kokį rojaus kampelį, kuriame galite atsipalaiduoti?

– Šiuo atžvilgiu mudu su Jolanta esame visiškai skirtingi. Jai patinka gamta, svečiuotis kieno nors sodyboje, o man labiau patinka miestas. Tad bendro susitarimo paprastai nebūna, o kartais to rojaus kampelio ieškome kiekvienas atskirai.

– Dabar tokie laikai, kai daug kas iš žymesnių žmonių, o ir šiaip kas netingi rašo knygas. Ar nesate linkęs prie tokios kūrybos?

– Ne, man toks noras nekyla. Tada reikėtų rašyti teisybę, o kas iš mūsų nemeluoja? Pats nesu didelis melagis, bet kartais smulkmenose nusuku teisybę ar ką nors pagražinu, kad būtų įdomiau. Esu įsitikinęs, kad rašant knygą arba reikia meluoti, arba rašyti gryną teisybę. O dar reikia galvoti, kad gali ką nors įskaudinti. Man to nereikia...

– Kokia jūsų artimiausia svajonė, kuri galėtų išsipildyti iki Naujųjų metų?

– Turiu tokią svajonę, bet nesakysiu. O jeigu pasakyčiau, tai kažin ar ji išsipildytų.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.