Jeigu Vilniuje vaikščiodami su savo augintiniu sutiksite Gabiją Kavaliauskaitę, nebijokite prieiti – galbūt jūsų keturkojis taps dar viena jos fotografijos projekto „Dogs of Vilnius“ („Vilniaus šunys“) žvaigžde. Per trejus metus tūkstančius šunų įamžinusi fotografė sako, kad juos fotografuoti paprasčiau negu žmones: „Šunys nevaidina. Jie yra tokie, kokie yra.“

Rusnė MARMAITĖ

„Dogs of Vilnius“ socialinių tinklų paskyrose – žavingi keturkojai, smalsiai žiūrintys į objektyvą. Išskirtines nuotraukas lydi trumpos istorijos ir citatos apie jų asmenybes, išdaigas ir mėgstamiausius žaislus.

Dabar projektą seka ir kasdien naujų nuotraukų laukia dešimtys tūkstančių žmonių, tačiau vos prieš kelerius metus visa tai tebuvo idėja, kilusi vilnietės Gabijos Kavaliauskaitės galvoje. Mergina atskleidžia, kad „Dogs of Vilnius“ – panašaus Niujorke vykdomo projekto „Humans of New York“ („Niujorko žmonės“) atitikmuo, skirtas keturkojams: „Yra žmonių portretai, ir aš pagalvojau: o kas, jeigu pabandyčiau sukurti šunų portretų?“

Pradėti nebuvo lengva

Iš Klaipėdos kilusi Gabija visą vaikystę praleido apsupta šunų, o nepaprastą meilę gyvūnams sako paveldėjusi iš savo tėčio. Išvažiavusi studijuoti į Vilnių mergina pajuto tuštumą, tad netrukus ją užpildė projektu „Dogs of Vilnius“. „Man fotoaparatas iš pradžių būdavo būdas pažinti Vilnių. Eidavau nepažįstamomis gatvelėmis ir tiesiog fotografuodavau. Po to atsirado šunys.

Norėjau užfiksuoti šunis su šeimininkais, keliaujančiais savo kasdieniais keliais, – pasakoja G. Kavaliauskaitė. – Kuo man šie gyvūnai žavūs? Jie nevaidina ir yra tokie, kokie yra.“

Pirmajai nuotraukai Gabija kaupėsi itin ilgai – ji pasakoja kelias savaites tiesiog vaikščiojusi su fotoaparatu ir iš tolo stebėjusi žmones su savo augintiniais. Tas kartas, kai ji pagaliau ryžosi prieiti prie vieno jų, prisipažįsta, sukėlė itin daug jaudulio. „Rinkausi šunį ir žmogų, kurie man atrodė draugiškiausi. Jie iš pradžių nesuprato, ar noriu fotografuoti tik šunį, ar ir juos kartu. Kai pasakiau, kad tik šunį, sako: „Ai, prašom!“ – juokiasi prisimindama mergina.

Pirmąja projekto heroje tapo auksaspalvių retriverių veislės Preila. Mergina sako, kad būtent draugiška Preilos šeimininkų reakcija suteikė jai drąsos vis dažniau prieiti prie praeivių gatvėje ir paprašyti įamžinti jų augintinius. Taip sėkmingai įsibėgėjo dabar jau tūkstančius gerbėjų turintis projektas – per trejus metus fotografei teko išgirsti vos vieną neigiamą atsakymą.

Pasirinkti herojus – sunki užduotis

„All dogs are cool“ („Visi šunys yra šaunūs“) – toks yra Gabijos fotografijos projekto šūkis. Tokia pat filosofija mergina iš pradžių rėmėsi ir rinkdamasi, kuriuos šunis, sutiktus gatvėje, norėtų įamžinti. Ji pripažįsta, kad būdavo sunku praeiti pro keturkojį, nepabandžius jo nufotografuoti.

„Su laiku ir patirtimi atėjo žinojimas. Yra daug tos pačios veislės šunų, o norėjosi įvairovės. Kita vertus, net ir tos pačios veislės šunys gali būti labai skirtingi. Kai kuriems gali atrodyti, kad tai, tarkim, tik dar vienas labradoras. Bet kai aš pasilenkiu iki jo lygio ir fotografuoju, pamatau visas emocijas ir išraiškas. Tas šuo iš „dar vieno labradoro“ tampa labai ryškia asmenybe“, – pasakoja G. Kavaliauskaitė.

Dabar mergina sako žinanti, kurie gatvėje pamatyti šuniukai pozuos lengviau, kuriuos bus kiek sunkiau suvaldyti. Jos teigimu, dažniausiai paprasčiausia fotografuoti didesnių veislių šunis – jie būna geriau ištreniruoti, moka gražiai tupėti. „Aš vis dar negaliu praeiti pro šunį nepagalvojusi, kaip gerai jis atrodytų nuotraukoje. Tai lyg profesinė liga“, – juokiasi pašnekovė.

Šunų dėmesį pritraukia maistu

Eidama į gatvę ieškoti būsimų projekto „Dogs of Vilnius“ herojų Gabija kišenėse visada turi šunų skanėstų ir žaislų. Tai esą ir yra jos itin profesionaliai atrodančių nuotraukų paslaptis.

„Jeigu jums atrodo, kad šuo žiūri į objektyvą, nes jam tai tiesiog patinka, klystate. Jis žiūri, nes virš objektyvo aš kai ką laikau. Tai paslaptis, kurią tikrai galima pritaikyti ir namie fotografuojant. Reikia turėti jūsų šuns mėgstamą žaislą arba skanėstą – tada gyvūnas sutelks dėmesį ir atrodys, kad žiūri į fotoaparatą“, – atskleidžia fotografė.

Ji taip pat pataria gyvūnus fotografuoti jų akių lygyje, o ne iš viršaus. Mergina sako, kad dėl gero kadro jai ne kartą teko gultis ant žemės, o per visus fotografavimo metus į šiukšlių dėžę buvo išmestos ne vienos kelnės. Ne ką mažiau svarbi ir emocija – įamžindama šunis Gabija teigia visada bandanti užfiksuoti akimirkas, kai jie juda, yra išsišiepę arba bando bėgti link fotoaparato.

„Svarbiausia – šunį sudominti. Čia kaip ir fotografuoti vaikus – šunys yra nekantrūs, nori viską padaryti kuo greičiau. Jų dėmesio neišlaikysi, jeigu neturėsi jiems ką pasiūlyti. Kaip viena dresuotoja sako, vakarėlis turi vykti prie jūsų kojų“, – teigia G. Kavaliauskaitė.

Pašnekovė neslepia – kartais per vieną fotosesiją tenka padaryti ir daugiau nei šimtą kadrų vien dėl kelių tobulų nuotraukų, kurias vėliau ji galėtų įkelti į socialinius tinklus.

Nuotraukos padeda surasti namus

Nors šiuo metu Gabija savo namuose Vilniuje augina katę, ji teigia, kad ateityje mielai priglaustų ir šunį iš gyvūnų prieglaudos. Tačiau tam esą dar reikia pasirengti. „Kuo daugiau apie šunis sužinau, tuo labiau atidėlioju savo šuns įsigijimą. Reikia labai daug laiko investuoti. Juokauju: pirmas žingsnis – katinas, antras – šuo, trečias – vaikas“, – juokiasi G. Kavaliauskaitė.

Tiesa, Gabija jau dabar turi ypatingą ryšį su beglobiais keturkojais. Turėdama laisvo laiko mergina padeda vietinėms gyvūnų prieglaudoms fotografuodama ten gyvenančius ir namų nerandančius šunis.

Jos teigimu, žmonėms kartais tereikia estetiškų nuotraukų bei galimybės pamatyti beglobius kitu, gražesniu, kampu, kad įsižiebtų noras juos priimti į savo namus. Tačiau prieglaudos esą dažniausiai neturi tam reikiamų resursų ir laiko. „Man vienas įsimintiniausių šunų iš prieglaudos buvo vardu Hardlis, toks drūtas, žemaūgis, ilgaplaukis. Nuostabaus charakterio – draugiškas, protingas.

Jis trejus metus gyveno prieglaudoje. Mes susitikome Bernardinų sode, ir aš padariau trumpą, gal pusvalandžio, to šuniuko fotosesiją. Ir jis tą pačią dieną rado namus!“ – vieną sėkmės istorijų pasakoja G. Kavaliauskaitė.

Pasak jos, tai buvo didelis laimėjimas, parodęs, kad šunų fotografija gali būti ne tik gražių nuotraukų kėlimas į socialinius tinklus, bet ir galimybė padėti tiems, kuriems to tikrai reikia.

Bandys prisijaukinti ir žmones

Po trejų metų, praleistų gatvėse fotografuojant šunis, šią vasarą Gabija pagaliau, kaip ji pati sako, perėjo nuo keturkojų prie dvikojų fotografijos.

Vis dėlto mergina pripažįsta, jog kitaip, nei gali pasirodyti daugeliui, dirbti su šunimis yra gerokai paprasčiau. „Visi šunys mano, kad jie yra gražūs, jie visi savimi patenkinti. Jeigu šuo galėtų kalbėti ir aš jam parodyčiau jo nuotrauką, jis sakytų: „Taip, labai gerai, darome daugiau!“

Žmonės yra labai sąmoningi. Kartais savęs nemylime ir esame sau negražūs. Mes norime gražių nuotraukų, bet nenorime būti jose. Žmonių fotografavimas yra ir psichologo darbas, o šunų – labiau žaidimas“, – atskleidžia G. Kavaliauskaitė.

Tad kol kas pašnekovės ateities planai – mažiau šunų ir daugiau žmonių fotografijos bei daug kūrybinių idėjų. Tačiau projektas „Dogs of Vilnius“, pasak jo autorės, tikrai niekur nedings – Gabija ir toliau tikisi džiuginti Lietuvos gyventojus nuotaikingomis gyvūnų nuotraukomis.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.